Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Nola nudūrė akis į skreitą.

– Jeigu ir nespėjo, tai vis tiek labai stengėsi tą padaryti. – Brukė pašoko nuo sofos ir ėmė žingsniuoti po kambarį. Ji buvo pavargusi, ją pykino ir viskas erzino. – Jis turi romaną ar bent jau trokšta jį užmegzti. Būčiau paskutinė kvailė, jeigu to nematyčiau.

Nola tylėjo.

– Mes retai matomės, o kai susitinkam, nuolat vaidijamės. Ir beveik nebesimylim. Jis amžinai keliauja, jį supa merginos, kai paskambina, ragelyje aidi muzika, o aš net nežinau, kur jis tuo metu yra. O kur dar tie visi gandai. Dedu galvą, visos apviltos planetos moterys tikisi, jog jų padėtis kitokia, bet būčiau didžiausia višta, jei manyčiau, kad man taip neatsitiks. – Brukė atsiduso ir palingavo galva. – Dieve, mes irgi kaip mano tėvai. Visada tikėjausi, kad mano gyvenimas bus kitoks, o išėjo štai kaip…

– Bruke, tau reikia su juo pasikalbėti.

Brukė skėstelėjo rankomis.

– Sutinku su tavim, bet kur jis dabar? Vakarų Holivude šveičia sušius prieš išlėkdamas į naktinių pokalbių laidų maratoną? Argi lengva nekreipti dėmesio į tai, kad jeigu labai norėtų, tai tikrai dabar sėdėtų čia, šitam kambary?

Nola sukiojo gėrimą taurėje ir mąstė.

– Ar jis galėtų atvažiuoti?

– Kodėl gi ne? Juk ne prezidentas, jam nereikia daryti skubios operacijos, kad išgelbėtų kam nors gyvybę, ar nutupdyti iš visatos besileidžiantį erdvėlaivį. Dieve šventas, jis tik paprastas dainininkas, galėtų ir pats tą suprasti.

– O kada jis planuoja grįžti?

Brukė truktelėjo pečiais ir pakasė Volteriui sprandą.

– Gal poryt. Tik ne pas mane. Dabar jo dienotvarkėje bus Niujorkas. Kaip matyti, beirstančios santuokos klausimai jo darbotvarkėje laisvos eilutės nerado.

Nola padėjo taurę ant stalo ir atsisuko į Brukę.

– Tavo beirstanti santuoka? Ar taip yra iš tikrųjų?

Jos žodžiai pakibo ore.

– Nežinau, Nola. Tikiuosi, kad ne, bet neišmanau, kaip mes iš šito pragaro išsikapstysime.

Brukė stengėsi sutvardyti krūtine jau kylantį pykinimą. Pastarosiomis dienomis buvo tiek daug kalbama, jog „nereikia skubėti“, „reikia pabūti vienai“ ir „teks viską išsiaiškinti“, kad ji neturėjo laiko rimtai susimąstyti apie tai, jog juodu su Džulianu gali iš šitos bėdos ir nebeišbristi.

– Klausyk, Nola, man labai nemalonu, bet turiu tave išprašyti. Man reikia išsimiegoti.

– O kam? Tu juk sėdi be darbo. Kas tavęs laukia rytoj?

Brukė nusijuokė.

– Dėkui už nuoširdumą. Prašom nepamiršti, kad nesu visiška bedarbė, o tik dalinė. Man dar liko dvidešimt savaitinių valandų Hantlio mokykloje.

Nola įsipylė dar dešimt gramų degtinės, bet įsimesti alyvuogių nebepasivargino.

– Tau ryt į mokyklą tik po pietų. Ar tikrai krisi miegoti šią minutę?

– Ne, bet man reikia kelių valandų išsiraudoti duše, pasistengti nelįsti internetan ir neieškoti Google informacijos apie tą Chateau mergšę, o paskui beraudant užmigti, nes vis tiek įlįsiu į kompiuterį, – atsakė jai Brukė. Aišku, ji juokavo, bet buvo visai nejuokinga.

– Bruke…

– Aš juokauju. Aš juk neliesiu ašarų duše. Be to, greičiausiai prisileisiu vonią.

– Tavęs tokios aš nepaliksiu.

– Tada tau teks miegoti ant sofos, nes aš einu į lovą. Nola, aš rimtai. Man tikrai viskas gerai. Tik labai norėčiau pabūti viena. Stebiuosi, kaip mama neskaitė man pamokslų, bet aš vis tiek nė sekundę nebuvau palikta viena. Na, ateity šituo skųstis negalėsiu, bet…

Dar dešimt minučių Brukė prašė ir maldavo Nolos išeiti, o kai galiausiai prikalbino, tikrai nebesijautė taip, kaip žadėjo. Išsimaudė vonioje, apsivilko pačią švelniausią medvilninę pižamą, užsisiautė patį seniausią chalatą ir atsinešusi kompiuterį susirangė ant lovos. Vos susituokę jie buvo sutarę niekada gyvenime neturėti miegamajame televizoriaus – vėliau tą patį nusprendė ir dėl kompiuterių, – bet kadangi Džuliano namie jau senokai nėra, ji nieko blogo neįžvelgė sumaniusi parsisiųsti „Pamergę pagal užsakymą“ ar ką nors panašiai prabangaus ir lengvo, kad paskui drąsiai galėtų smigti į miegą. Brukei buvo šovę galvon atsinešti į lovą dar ir ledų, bet paskui pagalvojo, kad bus kaip iš „Bridžitos Džouns dienoraščio“. Filmas puikiai prablaškė, nes ji visą laiką stengėsi žiūrėti į ekraną ir neleisti mintims nuklysti į šalį. Bet kai tik filmas baigėsi, ji padarė vieną didelę klaidą. Tiksliau, net dvi.

