Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Nuodugnus švarinimasis truko tris valandas ir davė daugiau naudos Brukės psichologinei būsenai, nei galėjo tikėtis. Pirmą kartą per keletą mėnesių Brukė nuvalė dulkes, išsiurbė kambarius, išplovė grindis, nublizgino spinteles, iššveitė tualetus. Sulankstė ir sudėliojo komodoj savo drabužius (bet Džuliano nelietė), iš bendros spintos išmetė lauk visus senus ir mažai nešiotus apdarus, sutvarkė koridoriaus spintą ir iškuopė rašomojo stalo stalčius svetainėje, o paskui, lyg po šimtmečio vilkinimo, pakeitė spausdintuvo kasetę, paskambino į Verizone telefoninio ryšio bendrovę ir išsiaiškino sąskaiton įveltą klaidą, paskui pasižymėjo, kad reikia užsirašyti į kasmetinį patikrinimą pas ginekologą, susitarti dėl priėmimo abiem pas dantų gydytoją (kad ir kaip pyko ant Džuliano, vis tiek nenorėjo, kad jo dantyse atsirastų skylių) ir susitarti su veterinaru, kada galės priimti Volterį Alterį dėl skiepų.

Pasijutusi kaip organizuoto, našaus darbo deivė ir lygiai trečią išgirdusi beldimą į duris, plačiai jas atlapojo ir pasitiko Nolą su plačia šypsena veide.

– Oho, vėl panaši į žmogų! O kas čia? Lūpdažis?

Patenkinta draugės reakcija Brukė linktelėjo. Sekė akimis, kaip Nola apžiūrinėja butą.

– Įspūdinga! – ši net sušvilpė. – Turiu prisipažinti, daug vilčių į tave nedėjau, bet dabar džiaugiuosi, kad klydau. – Išėmusi iš koridoriaus spintos juodą puspaltį, padavė Brukei ir tarė: – Eime, parodysiu, kas dabar dedasi pasauly.

Brukė nusekė paskui draugę į gatvę, paskui į taksi ir galiausiai įsitaisė minkštame krėsle prie staliuko Cookshop kavinėje, savo mėgstamiausioje pietavimo vietelėje Vakarų Čelsyje. Nola užsakė abiem kavos ir po „Kruvinąją Merę“, liepė Brukei išgerti abiejų gėrimų po tris gurkšnius ir tik tada leido prabilti.

– Na va, – tarė ji patenkinta, kad Brukė jos klauso. – Argi ne geriau?

– Geriau, – atsakė Brukė, staiga apimta noro verkti. Ji visą savaitę diena iš dienos nesiliovė verkusi ir dabar bet kas – absoliučiai viskas – galėjo ją pravirkdyti. Šįkart jai ašaras išspaudė jauna porelė, maždaug jos metų, sėdinti už staliuko ir besidalijanti viena porcija skrudintos duonos su kiaušiniu. Jie neva pešėsi dėl kiekvieno kąsnio, vienas atgnybia, o kitas jau beda šakutę ir bando nugvelbti. Abu pratrūksta kvatotis ir susižvalgo, lyg sakytų: „Mums pasauly daugiau niekas neegzistuoja.“ Tokius žvilgsnius viešbučių kambariuose dabar Džulianas tikriausiai dalija svetimoms moterims.

Ir vėl viskas nuo pradžių. Galvoje atgijo vaizdas: Džulianas su Dženele, abu nuogi ir apsikabinę, aistringai bučiuojasi lovoje. Jis švelniai kandžioja merginai apatinę lūpą, lygiai taip darydavo ir…

– Kas yra? – paklausė Nola, tiesdama per staliuką ranką prie Brukės.

Brukė norėjo užgniaužti raudą, bet nepavyko, ir čia pat akyse pasirodė karštos, didelės ašaros, kurios netrukus jau upeliais ritosi per skruostus. Ir nors ji nei kūkčiojo, nei sriūbavo, nei trūkčiojo pečiais, atrodė, taip verks be pabaigos.

– Atleisk man, – liūdnai tarė ji, atsargiai šluostydamasi servetėle akis.

Nola stumtelėjo artyn taurę su „Kruvinąja Mere“.

– Dar gurkšnelį. Va taip. Šito ir reikėjo laukti. Išsiliek.

– Atleisk. Man baisiai gėda, – sušnibždėjo Brukė ir apsidairiusi nudžiugo, kad niekas į ją nežiūri.

– Tu pyksti, o tai natūralu, – pritarė jai Nola taip maloniai, kaip Brukė dar nebuvo girdėjusi jos kalbant. – Ar su juo jau kalbėjai?

Brukė kuo mandagiau išsišnirpštė nosį ir tuoj pat susigėdo, kad tą padarė į kavinės servetėlę.

– Mudu kalbėjom užvakar. Parlėkė iš Orlando, kažką turėjo tenai įdainuoti Disney World bendrovei, o dabar ruošiasi savaitės kelionei į Angliją. Į gerai mokamą koncertą ar muzikos festivalį? Gerai nežinau.

