Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Čia buvo nedidelis būrelis fotografų ir, kaip jai pasirodė, du žurnalistai (vienas su mikrofonu, kitas su užrašų knygele). Jie stovėjo apsupę smulkutę šviesiaplaukę moterį, vilkinčią ilgą iki čiurnų karakulinį paltą, dailią kepuraitę, o jos veidą buvo perkreipusi bjauri grimasa. Fotografai taip darbavosi, kad Brukės nė nepastebėjo.

– Ne, negaliu sakyti, kad tai asmeniška, – purtydama galvą kalbėjo moteris. Pasiklausiusi, vėl papurtė galvą ir tarė: – Ne, aš su ja niekada nieko bendro neturėjau. Mano dukrai nereikia jokios dietologo pagalbos, bet…

Brukė jau kitą akimirką nebenorėjo klausytis, ką ta moteris postringauja, ir tik tada suprato, kad kalbama apie ją.

– Noriu pasakyti, kad ne aš vienintelė manau, jog toks dėmesys privačioje mokykloje yra nepageidaujamas. Mano duktė turėtų domėtis algebra ir žolės rieduliu, o ne būti užpulta žurnalistų skambučių ir prašoma pareikšti savo nuomonę kokiam nors visoje šalyje populiariam paskalų žurnalui. Tai nepriimtina, todėl mokinių tėvų taryba reikalauja, kad ponia Alter tuoj pat atsistatydintų iš pareigų.

Brukė aiktelėjo. Moteris ją pamatė. Gal tuzinas ratu ją apstojusių žmonių – dabar Brukė pastebėjo, kad tarp jų šalia šviesiaplaukės moters buvo ir dar dvi mamos, – atsisuko į ją. Tą pačią akimirką visi pradėjo garsiai šaukti.

– Bruke! Ar jūs pažįstate moterį, kuri pozavo nuotraukose su Džulianu?

– Bruke, ar ketinate palikti Džulianą? Ar jau matėtės su juo po to sekmadienio vakaro?

– Ką manote apie tai, kad Hantlio mokyklos vaikų tėvų taryba reikalauja jūsų atsistatydinimo? Ar dėl to nekaltinate savo vyro?

Ir vėl kaip per Grammy apdovanojimus, tik šįkart be vakarinės suknelės, be vyro ir be virvės, skiriančios nuo paparacų. Ačiū Dievui, budintis mokyklos apsaugininkas, – malonus, kiek vyresnis nei šešiasdešimties metų, vos metro septyniasdešimties ūgio vyras, – pakėlė ranką prieš minią ir liepė visiems grįžti atgal, maloniai primindamas, kad šaligatvis yra vieša vieta, tačiau mokyklos laiptai ir pagrindinis įėjimas – jau privati teritorija. Brukė žvilgtelėjo į jį dėkinga ir nėrė pro duris į vidų. Ji buvo ir išsigandusi, ir supykusi, – labiausiai ant savęs, – kad nenumatė ir netgi neįtarė, jog šis nelemtas pragaras atlydės ją net iki mokyklos.

Brukė giliai atsiduso ir patraukė tiesiai į savo kabinetą pirmame aukšte. Kai įžengė į pagalbinį kambarėlį, už kurio dar buvo keletas kabinetų – jos, Heteros ir dar kelių studijų konsultančių, – direktorės padėjėja Rouzė, atsakinga už psichologų konsultantų darbą, pakėlė galvą nuo savo stalo ir pažiūrėjo į ją. Rouzė niekada nepraleisdavo progos pasidomėti svetimais reikalais, o šiandien Brukė įtarė būsiant blogiausia. Sukaupusi visą drąsą ji laukė neišvengiamų komentarų apie Džuliano nuotraukas, minią už lango arba iš karto apie viską.

– Bruke, klausyk, pranešk, kai atsigausi po tų… A… Triukšmadarių ir bepročių lauke. Ronda norėtų užeiti pasikalbėti, kol dar nepradėjai pirmosios konsultacijos, – prabilo Rouzė. Ji buvo tokia susijaudinusi, kad net Brukė sunerimo.

– Šit kaip? Nežinai kodėl?

– Ne, – atsakė Rouzė akivaizdžiai meluodama. – Prašė jai pranešti, kada tu ateisi į darbą.

– Gerai, bet pirma nusivilksiu paltą ir patikrinsiu telefono atsakiklį. Dvi minutes, sutarta?

Brukė įėjo į savo kabinetą, tokį mažytį, kad jame tilpo tik stalas, dvi kėdės ir drabužių kabyklos stovas, ir uždarė paskui save duris. Pro stiklą matė, kaip Rouzė paima į rankas telefono ragelį, – tikriausiai pranešė Rondai, kad ji jau atėjo į darbą.

Vos po trisdešimties sekundžių pasigirdo beldimas į duris.

