Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Ei, – šūktelėjo jam Džulianas, o veide šmėstelėjo atpažinimo šešėlis. – Taip, žinoma. Mielai.

Sikrestas mostelėjo ranka operatoriui, o pats atsistojo prie Brukės ir Džuliano kiek kairiau. Linktelėjo vyrui su kamera, ir šis įjungė galingą prožektorių, iš kurio akimirksniu tvokstelėjo karštis. Žiūrėdamas į filmavimo kamerą, Sikrestas prabilo į mikrofoną.

– Dabar šalia manęs Džulianas Alteris ir jo žmona Brukė. – Atsisuko į juos ir džiaugsmingai pamojo ranka. – Ačiū jums, kad radote laiko su mumis pabendrauti. Turiu prisipažinti, šįvakar atrodote nuostabiai.

Abu instinktyviai nutaisė dirbtines šypsenas. Trumpą, panikos kupiną akimirksnį Brukė prisiminė, kad šiuo metu juos stebi milijonai žiūrovų – visoje Amerikoje, o gal net ir visame pasaulyje.

– Ačiū, Rajanai, – padėkojo Džulianas, ir Brukei palengvėjo, kad jis nepamiršo kreiptis į pašnekovą vardu. – Mes labai džiaugiamės gavę progą čia dalyvauti.

– Pasakyk man, Džulianai. Tavo pirmasis albumas per mažiau nei aštuonias savaites tapo platininiu. Iki šios dienos, – jis dirstelėjo į mažą lapelį delne ir kalbėjo toliau, – pasaulyje parduota jau keturi milijonai jo kopijų. Šiandien tu koncertuosi per Grammy apdovanojimus. Sakyk, kokios mintys sukasi tavo galvoje?

Rajanas prikišo mikrofoną Džulianui prie lūpų ir nusišypsojo. O šis, toks ramus, kokio Brukei dar neteko regėti, irgi jam nusišypsojo ir tarė:

– Žinai, Rajanai, turiu prisipažinti, šitas gyvenimo tarpsnis man tiesiog neįtikėtinas. Man net galva svaigsta nuo tokio albumo populiarumo, o čia dar šitai. Kokia garbė. Kokia neapsakomai išskirtinė šlovė.

Sikrestui, regis, tai patiko ir jis apdovanojo juodu plačia šypsena ir dėmesingu galvos linktelėjimu.

– Džulianai, savo tekstuose tu dažnai dainuoji apie meilę. Net ir „Prarastieji“, kurie iš pradžių gali kai kam pasirodyti lyg duoklė tavo mirusiam broliui, iš tikrųjų yra daina apie neatlygintiną meilės galią. Kas tave įkvepia?

Bandymas „mesti iš po krepšio“, jeigu toks būtų įmanomas. Brukė iš visų jėgų stengėsi nenuleisti akių nuo Džuliano vildamasi, kad sudaro mylinčios, palaikančios ir dėmesingos žmonos įvaizdį, klausančios kiekvieno jo žodžio, o ne išgyvenančios viduje siaubingą jausmų dramą.

Džulianas tuoj pat „griebė kamuolį“ ir lengvai „įdėjo į krepšį“.

– Žinai, labai keista, Si… Rajanai. Kai pradėjau dainuoti, didžioji mano muzikos dalis buvo niūri, ganėtinai sunki. Asmeniniame gyvenime tuo metu irgi turėjau bėdų, o muzika, kaip žinia, dažniausiai ir atspindi vidinius atlikėjo išgyvenimus. O dabar? – po šių žodžių jis pažvelgė Brukei tiesiai į akis ir tarė: – O dabar viskas yra absoliučiai kitaip. Nuostabios žmonos dėka mano muzika ir gyvenimas neapsakomai pasitaisė. Ji mane ne tik įkvepia kurti, bet ir motyvuoja, skatina… Ji man yra viskas…

Nepaisydama to, kas įvyko viešbutyje, nepaisydama to, kad ji neteko darbo, kad spaudoje pasirodė tariamai nešvankios nuotraukos, nepaisydama kažkur galvoje kirbančios neaiškios minties, kad Džulianas greičiausiai čia tik vaidina prieš publiką, Brukė netikėtai pajuto savo vyrui didelę meilę. Šią akimirką, prieš daugybę kamerų, abiem vilkint puošnius drabužius, cituojamiems, fotografuojamiems ir garbinamiems, ji jautė Džulianui lygiai tokią pat meilę, kaip ir tą dieną, kai susipažino.

Patenkintas Sikrestas ilgokai nutęsė „aaaa“, padėkojo abiem už pokalbį ir palinkėjo Džulianui sėkmės. Vos tik jis nusisuko į kitą pašnekovą – kažkokią moterį, labai panašią į Šakirą, nors Brukė nebuvo tuo tikra, – Džulianas atsigręžė į ją ir tarė:

– Matai? Sikrestas nė neužsiminė apie tas kvailas nuotraukas. Kiekvienas atsakingas žurnalistas žino, kad jos melagingos.