Pirmas grėsmingai kvailas sprendimas buvo paklausyti savo balso pašto pranešimų. Užtruko bene dvidešimt minučių, kol sudorojo visus trisdešimt tris pranešimus, kurie buvo palikti nuo pirmos Grammy apdovanojimų ceremonijos dienos. Ją sukrėtė kardinalus nuotaikos ir balso tonų pasikeitimas nuo sekmadienio ryto, kai draugai ir namiškiai skambino palinkėti jai sėkmės, iki dabar – kai visi skambučiai atrodė vos ne kaip užuojautos perdavimas. Daugiausia skambučių sulaukė iš Džuliano, ir visuose vis tas pats – nelabai nuoširdi ir vis kitokia „aš tau viską paaiškinsiu“ versija. Ir, reikia pasakyti, visuose vien atkaklus prašymas ir nė vieno „aš tave myliu“. Po vieną skambutį gavo iš Rendžio, Mišelės, tėvo ir Sintijos. Visi jie siūlė savo pagalbą ir padrąsinimus. Keturi iš Nolos – visi skirtingu laiku, su prašymais papasakoti, kaip jai sekasi, ir išsamia ataskaita apie Volterio savijautą; vienas iš Heteros, studijų konsultantės Hantlio mokykloje, su kuria ji buvo susitikusi itališkoje kepyklėlėje. O visos kitos žinutės iš senų draugų, jau buvusių kolegų, atsitiktinių pažįstamų ir su tokia nuotaika, lyg kas būtų numiręs. Pradėdama jų klausytis Brukė apie ašaras nė negalvojo, bet dabar baigusi pajuto galugerkly didelį gumulą.

Antras ir gerokai blogesnis nevykęs žingsnis buvo patikrinti savo Facebook puslapį. Ji iš anksto tikėjosi, kad dauguma draugų bus prirašę įspūdingų naujienų ir atsiliepimų apie Džuliano dainavimą – juk ne kasdien regi ar girdi ką nors iš mokyklos ar koledžo laikų dainuojant per Grammy apdovanojimus. Ko ji gana naiviai nesitikėjo – tai ištisos vien tik jai skirtos moralinio palaikymo tirados. Visa jos siena buvo prirašinėta paguodos žodžių, pradedant vienos mamos draugės žodžiais: „Esi stipri, tu viską ištversi“, ir baigiant: „Tai dar kartą įrodo, kad visi vyrai – mulkiai, tad, miela ponia Alter, nesijaudinkit, mes visi jus palaikom“ nuo Kailės. Kitomis, mažiau žeminančiomis aplinkybėmis sulaukti tiek meilės ir palaikymo būtų buvę malonu, bet dabar tai tiesiog žudomai gniuždė. Tai buvo neginčytinas įrodymas, kad asmeninė jos nelaimė yra aptarinėjama viešai, ir ne tik nepažįstamų žmonių. Ji pati nelabai suvokė kodėl, bet jai atrodė, kad būtų buvę gerokai lengviau ir paprasčiau galvoti, kad tavo vyro ir Chateau merginos nuotraukas dabar taršo milijonai bevardžių, beveidžių amerikiečių, bet kai supranti, kad tą daro ir tavo draugai, giminės, kolegos bei pažįstami, darosi tiesiog nepakenčiama.

Nuo vakare profilaktiškai prarytos dvigubos dozės ambieno rytą ji jautėsi apsnūdusi ir pagiringa, bet vaistas vis tiek veikė ne taip stipriai, kad vėl griūtų į lovą ir miegotų, nors jos organizmas to beviltiškai reikalavo. Rytas ir ankstyva popietė prabėgo tarsi migloje, tik Volterio lojimas ir nepaliaujamas (bet ignoruojamas) telefono skambėjimas drumstė namų tylą, ir jeigu Brukė nebūtų bijojusi netekti ir darbo Hantlio mokykloje, būtų paskambinusi ir pranešusi, kad susirgo. Bet vis tiek prisivertė palįsti po dušu, suvalgyti baltos duonos sumuštinį su riešutų sviestu ir gerokai anksčiau nei paprastai patraukti į metro, kad iki pusės keturių spėtų nukakti į Aukštutinį Ist Saidą. Į mokyklą atėjo penkiolika minučių anksčiau ir kelias akimirkas pasigrožėjusi dramblio kaulo spalvos akmenine fasado puošyba kairėje prie pagrindinių durų pastebėjo nemenką sujudimą.