Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Tai atrodė nepakeliama viešbutyje, kai buvo tik dviese su Džulianu, bet dabar? Darėsi tiesiog nepakenčiama.

Netrukus pasigirdo vedėjo balsas – pranešė, jog dabar bus rodoma reklama, ir Brukei nespėjus tai merginai atsikirsti, eilės gale išdygo Leo ir, susirietęs dvilinkas, kad neužstotų žiūrovams scenos, pamojo jai ranka sekti paskui. Žinai, bjauru, kai turi apsimesti laiminga prieš jį , – pagalvojo Brukė. Nepaliaujamai šypsodamasi, nors ir jausdama keistą galvos svaigulį, Brukė nė nežvilgtelėjo į Potencialiąją Kardašian ir mandagiai atsiprašinėdama, žergdama per žmonių kojas (ar tik ne Silui ant kelių ji ką tik vos neatsisėdo), nusekė paskui Leo į užkulisius.

– Kaip jis? – jai visai nesinorėjo klausti, bet žinant Džulianą ir jo scenos baimę, tiesiog negalėjo nepasidomėti. Staiga, nepaisydama nieko, kas neseniai nutiko, ji ir vėl pasijuto taip, kaip tuos daugybę kartų, kai laikydavo jį už rankos, glostydavo jam nugarą ir tikindavo, kad viskas bus gerai.

– Išsivėmė gal septyniolika kartų, tad manau, dabar jau tvarkelė.

Brukė perliejo Leo piktu žvilgsniu, o šis, vesdamas ją į kairę scenos kulisų dalį, rijo akimis kažkokios jaunos mergaitės užpakaliuką.

– Tikrai?

– Viskas gerai. Truputį nervinasi, bet šiaip jaučiasi normaliai. Šįvakar jis visus pakerės.

Brukė trumpai spėjo pamatyti Džulianą, nes jo asmeninė asistentė, ką tik įdėmiai kažko klausiusi per ausinuką, linktelėjo galvą ir stumtelėjo Džulianą už peties. Šis kartu su grupės muzikantais greitai sustojo prie savo instrumentų. Uždanga tebebuvo užskleista, ir Brukė girdėjo, kaip už jos Džeimis Kimelis laido juokus ir bando palinksminti žiūrovus per reklaminę pertraukėlę. Stebėjimo aikštelėje įrengtame monitoriuje pradėjo skaičiuoti dvidešimt sekundžių, o Džuliano ranka, apglėbusi mikrofoną, akivaizdžiai virpėjo.

Ir kaip tik tuo metu, kai Brukei jau atrodė, jog daugiau tokios įtampos nebepakels, Džeimis Kimelis paskelbė apie Džuliano pasirodymą ir visose scenos pusėse ėmė kilti uždanga priešais žiūrovų salę, tokią didelę ir taip įsitriukšmavusią, kad Brukė suabejojo, ar apskritai bus girdėti Džuliano balsas. Bet netrukus būgnininkas ėmė lėtai bilsnoti per instrumentus, gitaristas užgavo kelias stygas, o Džulianas priglaudė mikrofoną prie lūpų ir uždainavo dainą, kuri jį išgarsino. Jo baritonas užliejo salę ir žiūrovai bene akimirksniu nutilo, o Brukei tai prilygo elektros šokui.

Mintyse jai iš karto atgijo prisiminimai, kai tą šiltą antradienio vakarą Niko kavinėje ji pirmą kartą išgirdo Džulianą dainuojant „Prarastuosius“. Tada jis jau buvo atlikęs Brukės mėgstamas ir žinomas dainas, dar dvi ar tris savo sukurtas originalias kompozicijas, bet kai pirmą kartą uždainavo savo naująjį kūrinį, Brukei per nugarą nubėgo šiurpuliukai. Nuo tada ji matė daugybę jo pasirodymų, bet nė viename iš jų ji negalėjo ramiai klausytis ir stebėti savo vyro, iš visos širdies dainuojančio milijonams šalies gyventojų.

Po kelių sekundžių auditorija pratrūko entuziastingai, kone isteriškai šaukti, o Džulianas nusilenkė ir ištiesdamas ranką padėkojo grupės muzikantams, kitą akimirką jis jau ėjo nuo scenos, rankoje tebespausdamas mikrofoną. Brukė matė, kaip jis viduje džiūgauja, visu kūnu virpėdamas iš susijaudinimo ir pasididžiavimo, tarsi karys, nurungęs visus sau lygius varžovus ir didžiavyrius. Jo akys švietė ir jis žengė prie Brukės, norėdamas ją apkabinti.

Brukė atsitraukė, o jis nuščiuvo, tarsi gavęs per veidą.

– Eime, – paskui tarė ir paėmė jai už rankos. Už scenos prie jų ėmė plūsti žmonės, sveikinti ir reikšti susižavėjimą, bet Džulianas tvirtai suspaudė jai ranką ir nusitempė į savo persirengimo kambarį. Užtrenkęs paskui save duris, plačiai šypsodamasis atsisuko į ją.