Vos paminėjus tas nuotraukas, Brukei vėl mintyse atgijo viešbučio kambarys, užgoždamas visus švelnius jausmus. Neišmanydama, ką jai daryti, ir puikiai žinodama, kad kiekvienas raudonojo kilimo centimetras yra sekamas garso ir vaizdo kamerų, Brukė tiesiog nusišypsojo ir linktelėjo. Nedaug truko ir Leo galva vėl atsirado tarp jų, o Brukė net pašoko iš vietos, kai pajuto sau ant sprando jo ranką.

– Džulianai, ana ten prieky – Laila Loson. Norėčiau, kad pasisveikintum su ja, pakštelėtum į skruostuką ir supažindintum ją su žmona. Bruke, padarytum man didžiulę paslaugą, jeigu parodytum, kad džiaugiesi pažintimi su ta moterimi.

Brukė kilstelėjo galvą ir pamatė Lailą, vilkinčią stebėtinai trumpą juodą suknutę, įsikibusią į parankę Kidui Rokui. Kiek teko skaityti laikraščiuose, Kidas jai yra tik draugas, nes po skandalingų skyrybų praėjusiais metais su garsiu aikštės puolėju ji beveik su niekuo nebesusitikinėja. Nespėjus Brukei sulaukti progos šiurkščiai atsikirsti Leo, jie priėjo prie porelės. Iš visų pusių lyg per susišaudymą ėmė spragsėti fotoaparatų blykstės.

– Džulianai Alteri! – suspiegė Laila ir apsivijo rankomis jam kaklą. – Dieve, kaip laukiu tavo pasirodymo!

Brukė tikėjosi, kad po pažinties su mergina, kurios ji taip nemėgsta, ims dar labiau jos nekęsti, bet teko pripažinti, jog Laila – gyva, stovinti šalia – iš tiesų skleidė kažkokį nepaprastą žavesį, kurio negalėjai pajusti nei per televiziją, nei paskalų žurnalų nuotraukose. Net ir visu kūnu prisispaudusi prie Džuliano, kažkuo ji vis tiek buvo jaudinanti, miela ir pažeidžiama – gal net kiek kvailoka, bet ir tai jai nekliudė, – ir Brukė iš karto pasijuto kaip sava.

Džulianas pasistengė skubiai išsilaisvinti iš Lailos glėbio, o pristatydamas ją Brukei kažko suglumo.

– Sveikutė! – šūktelėjo Laila savo sodria, pietietiškai saldžia it medus tarme. – Man labai malonu pagaliau su tavimi susipažinti.

Brukė nusišypsojo ir ištiesė ranką, bet Laila jau lenkėsi jos apkabinti.

– Oi, mieloji, leisk tave apkabinti. Atrodo, lyg seniausiai tave pažinočiau! Tavo vyrui nepaprastai pasisekė.

– Ačiū, – padėkojo Brukė ir akimirką sutriko, kad anksčiau jos taip bijojo. – Graži suknelė.

– Oi, tu irgi kaip lėlytė. Ei, klausykit, supažindinsiu jus su savo naujuoju draugu Kidu, – tai ištarusi sugriebė jam už rankos ir norėjo nukreipti jo dėmesį į Brukę ir Džulianą, bet Kidą labiau traukė nedidelis būrelis dailių merginų (gal pritariančių dainininkių? Šokėjų? Sportininkių?), besisukiojančių už jo. Po nejaukiai ilgai užtrukusios pauzės jo veide sušmėžavo atpažinimas ir jis patapšnojo Džulianui per nugarą.

– Bičiuli, puikus albumas, – pagyrė ir abiem rankomis suėmė Džuliano dešinę, kaip daro visi politikai. – Sveikinu! Klausyk, noriu tavęs paklausti, ką tu…

Brukei neteko išgirsti, ko Kidas Rokas norėjo paklausti jos vyro, nes Laila pasivėdėjo ją į šalį ir pasilenkė taip arti, kad ši net užuodė citrusinių Lailos kvepalų aromatą.

– Tuoj pat pradėk leisti pinigus, – sušuko Laila tiesiai Brukei į ausį. – Jie priklauso lygiai tiek pat tau, kiek ir jam. Ei, jeigu ne tu, jis turbūt nebūtų dabar turėjęs nė cento, tiesa? Neatidėliok rytdienai to, ką gali padaryti šiandieną.

– Pinigų? – išlemeno nustebusi Brukė.

– Bruke, miela mano, kaip tik dėl šito man ir buvo skaudžiausia skirtis su Patriku. Prasėdėjau ir pražiūrėjau šimtus koledžo ir profesionalų varžybų, skraidžiau su juo į visus Dievo pamirštus ir šalčiausius mūsų šalies stadionus, kiekvienam žingsny morališkai jį palaikiau, kol jis gavo tą nelemtą aštuoniasdešimties milijonų dolerių kontraktą. O tada, kai pradėjo apgaudinėti mane su ta pornografijos žvaigžde, aškaip kvaišelė pagalvojau, kad neprotinga pirkti sau padoraus namo. Ką gi, mokykis iš mano klaidų, mieloji. Nusipirk namą. Tu jį užsitarnavai.