– Įeikite! – maloniu balsu sušuko Brukė. Ji nuoširdžiai mėgo ir gerbė Rondą, bet šiandien stengėsi vengti bet kokių nereikalingų susitikimų, o direktorės vizitas buvo labai netikėtas ir gana neįprastas.

– Džiaugiuosi, kad užėjai. Norėčiau papasakoti, kas naujo su Lize Stoun, – užvedė kalbą Brukė, vildamasi sušvelninti padėtį naujienomis apie savo konsultuojamą mokinę, ir varė toliau: – Man sunku patikėti, kad mergaičių gerovė atiduodama į trenerio Demičevo rankas. Na, suprantama, pagirtina, kad jis lyg iš dangaus traukia olimpines čempiones, – nieko blogo prieš jį neturiu, – bet tik laiko klausimas, kada kuri nors iš jo auklėtinių mirs iš bado.

– Bruke, – neįprastai lėtai nutęsė Ronda. – Man visa tai įdomu, bet gal tu galėtum išdėstyti savo mintis raštu, nes dabar turime pasikalbėti apie kitką.

– Šit kaip? Ar kas atsitiko? – paklausė Brukė, o širdis it pašėlusi daužėsi krūtinėje.

– Gal ir nieko, bet apgailestauju, kad turiu tau kai ką pasakyti…

Brukė viską suprato iš Rondos veido. Aišku, sprendimas priimtas ne jos, prisipažino Ronda; ir nors ji direktorė, vis tiek yra atsakinga ir atskaitinga daugeliui žmonių, o ypač tėvams, kurie mano, kad Brukei skiriamas didžiulis spaudos dėmesys neigiamai atsiliepia mokyklos įvaizdžiui. Visi supranta, kad čia ne Brukės kaltė, kad ir jai pačiai nepatinka toks įkyrus spaudos persekiojimas, todėl valdžia norėtų, jog ji pasiimtų atostogų – aišku, mokamų, – ir palauktų, kol viskas nurims.

Kai Ronda pasakė: „Tikiuosi, supranti, kad visa tai laikina ir tai paskutinė priemonė, kurios mes galime imtis ir dėl kurios nė kiek nesidžiaugiame“, Brukė mintyse jau atsisveikino su darbu. Ji nedrįso priminti Rondai, kad ne ji traukia spaudos dėmesį, o kaip tik ta priešiškai nusiteikusi ir su žurnalistais prie mokyklos bendraujanti moteris. Dar Brukė susilaikė nepasakiusi direktorei, kad niekada gyvenime nėra paminėjusi mokyklos vardo duodama interviu, niekada nepažeidė savo mokinių teisių į privatumą, nes nuolat visiems, nesusijusiems su jų šeima ar artimaisiais, pabrėždavo savo atsakomybę. Vis dėlto dabar ji tarsi autopilotu deramai atsakinėjo į direktorės klausimus, tikino Rondą viską puikiai suprantanti, kad tai ne jos vienos sprendimai ir kad ji daugiau čia nebesipainios, tik sutvarkys keletą neužbaigtų reikalų. Mažiau nei po valandos Brukė įžengė į direktorės padėjėjos kambarį, jau su paltu, užsimetusi ant peties krepšį, ir čia pat sutiko Heterą.

– Ei, šiandien jau baigei? Pavydžiu tau.

Brukė pajuto galugerkly įstrigusį gumulą ir atsikosėjusi tarė:

– Baigiau ne tik šiandien, bet ir visai artimiausiai įmanomai ateičiai.

– Girdėjau, kas atsitiko, – sušnibždėjo Hetera, nors patalpoje buvo tik jiedvi. Brukė nustebo, iš kur ji galėtų žinoti, bet paskui prisiminė, kaip greitai vidurinėje plinta gandai.

Brukė gūžtelėjo pečiais.

– Taip, bet čia dar ne viskas. Jeigu aš būčiau mama ir mokėčiau už savo vaiko mokslą šitoj mokykloj po keturiasdešimt gabalų per metus, tai tikriausiai irgi nelabai džiaugčiausi, kad mano dukrą puldinėja paparacai, vos ji iškelia koją iš namų. Ronda man pasakojo, kad su kai kuriomis mergaitėmis bulvarinių laikraščių žurnalistai susisiekia per jų Facebook paskyras ir klausinėja, kaip aš elgiuosi mokykloje, ar pasakoju joms apie Džulianą. Įsivaizduoji? – atsidususi kalbėjo toliau. – Jeigu iš tikrųjų taip yra, tai mane vadovybė turėtų atleisti.

– Baisu. Kokie tie žmonės žiaurūs. Klausyk, Bruke, man atrodo, tau reikėtų susipažinti su viena mano drauge. Pameni, tau pasakojau, kad jos vyras laimėjo „Amerikos dievaičio“ konkursą? Spėju, beveik niekas nežino, ką tau šiuo metu tenka išgyventi, bet ji, patikėk manim, tikrai viską supras… – Hetera nutilo, susirūpinusi pažiūrėjo į Brukę, ar neperlenkė lazdos.