Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Beveik tokios pat. Bet, Bruke, prisiekiu, tikrai nėra taip blogai, kaip atrodo.

– Beveik tokios pat? Kas tada „nėra taip blogai“, jeigu nieko neįvyko?

Brukė nenuleido akių nuo Džuliano tol, kol jis pažvelgė į ją. Jis buvo smarkiai suglumęs.

– Parodyk man jas, – paprašė ji, tiesdama ranką į ritinėlin susuktą žurnalą, kurį laikė kietai suspaudęs saujoj.

Jis ištiesė jai išvyniotą žurnalą ir ji pamatė, kad tai naujausias Spin numeris.

– Ne, čia ne tas. Aš jį šiaip skaitinėjau. Bruke, leisk man tau viską paaiškinti, gerai? Nuotraukos darytos Chateau Marmont viešbutyje, o tu juk žinai, kaip ten…

– Kada tu buvai Chateau Marmont viešbutyje? – piktai amtelėjo Brukė, nekęsdama savo pačios balso.

Atrodė, lyg Džulianui kas būtų smogęs per veidą: akys plačios iš netikėtumo (o gal panikos?), veidas baltas kaip popierius.

– Kada aš ten… Pala, tuoj pasakysiu… Prieš keturias, penkias… Pirmadienio vakarą. Pameni? Tądien mes koncertavome Solt Leike, paskui visa grupė sėdom į lėktuvą ir nuskridom į Los Andželą, nes kitas koncertas turėjo būti tik ketvirtadienį. Aš juk tau pasakojau.

– Bet tu man visai ką kita pasakojai apie tą savaitę, – tyliai atsakė ji. Rankos ir vėl pradėjo drebėti. – Labai gerai pamenu, tu man minėjai važiuosiąs į Los Andželą su kažkuo susitikti – dabar nepamenu, su kuo, – bet apie laisvą vakarą tikrai nieko nesakei.

– A-a?

– Na, gal dėl to, kad vis prisiekinėji darąs viską, kad tik greičiau sugrįžtum namo, kad ir vienai nakčiai, bet, kaip matau, tas vakaras buvo išimtis.

Džulianas pašoko nuo minkštasuolio ir priėjo prie Brukės. Norėjo ją apkabinti, bet ji lyg baikšti stirna loštelėjo atgal.

– Bruke, paklausyk. Aš tikrai su ja nesimylėjau. Gal tik taip atrodo…

– Tu tikrai su ja nesimylėjai? O aš tiek laiko sėdžiu čia ir spėlioju, kas galėjo atsitikti?

Jis vėl suleido pirštus sau į plaukus.

– Viskas yra kitaip.

– Kaip kitaip? Kas, po perkūnais, įvyko, Džulianai? Matau, kad kažkas įvyko, nes mes dar niekada šitaip nesikalbėjom.

– Na… Viskas labai sudėtinga…

Brukei gerklėje užstrigo oro gurkšnis.

– Pasakyk, kad nieko blogo neįvyko. Sakyk: „Bruke, viskas pramanyta, tai tikriausias faktų iškraipymas“, ir aš tavim patikėsiu.

Brukė žiūrėjo į jį, o jis nusuko akis į šalį. Ji sužinojo viską, ką norėjo.

Nė pati nesuprasdama kodėl, Brukė pajuto, kaip it dūmas išgaravo visas susitvenkęs pyktis. Nepasidarė nei geriau, nei ramiau, tik atrodė, lyg kas būtų išsiurbęs iš jos pyktį, o vietoj jo prileidęs karčios ir šaltos širdgėlos. Nebegalėjo ištarti nė žodžio.

Abu sėdėjo ir tylėjo, nė vienas nedrįso daugiau prabilti. Brukė visa drebėjo: rankos, pečiai, visas kūnas, o Džulianas spoksojo sau į sterblę. Brukei pasidarė bloga, ėmė pykinti.

Galiausiai ji tarė:

– Mane atleido iš darbo.

Jis staigiai kilstelėjo galvą.

– Ką?

– Taigi kaip girdėjai. Margarita sako, kad valdžia abejoja mano „sugebėjimu dirbti pagal programą“, nes nuolat nebūnu darbe, nes per pastarąjį pusmetį pasiprašiau laisvadienių ar susikeičiau su kolegomis daugiau kartų nei normalūs žmonės per dešimt metų, nes aš visą laiką lakstau paskui tave po visą šalį, gyvenu prabangiuose viešbučiuose ir segiu deimantus.

Džulianas susiėmė rankomis už galvos.

– Aš nieko nežinojau.

Pasigirdo beldimas į duris. Kai nė vienas iš jų neatsiliepė, Natalija kyštelėjo vidun galvą.

– Reikia dar sykį su jumis abiem aptarti scenarijų, o tada jau galėsime eiti. Po dvidešimt penkių minučių jūs turite žengti raudonuoju kilimu.

Džulianas linktelėjo ir ji vėl uždarė duris. Pažiūrėjo į Brukę ir tarė:

– Labai tavęs atsiprašau, Bruke. Sunku patikėti, kad tave išmetė iš darbo. Turėjo džiaugtis, kad gavo tokią darbuotoją.

Ir vėl beldimas į duris.

