Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Brukė nė trupučio nenorėjo susipažinti su gerokai jaunesne Heteros drauge iš Alabamos ir dalytis savo bėdomis dėl vyrų, bet vis tiek linktelėjo.

– Gerai, atmesk man jos elektroninį adresą ir aš jai pasiųsiu laiškelį.

– Gali nesivarginti. Aš pati jai liepsiu su tavim susisiekti, gerai?

Nieko čia gero, bet ką gi jai pasakyti? Brukei norėjosi kuo greičiau bėgti iš mokyklos, kol nesutiko daugiau kolegių.

– Gerai, aš nieko prieš, – neryžtingai atsakė ji.

Šiaip ne taip išspaudusi šypseną ir pamojusi ranka, Brukė nėrė prie lauko durų. Vestibiulyje prasilenkė su grupele mergaičių ir viena iš jų pašaukė ją vardu. Norėjo apsimesti neišgirdusi, bet neišdrįso ignoruoti vaiko. Kai atsisuko, pamatė jos link skubančią Kailę.

– Ponia A? Kur išeinate? Juk šiandien mūsų susitikimas, taip? Be to, girdėjau, lauke pilna žurnalistų.

Brukė pažvelgė į mergaitę, kuri kaip visada nervingai suko ant piršto plaukų sruogą, ir pajuto plūstelint kaltės jausmą.

– Sveika, mieloji. Matai, susiklostė taip, kad aš turiu eiti atostogų. – Pamačiusi, kad Kailė nusiminė, Brukė puolė aiškinti: – Bet tu nesijaudink, čia tik laikinai. Be to, matau, kad tavo savijauta puiki.

– Ponia A, aš nemanau, kad…

Brukė neleido jai kalbėti ir pasilenkė arčiau prie mergaitės, kad neišgirstų jos draugės.

– Kaile, tu ir be manęs baigsi mokyklą, – pasakė ji ir, kaip tikėjosi, įtikinamai nusišypsojo. – Esi stipri, sveika ir žinai – gal net geriausiai už visas kitas mokyklos mergaites, – kaip reikia gyventi sveikai. Tu ne tik pritapai prie savo bendraamžių, bet ir gavai vieną svarbiausių vaidmenų mokyklos teatre. Tu ir atrodai, ir jautiesi puikiai… Po perkūnais, neišmanau, kuo dar galėčiau tau padėti.

Kailė jai nusišypsojo ir pasilenkusi stipriai apkabino.

– Niekam nesakysiu, kad keikiatės, – sušnibždėjo ji.

Brukė paplekšnojo merginai per ranką ir nusijuokė, nors iš tikrųjų gerklė buvo it surakinta.

– Laikykis. Jei ko reikės, skambink. Ir, duodu žodį, manęs taip greitai neatsikratysi. Aš netrukus grįšiu, supratai?

Kailė linktelėjo, o Brukei iš visų jėgų teko tvardytis, kad nepravirktų.

– Ir dar: pažadėk, kad daugiau nedarysi jokių idiotiškų organizmo valymų, supratai? Tai praeitas etapas, sutarta?

– Tikrai taip, – nusišypsojo Kailė.

Brukė pamojo jai atsisveikindama ir pasuko prie durų, nusprendusi ryžtingai praeiti pro saujelę lūkuriuojančių fotografų, kurie, vos ją pamatę, tuoj pat puolė it pamišę šaukti ir žerti klausimus, bet ji nesulėtino žingsnio iki pat Penktojo aveniu. Apsidairiusi ir įsitikinusi, kad niekas neseka, pabandė susistabdyti taksi – absurdiškai bergždžias noras ketvirtą valandą po pietų. Po dvidešimties neviltin varančių minučių Brukė įšoko į miesto autobusą Aštuoniasdešimt šeštojoje gatvėje, pavažiavo vakarų kryptimi iki pirmojo metro ir labai apsidžiaugė paskutiniame vagone dar radusi laisvą sėdimą vietą.

Užsimerkė, atsilošė ir nė trupučio nesijaudino, kad jos galva liečia sienoje vietą, į kurią trynėsi devynios galybės riebaluotų svetimų pakaušių. Štai kaip jaučiasi žmogus, kai per vieną savaitę jį išmeta net iš dviejų darbų. Jau buvo bepradedanti rimtai savęs gailėtis, bet atsimerkusi staiga išvydo priešais save didžiuliame plakate besišypsantį Džulianą.

Tai ta pati reklaminė nuotrauka, kurią jau matė tūkstančius kartų, iš jo naujojo albumo viršelio su eilute iš „Prarastųjų“, bet metro traukiny ją išvydo pirmą kartą ir tik dabar pastebėjo, kad jo žvilgsnis sminga tiesiai jai į akis. Kokia ironija – jis dabar čia, kartu su ja metro traukiny, nors iš tiesų kažkur labai toli. Brukė atsistojo ir nuėjusi į kitą vagono galą atsisėdo ten, kur ant sienos kabojo kosmetinės odontologijos ir anglų kalbos kursų reklaminiai plakatai. Ji vėl žvilgtelėjo į Džuliano plakatą ir jai net širdis sustojo plakusi, kai pamatė, kad jis ir vėl spokso tiesiai į ją. Kad ir kaip ji sukinėjo galvą ar gręžiojosi, jo žvilgsnis vis tiek smigo jai į akis, o ir ta šypsena su duobutėmis skruostuose dar labiau jai varė liūdesį. Pirmoje stotelėje Brukė persėdo į kitą traukinį, kuriame jos vyro nebuvo.

