Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Viskas gerai. Juk žinai, – atsakė Brukė ir tuoj pat pasijuto nesmagiai. – O kaip tu?

– Šiaip taip sukamės. Dabar renkuosi žmones į tavo vietą ir turiu pasakyti, Bruke, smarkiai apgailestauju dėl to, kas įvyko.

Brukė pajuto blykstelint vilties kibirkštėlę. Gal ji taip sako norėdama, kad Brukė pasiprašytų grąžinama į darbą? Nes Brukė pultų į kojas, padarytų viską, kad tik įrodytų Margaritai verta savo pareigų. Betgi ne, reikia atsitokėti: jeigu ji jiems būtų reikalinga, tai pirmiausia jos iš viso nebūtų atleidę. Elkis paprastai. Pasakyk, dėl ko skambini, ir padėk ragelį.

– Margarita, suprantu, kad man jau nedera ko nors tavęs prašyti, bet… Aš pagalvojau, gal tu galėtum pasiūlyti mane į kokį darbą, jeigu ką nors nugirstum? Aišku, ne universitete, bet gal šiaip kur nors…

Stojo trumpa tyla.

– Gerai, Bruke, aš būtinai turėsiu tave omeny.

– Labai būčiau tau dėkinga! Noriu kuo greičiau grįžti į darbą ir galiu tau prisiekti – ar bet kuriam būsimam darbdaviui, – kad mano vyro karjera daugiau niekada nebepakiš man kojos.

Nors galbūt ir labai magėjo Margaritai pasmalsauti, ji vis tiek neuždavė daugiau nė vieno klausimo. Dar mandagiai pasišnekėjusios minutę kitą, jiedvi atsisveikino ir Brukė su palengvėjimu giliai atsiduso. Baisiausias pirmas punktas atliktas.

Antras baisus punktas – paskambinti Džuliano mamai ir susitarti dėl kelionės kitą savaitgalį į Trento vestuves – bus ne ką lengvesnis. Po Grammy apdovanojimų anyta įniko skambinti Brukei bene kasdien ir ūžti ausis ilgais ir neprašytais monologais, kad ji privalo būti užjaučianti ir atleidžianti žmona. Dažnai juose skamba pavyzdžiai apie Džuliano tėvo klystkelius (pradedant rimtais flirtais su visomis registratūros darbuotojomis ir slaugytojomis ir baigiant viengungiškomis kassavaitinėmis kelionėmis ištisus metus su draugeliais žaisti golfo ir dar veikti „dievažin ką“), o juose visuomet pabrėžiama neišmatuojama Elizabetos Alter kantrybė ir vyriškos prigimties supratimas. Tokios nuvalkiotos frazės kaip „vyrai it maži vaikai“ ar „už kiekvieno sėkmės lydimo vyro nugaros stovi moteris“ jau buvo pradėjusios ne tik nuobodžiai kartotis, bet ir nepakeliamai slėgti. Geriausiu atveju šimtą metų Brukė nebūtų spėliojusi, ar Džuliano mamai bent kiek rūpi, kaip susiklostys jų vedybinis gyvenimas, ar jie neišsiskirs ir apskritai ar kur nors abu nedings. Ačiū Dievui, įsijungė anytos balso paštas ir ji paliko žinutę su prašymu parašyti jai elektroninį laišką apie kelionės planus, nes šiandien ji telefonu bus nepasiekiama.

Kai Brukė jau rengėsi išbraukti šį punktą iš savo dienotvarkės, suskambo telefonas.

– Nėja! Labas, brangioji! Kaip laikaisi?

– Bruke? Labas. Turiu tau puikią žinią: mudu su Rohanu pagaliau iš tikrųjų grįžtam į Niujorką. Jau šią vasarą!

– Negali būti! Tai bent naujiena! Gal Rohanui Niujorke pasiūlė darbą kokioj nors firmoj? – Brukės galvoje jau ėmė viena kitą vyti įvairios perspektyvios mintys: kaip pavadins savo kliniką, kaip verbuos pirmuosius klientus, kokių darbų griebsis skleisdama informaciją apie savo įstaigą. Taigi dar vienas žingsnelis arčiau išsvajoto tikslo.

– Jeigu atvirai, tai aš gavau pasiūlymą. Gan keista, bet viena mano draugė sutiko pavaduoti dekretinių atostogų išėjusią dietologę, bet ir ji šiuo metu negali dirbti, nes susirgo jos mama ir turi ją slaugyti, tad paklausė manęs, ar aš nenorėčiau padirbėti už ją? Spėk, kur ji dirba?

Brukė perkrėtė galvoje visą garsenybių sąrašą, bemaž įsitikinusi, kad Nėja ištars Gvinet, Heidės ar Žizelės vardą, jau iš anksto laidodama savo dar negimusį verslą.

– Nežinau. O kam?

– Ogi Niujorko Jets futbolo komandai! Aš būsiu komandos dietologė – patarėja mitybos klausimais nuo 2010-ųjų iki pat 2011-ųjų sezono galo. Kol kas visiškai nieko neišmanau apie šimtą keturiasdešimt kilogramų sveriančių žaidėjų mitybos reikalavimus, bet tikiuosi, greitai išmoksiu.

