Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Brukė skubiai persirengė ir paskambino Nolai.

– Kaip tau visa tai pavyko? – nė nepasisveikinusi paklausė Brukė. – Dirbdama asistente padarytum milžinišką karjerą, – juokauti buvo lengviau nei aiškinti, kas iš tiesų šį vakarą nutiko.

– Klausyk, tik nemanyk, kad pavyks sėkmingai išsisukti. Aš noriu išgirsti viską iki smulkmenų. Deja, mūsų planas pasikeitė.

– Pasikeitė planas? Dėl Dievo meilės, tik nesakyk, kad turėsiu nakvoti čia.

– Ten nenakvosi, bet ir čia grįžti negali. Paparacai tiesiog apgulė mano namus. Jų gal kokie aštuoni ar dešimt. Jau turėjau išjungti paprastą telefoną. Jeigu taip prie mano namo, tai neįsivaizduoju, kas dedasi prie tavojo. Nemanau, kad norėtum dabar su tuo susidurti.

– Nola, labai apgailestauju.

– Oi, liaukis! Nieko malonesnio gyvenime man dar nėra tekę patirti, tad prašom užsičiaupti. Tik gaila, kad negalėsiu tavęs pamatyti. Nupirkau tau bilietą tiesiai į Filadelfiją, dar paskambinau tavo mamai ir pranešiau, kad atvyksti. Tau reikia išskristi lygiai dešimtą, o būsi vietoje šeštą ryto. Ji pasitiks tave oro uoste. Tikiuosi, neprieštarausi?

– Ačiū. Neįsivaizduoju, kaip tau atsidėkoti. O apie jokius prieštaravimus negali būti nė kalbos.

Vairuotojas stovėjo gatvėje ir kalbėjosi mobiliuoju telefonu, o Brukė norėjo kuo greičiau važiuoti iš čia, kol niekas jų nepastebėjo.

– Nepamiršk užsimauti dailių kojinių, kai per patikrinimą turėsi nusiauti batelius, nes, dedu galvą, atsiras norinčių tave nufotografuoti. Kuo daugiau šypsokis, o paskui drožk tiesiai į verslo klasės saloną – didesnė tikimybė, kad ten nebus fotografų.

– Supratau.

– Beje, visus pasiskolintus daiktus palik ant užpakalinės automobilio sėdynės. Vairuotojas viską grąžins į viešbutį, o tenai pasirūpins, kad viskas būtų perduota stilistams.

– Neįsivaizduoju, kaip reikės tau atsilyginti.

– Nesivargink, Bruke. Tu padarytum lygiai tą patį, jeigu mano vyras pernakt taptų megažvaigžde, o mane imtų persekioti paparacai. Suprantama, pirmiausia man reikėtų įsitaisyti vyrą, o mudviem abiem aišku, kad tai beveik neįmanoma, be to, mano hipotetinis vyras turėtų tik minimaliai talentų, todėl tai dar mažiau tikėtina…

– Esu labai pavargusi ir neturiu jėgų priešgyniauti, bet, jei nori žinoti, dabartiniai tavo šansai į laimę ir sėkmingą draugystę gerokai pranoksta manuosius, sakykim, gal net visa dešimčia tūkstančių balų, tad būk gera, baik skųstis. Myliu tave.

– Aš irgi. Nepamiršk dailių kojinių ir būtinai man paskambink.

Visą laiką nuo Staples arenos iki Los Andželo tarptautinio oro uosto Brukė darbavosi: kruopščiai sulankstė ir sudėjo suknelę į viešbučio drabužių dėklą, sumetė į maišą batelius, o papuošalus ir apyrankę gražiai sudėjo atgal į aksomines dėžutes, kurios buvo padėtos ant sėdynės. Bet nutraukusi nuo kairės rankos piršto didžiulį deimanto žiedą Brukė susigriebė, kad pas stilistę liko jos paprastas vestuvinis žiedelis, todėl davė sau žodį priminti Džulianui, kad jį paimtų. Brukė stengėsi negalvoti apie tai kaip apie bloga lemiantį ženklą.

Išgėrusi dvi taures „Kruvinosios Merės“ ir tabletę ambieno, Brukė gavo tai, ko labiausiai troško – atsijungė penkioms valandoms, bet iš mamos reakcijos lagaminų atsiėmimo skyriuje paaiškėjo, kad išvaizdai tai stebuklo nepadarė. Eskalatoriaus gale pamačiusi mamą, Brukė jai šypsojosi ir taip energingai mojo ranka, kad vos nepartrenkė vyro priešais.

Mama karštai apkabino dukrą, paskui šiek tiek atsitraukė ir per ištiestų rankų atstumą atidžiai į ją pažiūrėjo. Kritiškai įvertinusi kilpinio audinio treningą, sportinius batelius ir į arklio uodegą surištus plaukus, pareiškė:

– Atrodai klaikiai.

– Ačiū, mama. Lygiai taip pat ir jaučiuosi.

