Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Bruke! Kodėl nepasilikote ir nenuėjote į kitus šventinius vakarėlius su Džulianu?

– Bruke! Ar jau išvijot Džulianą?

– Ar žinojote apie savo vyro meilės romaną?

– Kodėl dar negrįžta jūsų vyras?

Geras klausimas , – pagalvojo Brukė. – Man irgi kaip tik tai toptelėjo galvon . Žurnalistai šaukė ir žėrė klausimus tiesiai į veidą, tačiau Brukė vengė žiūrėti jiems į akis. Apsimesdama esanti rami, nors iš tiesų labai nervinosi, Brukė pirmiausia atsirakino lauko duris, įsmuko vidun ir užsidarė, tada atsirakino vestibiulį. Blykstės nesiliovė žybsėti tol, kol užsivėrė lifto durys.

Bute ją pasitiko spengianti tyla. Jeigu atvirai, ji labai vylėsi, kad Džulianas viską mes ir parskris namo pasikalbėti ir išsiaiškinti. Ji žinojo, kad jo dienotvarkė perpildyta ir nepakeičiama – kaip visateisė Džuliano kontaktinių asmenų grupės narė, Brukė kas rytą elektroniniu paštu gaudavo tos dienos vyro dienotvarkę, informaciją apie rengiamus susitikimus ir planuojamas keliones, – tad ji buvo tikra, kad jis nieku gyvu negalės atšaukti nė vieno susitikimo su žiniasklaida po Grammy apdovanojimų, kad parlėktų namo bent dviem dienomis anksčiau. Tačiau ji vis tiek labai troško, kad jis taip padarytų. Šiuo metu jos turimomis žiniomis, Džuliano lėktuvas po dviejų dienų turėtų nusileisti Kenedžio oro uoste, tai yra ketvirtadienio rytą, ir tada prasidės nauji susitikimai su Niujorko žiniasklaidos atstovais ir pokalbių laidos, bet Brukė stengėsi negalvoti, kaip tada bus.

Vos spėjus paskubomis nusiprausti po dušu ir pasispraginti mikrobangų krosnelėje kukurūzų, sučirškė lauko spynos telefonas. Netrukus į jos mažą koridorių įvirto Nola su Volteriu – abu linksmi, apsiviję pavadėliais ir apsikarstę paltais, – ir Brukė pirmą kartą per kelias dienas nusijuokė, nes Volteris visomis keturiomis pašoko į orą ir aplaižė jai veidą. Brukė sugriebė gyvulėlį į glėbį, o šis iš laimės suinkštė ir apipylė jos veidą bučiniais.

– Iš manęs tokio pasisveikinimo nesitikėk, – pasakė jai Nola, su pasibjaurėjimu raukydamasi. Bet paskui nusileido ir tvirtai apkabino Brukę, ir jie visi trys – kartu su Volteriu – susikibę buvo panašūs į linksmą indėnišką palapinę. Nola pabučiavo Brukei į skruostą, o Volteriui į snukutį, ir tada patraukė tiesiai į virtuvę padaryti kokteilio su degtine, ledukais ir alyvuogių aliejumi.

– Jeigu tai, kas dabar vyksta lauke prie tavo namų, bent kiek atspindi įvykius Los Andžele, tai neabejoju, kad tau dabar reikia šito, – tarė Nola, paduodama Brukei taurę drumzlino skysčio. Atsisėdusi ant sofos priešais Brukę paklausė: – Na, ar pasirengusi man papasakoti, kas ten atsitiko?

Brukė atsiduso ir gurkštelėjo kokteilio. Gėrimas buvo aštrus, bet sušildė gerklę ir maloniai tvilkydamas nubėgo į skrandį. Sunku buvo prisiversti darsyk išgyventi tuos įvykius, vieną liūdną akimirką po kitos, ir ji jautė – nors Nola ją ir užjaus, vis tiek nepajėgs iki galo suprasti, koks siaubingas buvo tas vakaras.

Taigi ji papasakojo apie visą būrį asistentų, užtvindžiusių įspūdingą viešbučio kambarį, apie auksinę Valentino suknelę. Prajuokino draugę savo pasakojimu apie Neil Lane parduotuvės apsaugininką, pasigyrė, kokia puiki buvo jos šukuosena ir kokie gražūs nagai. Keliais žodžiais užsiminė apie Margaritos telefono skambutį ir tik paminėjo, kad ligoninės vadovybė visai kuoktelėjo, kaltindama ją dažnai neateinant į darbą, o pamačiusi išsigandusį Nolos žvilgsnį tik atsainiai nusijuokė ir gurkštelėjo kokteilio. Labai smulkiai papasakojo, kaip atrodė raudonasis kilimas („ten daug karščiau, nei tikėjausi – tik ant jo užlipęs pamatai, kaip iš visų pusių į tave čirškina prožektoriai“), kaip atrodė visos žvaigždės iš arti („dažniausiai gerokai liesesnės nei nuotraukose, ir dažniausiai gerokai senesnės“). Dar ji atsakė į Nolos klausimą apie Rajaną Sikrestą („žavus ir nuostabus, betgi tu žinai, kad aš esu Sikresto gerbėja ir viską jam atleidžiu“), paskui ar Džonas Majeris iš tiesų toks dailus, kaip atrodo sukinėdamasis tarp tokios galybės moterų („prisipažinsiu, Džulianas daug dailesnis, o tai, gerai pagalvojus, dabar nieko gero nežada“), ir išsakė visai nepageidaujamą nuomonę: kuri iš dviejų – Teilora Svift ar Mailė Sairus – atrodo geriau („nežinau, aš ir dabar dar negaliu jų atskirti“). Ir pačiai neaišku, kodėl tyčia praleido epizodą su Laila Loson, moterimis tualete ir Karter Prais paskaitą.

