Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Brukė tylėjo.

– Bruke…

– Ko?

Stojo tyla, paskui jis prabilo:

– Labai prašau, išklausyk manęs.

Ir vėl kelios sekundės tylos. Brukė jautė, kad jis laukia, kol ji ką nors pasakys apie tas nuotraukas, bet ji neskubėjo suteikti jam šio malonumo. Bet tai, deja, dar labiau ją nuliūdino. Kaip apgailėtina lyg kokiai paauglei žaisti su savo vyru žaidimą „Slėpk savo jausmus“.

– Bruke, aš… – Jis nutilo, atsikosėjo. – Aš… A… Negaliu įsivaizduoti, kaip tau buvo sunku žiūrėti į tas nuotraukas. Tikriausiai jauteisi nesuvokiamai, nenusakomai siaubingai…

Ranka taip stipriai sugniaužė telefoną, kad, rodės, jis tuoj sutrupės į šipulius, bet ji vis tiek neįstengė prisiversti jam ko nors atsakyti. Staiga jai taip surakino gerklę, kad nebegalėjo nė prasižioti, o iš akių pasipylė ašaros.

– O kai dar vakar ant raudonojo kilimo tie žiaurūs žurnalistai ėmė žerti klausimus… – Jis vėl atsikosėjo, ir Brukė pagalvojo, ar jam peršti gerklę, gal kur persišaldė. – Aš vos begalėjau tverti, tad įsivaizduoju, kaip pragariškai turėjai jaustis tu…

Jis ir vėl nutilo, aiškiai laukdamas, kad ji ką nors pasakytų, kad išgelbėtų jį nuo šitų kančių, bet pro ašaras Brukė neįstengė išlementi nė žodžio.

Tyloje prabėgo minutė ar dvi, paskui jis tarė:

– Mažule, tu verki? Oi, Ruke, labai tavęs atsiprašau.

– Mačiau tas nuotraukas, – sušnibždėjo ji ir vėl nutilo. Žinojo turinti jį iškvosti, bet kita sielos dalis troško verčiau nieko nežinoti.

– Bruke, nuotraukose baisiau nei tikrovėje.

– Ar tu permiegojai su ta moterim? – paklausė ji, o liežuvis vėlėsi lyg apsuktas vata.

– Viskas tikrai ne taip…

Tyla. Tas tylėjimas telefonu darėsi vos ne apčiuopiamas. Brukė laukė ir meldėsi, kad jis pasakytų, jog tai didžiulis nesusipratimas… Pinklės, žiniasklaidos manipuliacija. Bet jis jai šito nepasakė.

– Ką gi, dabar man viskas aišku, – išgirdo save sakant. Paskutinius du žodžius ji ištarė neaiškiai, springdama.

– Ne! Bruke. Aš… Aš tikrai su ta mergina nesimylėjau. Prisiekiu!

– Ji išėjo iš tavo kambario šeštą ryto.

– Aš tau sakau, Bruke, mes tikrai nesimylėjom. – Balsas liūdnas, maldaujantis.

Ir tada ji pagaliau suprato.

– Sakai, nesimylėjot, bet vis tiek kažkas buvo, tiesa?

– Bruke…

– Aš noriu žinoti, kas ten buvo, Džulianai.

Nuo tokio siaubingo pokalbio su savo vyru jai norėjosi vemti, ją pykino tas baisus klausimas „iki ko tu nusiritai?“

– Mes nusimetėme drabužius, bet paskui kritom kaip negyvi. Nieko nebuvo. Prisiekiu, Bruke.

Nusimetėme drabužius . Kaip keistai suformuluota. Kaip aptakiai. Brukė pajuto gerklėje kylant tulžį, pagalvojus apie Džulianą, gulintį lovoje su svetima moterimi.

– Bruke, tu dar čia?

Jis kalbėjo, bet Brukė nesuprato, ką jis sako. Atitraukusi nuo ausies telefoną, žiūrėjo į ekranėlį, o iš tenai į ją žvelgė Džuliano, prisispaudusio prie Volterio snukučio, veidas. Ji sėdėjo ant lovos, žiūrėjo į Džuliano atvaizdą ir klausėsi jo balso gal dešimt, o gal dvidešimt sekundžių. Paskui pakėlė telefoną, priglaudė mikrofoną prie lūpų ir tarė:

– Džulianai, aš išjungiu mobilųjį. Prašau man daugiau neskambinti. Noriu pabūti viena.

Kol dar liko šiek tiek drąsos, išjungė telefoną, išėmė bateriją ir sumetė abi dalis atskirai į spintelės prie lovos stalčiuką. Šįvakar daugiau jokių pokalbių.

Penkioliktas skyrius

Ašarų duše neliesiu

– Ar tikrai nenori, kad užeitume? Nors kelioms minutėms? – paklausė Mišelė, nužvelgdama ilgą virtinę visureigių tamsintais langais, išsirikiavusių prie Brukės namų durų.