Nola kietai sučiaupė lūpas.

– Aš pati jam pasakiau, kad mums reikia laiko, Nola. Liepiau išeiti ir pasakiau, jog turim pagyventi vienas nuo kito atskirai, kad suprastume, kas dedasi. Jis išvažiavo tik dėl to, kad aš pati jam taip liepiau, – atviravo Brukė ir stebėjosi, kodėl vis dar teisina Džulianą.

– Kada vėl ketinat pasimatyti? Ar jis teiksis grįžti namo po kelionės į Angliją?

Brukė nekreipė dėmesio į potekstę.

– Taip, po Anglijos jis tikrai turėtų grįžti į Niujorką, bet namo neužsuks. Liepiau jam prisiglausti kur nors kitur, kol išsiaiškinsime, kaip toliau reikės gyventi.

Padavėjas atėjo priimti užsakymo ir, ačiū Dievui, nieko nepastebėjo. Kai jis nuėjo, Nola tarė:

– Ir apie ką gi jūs kalbėjote? Ar padarėte kokią nors pažangą?

Brukė įsimetė burnon cukraus gabalėlį ir palaukė, kol jis ištirps ant liežuvio.

– Ar padarėme pažangą? Ne, nesakyčiau. Susivaidijom dėl Trento vestuvių.

– O kodėl?

– Jis mano, kad iš pagarbos Trentui ir Fernai turėtume paskutinę minutę atsisakyti dalyvauti jų vestuvėse. Jis mano, kad mes su savo „drama“ galime aptemdyti jų didžiąją šventę. Jis tiesiog nenori matytis su savo artimaisiais ir vaikystės draugais. Teoriškai aš jį suprantu, bet faktiškai jam reikėtų pasistengti prisitaikyti. Juk tai jo pirmojo pusbrolio vestuvės.

– Ką nusprendėt?

Brukė atsiduso.

– Aš žinau, kad jis paskambino Trentui ir pasikalbėjo, o ką nusprendė, nežinau. Spėju, jis į vestuves nevažiuos.

– Na, bent jau tai gera žinia tau. Atrodo, ir tu nelabai norėtum ten dalyvauti.

– Oi, aš tai tikrai važiuosiu. Jei reikės, net ir viena.

– Atsipeikėk, Bruke. Nekvailiok. Kam tau tos kančios?

– Nes taip reikia. Be to, nemanau, kad būtų padoru be pagrįstos priežasties nedalyvauti savo artimos giminės vestuvėse. Jeigu ne Trentas, mudu su Džulianu šiandien vienas kito nė nepažinotume, tad, manau, teks prieš viską užsimerkti.

Nola įsipylė pieno į kavą ir ėmė maišyti.

– Nežinau, ar visu tuo, ką pasakei, džiaugtis ir žavėtis, ar laikyti kvaila.

Ir vėl užėjo noras verkti – šįkart nuo minties, kad vienai teks dalyvauti Trento vestuvėse, – bet pavyko tą liūdną mintį nuginti šalin.

– Gal galim pakalbėti apie ką nors kita? Pavyzdžiui, apie tave? Man reikia prasiblaškyti.

– Hmm. Pagalvosiu, – atsakė Nola ir nusišypsojo. Aišku kaip dieną, ji šitos progos seniai laukė.

– Kas? – paklausė Brukė. – O gal geriau tiesiai – kas jis toks?

– Kitą savaitgalį trims dienoms išlekiu į Terkso ir Kaikoso salas.

– Nuo kada jas pamėgai? Tik nesakyk, kad važiuoji darbo reikalais. Dieve mano, kam aš rinkausi tokią specialybę.

– Ne darbo, o malonumo ir sekso reikalais. Su Endriu.

– O, tai dabar jau Endriu? Kaip tu užaugai. Ar čia jau labai rimtai?

– Matai, su Driu jau viskas baigta. Šitas dirba vairuotoju.

– Baik.

– Kas? Aš rimtai.

– Susidėjai su vyru, kuris pasiūlė pasiniurkyti ant užpakalinės sėdynės?

– O kas čia keisto?

– Nieko, tik tiesiog neįtikėtina! Tu vienintelė žemėje, kuriai taip pasisekė. Paprastai tokie vyrai kitą dieną net nebepaskambina.

Nola klastingai šyptelėjo ir tarė:

– Aš jam suteikiau svarų pagrindą paskambinti kitą dieną. Ir dar kitą. Ir dar.

– Tau jis patinka, ką? Dievulėliau, matau, kad patinka. Net išraudai. Negaliu patikėti, kad nuraudai dėl vyro. Jėzau, tuoj širdis plyš.

– Gerai jau, gerai. Tikrai man jis patinka. Na ir kas? Įsimylėjau. Neilgam. Be to, labai noriu pamatyti Terkso ir Kaikoso salas.

Jų pokalbį vėl nutraukė priėjęs padavėjas. Jis atnešė plėšytų pekininių salotų su vištiena. Nola kibo į savo lėkštę, o Brukė stumdė šakute po savąją.