Bet sunkiausia buvo nutylėti ir nepapasakoti Nolai, kokia ji jautėsi sugniuždyta po pokalbio su šefe, kuri ją atleido iš darbo. Dar ji nepapasakojo, kaip bejausmiškai šaltai Džulianas prisipažino apie tas nuotraukas, kad jam svarbiausia buvo atlaikyti „jų sukeltą dėmesį“ ir „likti informuotam“, o tai jai pasirodė baisiausias dalykas. Ji nutylėjo ir tą dalį, kai jiems žengiant raudonuoju kilimu paparacai kaip šunys puolė juos su užgauliais klausimais apie nuotraukas, laidė įžeidimus vildamiesi, kad tai privers juos atsisukti į kameras. Kaip ji galėtų pasakoti svetimam žmogui, ką jautė ir išgyveno, klausydamasi Kerės Andervud dainos „Kol jis dar neapgavo“, kaip svarstė, ar į ją nespokso visi salėje sėdintys vienišiai ir neprunkščia į ūsą, kaip paskui Kerei uždainavus priedainį: „Kai kitąsyk jis sumanys apgauti / tada tikrai jau ne mane“, stengėsi, kad jos veidas neatrodytų akmeninis.

Dar ji nepapasakojo draugei apie pralietas ašaras automobilyje pakeliui į oro uostą ir norą, kad Džulianas pultų prašyti jos pasilikti, tiesiog draustų išvykti, ir apie tai, kaip ją užgavo jo atsainus ir nenuoširdus bandymas ją sulaikyti. Brukė neįstengė prisipažinti draugei, jog pati paskutinė įsėdo į lėktuvą, nes iki paskutinės minutės laukė, kad Džulianas pasivytų ją prie įlaipinimo vartų, kaip matė filmuose, ir maldautų pasilikti, arba kaip ji, pagaliau atėjusi iki lėktuvo ir įlipusi į jį, keikė savo vyrą labiau už tai, kad leido jai išskristi, nei dėl to idiotiško poelgio viešbutyje.

Galiausiai baigusi pasakoti, Brukė atsisuko į Nolą ir viltingai paklausė:

– Ar gerai tau viską išklojau?

Nola tik palingavo galva ir tarė:

– Eik jau, Bruke. Klok, kaip iš tikrųjų viskas buvo.

– Kaip iš tikrųjų? – nusijuokė Brukė, bet jos juokas nuskambėjo liūdnai, nenuoširdžiai. – Kaip ten buvo, gali pasiskaityti šios savaitės Last Night numeryje. – Volteris užšoko ant lovos ir padėjo snukį Brukei ant šlaunies.

– Bruke, ar nepagalvojai, kad tam galima rasti logišką paaiškinimą?

– Kaskart darosi vis sunkiau viską suversti spaudai, kai tavo vyras, deja, tą patvirtina.

Nolos veidas parodė, kad ji netiki tuo, ką Brukė sako.

– Džulianas prisipažino…

– Taip.

Nola pastatė ant staliuko taurę ir įbedė akis į Brukę.

– Manau, tiksliausia jo citata: „Mes nusimetėme drabužius.“ Na, kaip tai atsitiko, jis nepamena, bet jie tikrai buvo be drabužių.

– O, varge.

– Jis tvirtina su ta mergina nesimylėjęs. Tarsi aš imsiu juo ir patikėsiu. – Tuo metu suskambo mobilusis telefonas, bet ji tuoj pat išjungė garsą. – Ak, Nola, aš niekaip negaliu išguiti iš galvos minties, kad juodu nuogi gulėjo lovoje. Ir žinai, kas blogiausia? Ogi tai, kad ji visiškai paprasta, ir nuo to man tik dar blogiau. Matai, jis net negali pasakyti, kad buvo taip prisišniojęs, jog nepajuto, kaip ji įvirto pas jį į lovą. – Brukė iškėlė rankoje žurnalą Last Night ir pamojavo. – Aš tau sakau, ji vidutiniokė. Geriausiu atveju! Ir dar nepamirškime to dalyko, kad jis visą vakarą jai meilinosi. Gundė ją, viliojo. Ir tu dar nori mane įtikinti, kad jis su ja nepermiegojo?