– Mes jau einam! – sušuko Brukė garsiau, nei norėjo.

Bet durys vis tiek atsidarė ir jose pasirodė Leo. Brukė matė, kaip jis kruopščiai taiso veide taikytojo, nuomonių derintojo ir nelaimės ištikto draugo gelbėtojo išraišką, ir ją nuo to net supykino.

– Leo, ar gali palikti mus vienus?

Brukė nė nebandė nuo jo slėpti savo neapykantos.

Jis įėjo į vidų ir uždarė paskui save duris, tarsi nebūtų jos išgirdęs.

– Bruke, suprantu, tau dabar velnioniškai sunku, bet, patikėk manim, po mažiau nei pusvalandžio jūs vis tiek turite pasirodyti ant raudonojo kilimo, o mano pareiga pasirūpinti, kad jūs tam būtumėte pasirengę.

Džulianas linktelėjo. Brukė išvertusi akis spoksojo į jį.

– Aišku, visi žino, kad tos nuotraukos – gryniausia nesąmonė, bet kol aš prisikasiu iki žurnalo ir liepsiu jas atšaukti… – Čia jis nutilo, leisdamas abiem pajusti jo galią ir įtaką. – Aš labai noriu, kad jūs būtumėte pasirengę.

– Gerai, – tarė Džulianas ir pažiūrėjo į Brukę. – Manau, mums dabar reikia pagalvoti, kaip oficialiai atsakyti į žurnalistų klausimus ir parodyti, kad esame pora, kad laikom vieningą frontą.

Brukė pajuto, kaip pokalbio pradžioje ją užvaldęs pyktis palengva atlėgsta ir virsta giliu liūdesiu. Kas būna, kai pradedi nebepažinti savo tikro vyro? – galvojo ji. Džulianas, paprastai mokėjęs užbėgti jai už akių ir užbaigti jos mintis, dabar, regis, visai nebeįstengia jos suprasti.

Brukė giliai atsikvėpė ir tarė:

– Oficialius atsakymus galvokite vieni, man jie visai nerūpi. Aš einu baigti rengtis. – Atsisukusi į Džulianą pažiūrėjo jam į akis ir pareiškė: – Šįvakar aš dar nueisiu su tavimi ir laikysiu tave už rankos ant raudonojo kilimo, bet kai tik ceremonija baigsis, aš iš karto važiuoju namo.

Džulianas atsistojo ir nuėjęs prie lovos atsisėdo šalia jos. Paėmė jai už rankų ir tarė:

– Bruke, maldauju, nereikia…

Ji ištraukė rankas ir truputį pasislinko nuo jo tolyn.

– Tik nebandyk velti manęs į šitą košę. Ne dėl manęs dabar abiem teks prie visų akių glaustytis ir aiškintis spaudai. Kapstykitės vieni, be manęs.

– Bruke, aš rimtai. Ar negalima…

– Palik ją ramybėj, Džulianai, – pareiškė Leo tvirtu, išmintingo ir turinčio daug patirties žmogaus balsu. Jo žodžius patvirtino žvilgsnis, kuris reiškė: „Gerai, kad dar sutiko eiti. Ar įsivaizduoji, kokį košmarą užvirtų spauda, jeigu ji nepasirodytų? Nusiramink, duok savo kvailai žmonai truputį laisvės ir pamatysi, kaip vėl galėsi drąsiai lipti ant scenos…“ – Eik, Bruke, ir daryk, ką tau reikia. Mudu su Džulianu viską sutvarkysime vieni.

Brukė perliejo juos abu žvilgsniu ir nuėjo į svetainę. Prie jos tuoj pat prišoko Natalija.

– Jėzau šventas! Bruke! Ką, po velnių, padarėt savo makiažui? Suraskite, po galais, kas nors Lionelę! – spygavo ji ir nulėkė į tolimiausią miegamąjį. Brukė pasinaudojo proga ir įsmuko į trečią kambarį, laimė, tuo metu tuščią. Užsirakino ir paskambino Nolai.

– Alio.

Nuo pasigirdusio draugės balso ji vėl vos neapsiverkė.

– Labas. Čia aš.

– Ar jau apsivilkai suknelę? Ar negali paprašyti Džuliano, kad nufotografuotų su tavo BlackBerry , ir atsiųsti man nuotraukos? Mirštu, kaip noriu tave pamatyti!

– Klausyk, turiu dvi sekundes, nes jie tuoj mane suras, todėl…

– Suras? Gal tave persekioja koks nors nominantų žudikas? – pajuokavo Nola.

– Nola, būk gera, paklausyk manęs. Viskas išvirto kaip siaubo filme. Pasirodė Džuliano su kažkokia mergina nuotraukos. Kol kas aš jų dar nemačiau ir nieko nežinau, bet, atrodo, labai negražios. Be to, mane atleido iš darbo už dažnas pravaikštas. Klausyk, nieko negaliu daugiau tau aiškinti, bet pasakysiu tik tiek, kad tuoj po ceremonijos pirmu reisu grįžtu į Niujorką. Tikiuosi, galėsiu kol kas apsistoti pas tave, taip? Jaučiu, kad mūsų butas bus apgultas žurnalistų.