Šešioliktas skyrius

Draugas su vila ir sūnumi

– Bruke, jeigu nieko daugiau nenori iš manęs šįvakar išgirsti, tai bent jau išklausyk štai ką. Man regis, mums verta pakovoti. – Džulianas ištiesė per sofą ranką ir suėmė jai plaštaką. – Aš vis tiek kovosiu už mūsų santuoką.

– Ryžtingas pirmas žingsnis, – atsakė Brukė. – Šaunuolis.

– Palauk, Bruke, aš rimtai.

Padėtis tikrai ne iš juokingųjų, bet ji vis tiek stengėsi kaip nors pakelti nuotaiką. Nors šiek tiek. Jau dešimt minučių kaip Džulianas namie, bet jie elgiasi kaip du visai svetimi žmonės. Mandagūs, nedrąsūs, tolimi nepažįstamieji.

– Aš irgi rimtai, – sušnibždėjo ji. Paskui, kai jis nieko neatsakė, paklausė: – Kodėl anksčiau neparvažiavai? Suprantu, kad turi įsipareigojimų spaudai, betgi šiandien jau ketvirtadienis. Ar mūsų santykiai tau jau nebesvarbūs?

Džulianas nustebęs pažiūrėjo į ją.

– Kaip tu gali šitaip galvoti, Bruke? Man reikėjo laiko pamąstyti. Viskas vyksta pasiutusiu greičiu. Atrodo, lyg prieš tave skleidžiasi…

Pradėjo švilpti užviręs arbatinukas. Ir neklaususi Brukė žinojo, kad Džulianas nenorės citrinų arbatos su imbieru, kurios ketino pasidaryti, bet paprastą žaliąją tikrai gers, jeigu pasiūlys. Ji pajuto didelį pasitenkinimą, kai jis dėkodamas paėmė iš jos puodelį ir nugėrė pirmą gurkšnį.

Džulianas laikė delnais apglėbęs puodelį.

– Klausyk, neišmanau, kaip tavęs ir atsiprašyti. Baisu pagalvoti, kaip turėjai jaustis, kai išlėkei namo, pamačiusi…

– Svarbiausia visai ne nuotraukos! – suriko Brukė gerokai garsiau, nei norėjo. Paskui patylėjusi vėl prabilo: – Taip, iš tiesų buvo šlykštu, skaudu ir gėda. Be jokios abejonės. Bet mane labiau liūdina faktas, kodėl tos nuotraukos atsirado.

Kai jis nieko neatsakė, ji kalbėjo toliau:

– Kas, po perkūnais, tąnakt nutiko?

– Ruke, aš gi tau jau pasakojau. Tai kvaila, atsitiktinė klaida. Aš tikrai su ja nesimylėjau. Su niekuo nesimylėjau, – suskubo pridurti.

– Tai ką tada darei?

– Nežinau… Vakarienės mūsų susirinko didelis būrys, paskui keletas išėjo, vėliau dar keli atsiskyrė ir galiausiai prieš vidurnaktį prie staliuko likom tik aš ir ji.

Vien tik išgirdus, kaip Džulianas sako „tik aš ir ji“, Brukę pradėjo pykinti.

– Aš net nežinau, kas ji tokia ir iš kur…

– Nesuk dėl to galvos, – sarkastiškai nutraukė jį Brukė. – Visa šalis stengiasi tau padėti tą išsiaiškinti. Tai Dženelė Moser. Dvidešimt ketverių. Iš mažo miestelio Mičigane. Atlėkė į Los Andželą į savo draugės mergvakarį. Didžiausia mįslė – kaip jos visos atsidūrė Chateau viešbutyje.

– Aš ne…

– O jeigu kartais tau įdomu – beje, tai galėtum patvirtinti autoritetingiau nei žurnalas Last Night , – jos to neneigia.

Džulianas giliai atsiduso.

– Aš nemažai išgėriau ir ji pasisiūlė palydėti mane į kambarį.

Nutilo, perbraukė pirštais per plaukus.

– Paskui?

– Pradėjom glamonėtis, ir ji nusimetė drabužius. Stovėjo prieš mane ir šoko striptizą, be jokių pretenzijų, nieko. Tai mane grąžino į tikrovę. Liepiau jai apsirengti. Ji tą ir padarė, bet pradėjo verkti, skundėsi, kad jai labai gėda. Bandžiau ją raminti, iš minibaro išsitraukėme kažko išgerti. Dabar neprisimenu ko, bet aš iš karto smigau, o kai atsibudau, buvau su drabužiais, o jos – nė kvapo.