– Oi, Nėja, kaip nuostabu! Kokia puiki proga! – nuoširdžiai džiaugėsi Brukė. Reikia pripažinti, jeigu jai pasitaikytų tokia proga, čiuptų nė negalvodama.

– Taip. Aš irgi labai džiaugiuosi. Pamatytum Rohaną. Vos spėjau jam pasigirti, jis iš karto sušuko: „Perkam bilietus!“ Jau paruošė grafiką, išspausdino ir pakabino ant šaldytuvo.

Brukė nusijuokė:

– Jau dabar mintyse regiu tave, vos metro šešiasdešimties neūžaugą, tipenančią per vyrų drabužinę su segtuvu ir megafonu rankoje, ir beisbolo lazda išmušinėjančią tiems milžinams iš letenų Macdonald’s mėsainius ir KFC sumuštinius.

– Neblogai, ką? „Atleiskite, pone NFL superžvaigžde, uždirbanti aštuoniasdešimt milijonų per metus, bet aš turiu jūsų paprašyti daugiau nebegerti sirupo su kukurūzų fruktoze.“ Smagu bus, tiesa?

Kai po kelių minučių Brukė padėjo ragelį, ją apėmė toks jausmas, tarsi visiems karjeros reikalai tvarkosi, tik jai vienai – ne. Kaip matyti, jiedviem bendros klinikos įkurti nepavyks. Netrukus telefonas vėl sučirškė. Aišku, vėl Nėja. Nori dar ką nors jai pasakyti. Brukė čiupo ragelį ir išpyškino:

– Ką darysi, kai kuris nors iš jų parsivers tave ant lovos?

Staiga išgirdo drovų krenkštelėjimą ir vyriškas balsas paklausė:

– Ar čia Brukė Alter?

Trumpą akimirksnį – ir visai ne be pagrindo – jai pasirodė, kad paskambinęs vyras dabar praneš, jog Džulianas pateko į baisią avariją, susirgo ar…

– Bruke, čia Artas Mičelas iš žurnalo Last Night . Norėjau jūsų paklausti, ar negalėtumėte pareikšti savo nuomonės apie straipsnį šio ryto „Šeštajame puslapyje“?

Norėjosi garsiai surikti, bet, laimė, pavyko susivaldyti, todėl ji greitai nutraukė pokalbį ir su visam išjungė telefoną. Dedant jį ant kavos staliuko, jos rankos smarkiai drebėjo. Niekas, išskyrus artimiausius draugus ir gimines, neturėjo jos naujojo telefono numerio. Kaip tai galėjo atsitikti?

Nebuvo laiko apie tai galvoti, nes ji kuo skubiausiai griebė į rankas nešiojamąjį kompiuterį ir internete susirado „Šeštąjį puslapį“. Ir štai pačiam puslapio viršuje, užimdamos bemaž visą monitoriaus ekraną pasirodė dvi nuotraukos: vienoje ji rauda Cookshop kavinėje su Nola ir neginčijamai braukia servetėle ašaras nuo skruostų, o kitoje Džulianas lipa iš limuzino – sprendžiant iš senovinio taksi automobilio modelio, greičiausiai Londone, – palikęs ant užpakalinės sėdynės nepaprastai žavią merginą. Prierašas po jos nuotrauka skelbė: „Vakar pietaudama su drauge Brukė Alter gedėjo savo griūvančios santuokos.“ Raudonu apskritimu apvesta ašaras šluostanti ranka, ant kurios kaip tyčia nematyti sutuoktuvių žiedo. O toliau: „Aišku kaip dieną, jie išsiskyrė, – šitaip byloja artimas poniai Alter šaltinis. – Kitą savaitę ji viena ketina vykti į bendro jų draugo vestuves.“ Prierašas po Džuliano nuotrauka buvo ne ką gražesnis: „Skandalai jo tempų nelėtina! Alteris vyksta linksmintis į Londoną, nes žmona išmetė jį iš buto Manhatane.“

Regis, tas bjaurus ir taip gerai pažįstamas pykčio ir šleikštulio mišinys niekada nepraeis, tad Brukė stengėsi susiimti ir daugiau apie tai nebegalvoti. Numanė, kad dėl merginos galima būtų rasti tvirtą, logišką paaiškinimą – beprotiška tai ar ne, bet ji vis dėlto tikėjo, kad Džulianas nedrįs pasirodyti toks nepagarbus ar visiškas kvailys – nors ir viena, ir kita jai kėlė įsiūtį. Atidžiau pažiūrėjusi į savo nuotrauką iš jos kokybės ir fotografavimo kampo Brukė suprato, kad daryta kepyklėlės savininko mobiliuoju telefonu. Pasibjaurėjusi ji taip piktai tvojo kumščiu per sofą, kad išsigandęs Volteris viauktelėjo ir nušoko ant žemės.