– Tikrai, – tvirtai atsakė ši. Dvi valandos kelio iš mamos namų į Niujorką automobiliu su broliu ir Mišele buvo daugiau nei pakankamai laiko nupasakoti padėtį su Džulianu. Į Manhataną jie įvažiavo kaip tik tuo metu, kai brolis pradėjo klausinėti apie Džulianą tokių dalykų, kuriems atsakymų Brukė dar nebuvo paruošusi.

– Ar nenori, kad padėtume tau bent jau įeiti į namą? – paklausė Rendis. – Man jau seniai knieti kalt į nosį kokiam paparacui.

Brukė sugriežė dantimis, o paskui nusišypsojusi tarė:

– Ačiū, mielieji, bet aš pati susitvarkysiu. Jie čia tikriausiai sėdi nuo pat Grammy apdovanojimų pradžios ir nemanau, kad greitai išsinešdins.

Rendis su Mišele skeptiškai susižvalgė, tad Brukė toliau reikalavo savo:

– Aš rimtai. Jums dar mažiausiai trys valandos kelio, o jau temsta, tad verčiau paskubėkite. Paėjėsiu už namo, o kai jie iššoks iš automobilių, nekreipsiu į juos dėmesio ir žengsiu aukštai iškelta galva. Neištarsiu net „jokių komentarų“.

Rendis su Mišele važiavo į vestuves į Berkšyrą ir ketino nukakti ten porą dienų anksčiau, nes pirmą kartą keliavo be mažylės. Brukė slapčiomis nužvelgė įspūdingai tvirtą Mišelės pilvuką ir stebėdamasi net pakraipė galvą. Sunku patikėti, kad nėštumas jos apvalainą, neišraiškingą figūrą su trumpu kresnu liemeniu ir nuliniu linijų pavingiavimu tarp krūtinės ir juosmens, juosmens ir klubų padarė tokią stebuklingai dailią. Brukei atrodė, kad Mišelei susigrąžinti ankstesnę figūrą prireiks kelerių metų, bet praėjus tik keturiems mėnesiams po Elos gimimo ji atrodė kaip niekada puikiai.

– Ką gi, gerai, – kilstelėjęs antakius ištarė Rendis. Paskui paklausė Mišelės, ar ši nenorėtų nubėgti pas Brukę ir pasinaudoti tualetu.

Brukė susmego kaip maišas. Ji mirtinai norėjo nors kelias minutes pabūti viena, kol atvažiuos Nola ir prasidės antrasis inkvizicijos raundas.

– Ne, nenoriu, – atsakė Mišelė ir Brukė lengviau atsiduso. – Jeigu ir toliau bus tokios spūstys, tai gal išties geriau važiuojam. Ar tikrai susitvarkysi viena?

Brukė plačiai nusišypsojo ir pasilenkė prie priekinės sėdynės apkabinti Mišelės.

– Galvą dedu. Tikrai susitvarkysiu. O jūs pasistenkite kuo ilgiau pamiegoti ir kuo daugiau išgerti, gerai?

– Ką žinai, galim ir visas vestuves pramiegoti, – subumbėjo Rendis ir kyštelėjo galvą pro langą vairuotojo pusėje, kad Brukė galėtų jį pabučiuoti.

Netoliese žybtelėjo fotoaparato blykstė. Kitoj gatvės pusėj kažkoks vyras pastebėjo juos pirmas, nors Rendis buvo sustojęs bene už viso kvartalo nuo jos namo. Jis buvo su mėlynu gobtuvu, rusvai žalsvomis kelnėmis ir nė neketino slėpti savo ketinimų.

– Oho, pataikė pačiu laiku. Nė sekunde anksčiau ar vėliau, – tarė brolis ir išlindo pro langą pasižiūrėti, kas ten toks spragsi.

– Ir anksčiau esu jį mačiusi. Jau po kokių keturių valandų galėsi pamatyti internete mūsų nuotrauką su antrašte: „Pamesta žmona negaišta laiko ir susiranda meilužį“, – tarė jam Brukė.

– Ar parašys, kad aš tavo brolis?

– Veikiausiai ne. Be to, šalia tavęs automobilyje dar sėdi ir žmona. Tad didelė tikimybė, kad pavadins tai meilės trikampiu.

Rendis liūdnai nusijuokė:

– Velnias. Bruke, labai apgailestauju.

Brukė spustelėjo jam ranką.

– Liaukitės sukti galvą dėl manęs. Važiuokit sau laimingai!

– Jei ko reikės, skambink, gerai?

– Būtinai, – pažadėjo ji gerokai linksmiau, nei iš tiesų jautėsi. – Atsargiai vairuok! – Mojavo sustojusi tol, kol jie dingo už posūkio, o tada tiesiu taikymu pasileido prie namo. Nubėgus vos dešimt žingsnių, neabejotinai paakinti pirmojo fotoaparato blyksnių, iš visureigių pasipylė kiti fotografai ir ėmė triukšmingai spiestis prie pagrindinių namo durų.