Brukė pažvelgė tiesiai jam akis ir tarė:

– Mums reikia pasikalbėti apie tas nuotraukas. Suprantu, dabar laikas nelabai tinkamas, bet ilgiau laukti aš nebegaliu. Jeigu išgirstum, ką kalba žmonės… Ką jie man sako…

– Ššš, – nutildė jis žmoną, priglausdamas pirštą jai prie lūpų. – Būtinai pasikalbėsime ir viską išsiaiškinsime. Bet dabar pasidžiaukime šia akimirka. Iššaukime šampano! Leo sakė parūpinęs mums kvietimus į naktinį Ašerio vakarėlį „Geišų namuose“, ir aš galiu tave patikinti, ten bus nerealu.

Brukei prieš akis šmėstelėjo šimtai įvairiausių vaizdų, ir visuose – gausybė žurnalistų, fotoaparatų blyksčių ir nesibaigianti virtinė pašaipiai nusiteikusių moteriškių, dalijančių neprašytus patarimus, kaip išgyventi tokį paniekinimą ir pažeminimą. Nespėjusi pasakyti Džulianui, kad nori sužinoti tiesą, ir tuojau pat, pasigirdo beldimas į duris.

Nė vienas iš jų nepasakė „užeikite“, bet Leo vis tiek įsmuko vidun, o su juo ir Samara prie šono. Abu sužiuro į Brukę.

– Ei, Bruke, kaip laikaisi? – absoliučiai be jokios užuojautos balse paklausė Samara.

Brukė apsimestinai nusišypsojo.

– Klausykite, mielieji, CBS nori po koncerto paimti interviu.

– Samara, – prabilo Džulianas, bet Leo jį nutraukė.

– Su jumis abiem, – ištarė taip, tarsi skelbtų egzekucijos datą.

– Ai, baikit.

– Suprantu, Džulianai, ir atsiprašau už viską, bet bijau, kad tu vis tiek turėsi pas juos nueiti, o Brukei palieku teisę rinktis – eiti ar ne. – Samara reikšmingai nutilo ir pažiūrėjo į Brukę. – Bet turiu jums oficialiai ir labai atsakingai pasakyti, kad Sony agentūra labai norėtų, jog tai padarytumėte abu drauge. Akivaizdu, susidomėjimas tomis nuotraukomis begalinis, bet judu privalote duoti interviu ir parodyti pasauliui, kad nieko blogo neįvyko.

Kurį laiką niekas nepratarė nė žodžio, kol Brukė staiga susigriebė, kad visų akys įsmeigtos į ją.

– Džulianai, nejuokauk. Pasakyk jiems, kad…

Džulianas nieko jai neatsakė. Sukaupusi valią pažiūrėjo į jį ir pamatė, kad jis nuleidęs akis spokso į savo rankas.

– Ne, – pareiškė Brukė.

– Dar penkias minutes solidarumo, gerai? Nueisime, nusišypsosime, pasakysime, kad viskas gerai, ir būsime laisvi.

Leo su Samara linkčiodami galvomis pritarė Džuliano išminčiai ir sveikai nuovokai.

Brukė pastebėjo, kad jos suknelė labai susiglamžiusi. Be to, baisiai skauda galvą. Ji stovėjo, bet neverkė.

– Bruke, paklausyk, pasikalbėkime, gerai? – pakvietė Džulianas tokiu balsu, lyg sakytų: „Aš vis tiek sutramdysiu savo kvailą žmoną.“

Brukė praėjo pro Samarą ir sustojo prie durų tiesiai priešais Leo.

– Atsiprašau, – tarė ji, bet kai jis nepasitraukė jos praleisti, Brukė išsilenkė ir prasmukusi pro jį atsidarė duris. Paskutinį kartą šią dieną ji pajuto ant savo kūno prakaituotą Leo delną.

– Bruke, luktelėk, gerai? – Jis buvo visiškai suirzęs. – Juk negali šitaip imti ir išeiti. Lauke tavęs tyko dešimt tūkstančių kamerų, jos tave gyvą suės.

Brukė sulaikiusi kvapą atsisuko į jį – akis į akį – ir išrėžė:

– Palyginti su tuo, kas dedasi čia, verta rizikuoti. O dabar nuimk nuo manęs tą savo bjaurią leteną ir pasitrauk man iš kelio.

Netarusi daugiau nė žodžio nusisuko ir išėjo.

Keturioliktas skyrius

Nusimetėme drabužius

Nola buvo susitarusi, kad mašina lauks tam tikroje šoninėje gatvelėje už Staples Center arenos, ir kažkokiu stebuklu – o gal dėl to, kad vidury ceremonijos paprastai niekas neišeina, – Brukei pavyko paparacų nepastebėtai išsmukti iš pastato pro užpakalines duris ir šmurkštelėti į laukiantį automobilį. Ant užpakalinės sėdynės gulėjo atviras lagaminas, jame viskas tvarkingai sulankstyta ir sudėliota, ačiū paslaugiai „Beverli Vilšyro“ viešbučio kambarinei. Vairuotojas pasakė palauksiąs, kol ji nusirengs savo puošnią suknelę ir apsivilks kasdienius drabužius.