– Važiuojam namo. Ar lagaminą jau pasiėmei?

– Neturiu. Tik šitas. – Parodė į mažą lagaminėlį su ratukais. – Kai tenka atiduoti suknelę, batelius, rankinuką, papuošalus ir net apatinius, tai nelabai kas ir lieka.

Nardydama tarp žmonių mama patraukė prie liftų.

– Daviau sau žodį nieko neklausinėti, kol pati norėsi man išsipasakoti.

– Ačiū. Esu tau dėkinga.

– Taigi…

– Kas? – paklausė Brukė, kai abi išlipo iš lifto. Žvarbus Filadelfijos oras iš karto ėmė gnaibyti kūną, tarsi primindamas, kad čia ne Kalifornija.

– Taigi… Aš pasirengusi ir laukiu, kada tu panorėsi kalbėti. Apie bet ką…

– Puiku, ačiū.

Mama skėstelėjo ore rankomis ir atidarė automobilio dureles.

– Bruke, tu mane kankini!

– Kankinu? – Brukė apsimetė nustebusi. – Aš naudojuosi tavo pasiūlymu po kelionės šiek tiek atsipūsti.

– Puikiai žinai, kad tas pasiūlymas nenuoširdus.

Brukė įkėlė lagaminą į bagažinę ir įsitaisė ant priekinės sėdynės.

– Ar galiu ramiai parvažiuoti namo be didelių kamantinėjimų? Patikėk manim, kai prasižiosiu, tai niekas neįstengs manęs užčiaupti.

Brukė apsidžiaugė, kai mama visą kelią iki namų pačiam miesto centre čiauškėjo ir pasakojo, kokių žmonių sutikusi bėgimo klube. Net ir tada, kai palikusios mašiną požeminiame garaže abi pasikėlė liftu į penktą aukštą, į motinos dviejų miegamųjų butuką, ponia Grin ir toliau nenuilstamai ir atkakliai kalbėjo monologu. Bet vos įžengus pro duris ir užsirakinus, ji atsisuko į Brukę, kuri jau atrodė apsiraminusi.

Motina, pagavusi retą intymumo akimirką, palietė delnu Brukei skruostą ir tarė:

– Pirmiausia palįsk po dušu. Vonioje rasi švarių rankšluosčių, be to, aš tau padėjau naują levandų šampūną, kuris man labai patinka. Paskui pavalgysi. Iškepsiu tau omletą – žinau, tik iš baltymų – ir paskrudinsiu duonos. Tada pamiegosi. Paraudusios akys atrodo baisiai, ir dar spėju, lėktuve visai nemiegojai. Antras miegamasis paruoštas tau, be to, įjungiau kondicionierių ir nustačiau ant pačios aukščiausios padalos. – Mama nuleido ranką ir nuėjo į virtuvę.

Brukė giliai atsiduso, nusitempė į miegamąjį savo lagaminėlį ir sukniubo ant lovos. Užmigo nespėjusi net batų nusiauti.

Kai atsibudo spiriama reikalo nusišlapinti, nebegalėdama ilgiau kęsti, saulė jau buvo nuslinkusi vakarop ir pasislėpusi už namo kampo. Laikrodis rodė be ketvirčio penktą, virtuvėje girdėjo mamą išimant iš indaplovės indus. Per kelias minutes atmintyje vėl atgijo praėjusio vakaro įvykiai. Pagriebusi telefoną drauge ir nuliūdo, ir apsidžiaugė pamačiusi dvylika praleistų skambučių ir devynias galybes žinučių. Viskas tik iš Džuliano. Pirmasis skambutis apie vienuoliktą Kalifornijos laiku, paskui be paliovos visą naktį ir iki pat ryto.

Atsiplėšusi nuo lovos pirmiausia nuėjo į tualetą, paskui į virtuvę, kur mama, stovėdama prie indaplovės, žiūrėjo į mažą televizorių, pastatytą po spintele. Opra glėbesčiavosi su kažkokiu laidos dalyviu, o Brukės mama stovėjo ir lingavo galva.

– Labas, – tarė Brukė ir mintyse pagalvojo, ką mama darys, kai Opra galiausiai nustos rengti savo laidas. – Ką rodo?

Ponia Grin net nepasuko į ją galvos.

– Makenzę Filips, – atsakė. – Ir vėl. Įsivaizduoji? Opra klausia jos, kaip laikosi po pirmojo prisipažinimo.

– Ir kaipgi ji laikosi?

– Ogi gydosi nuo priklausomybės heroinui, ji dešimt metų turėjo lytinius santykius su savo tėvu. Žinai, aš ne psichologė, bet, manau, jos šansai į ilgalaikę asmeninę laimę yra nuliniai.

– Sutinku. – Brukė čiupo iš spintelės šimto kalorijų Oreos sausainių pakelį ir praplėšė. Iškart net kelis įsimetė į burną. – Dieve, kokie skanūs. Kaip jie gali turėti tik šimtą kalorijų?