Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Gerai, pasakok, kaip viskas prasidėjo. Gulėjot lovoj, o jis ėmė ir pasiūlė: „Važiuojam kur nors“?

– Panašiai. Jis ten turi namą. Vilą. Netoli Amano. Gan dažnai veža ten savo sūnų.

– Nola! Kale tu! Ko anksčiau man nieko apie tai nesakei!

Nola apsimetė nesupratusi:

– Ką aš turėjau tau sakyti?

– Ogi kad turi širdies draugą su vila ir sūnumi.

– Na, širdies draugu aš jo dar nevadinčiau…

– Nola!

– Klausyk, man su juo smagu. Jokios įtampos. Aš apie tai dar per daug negalvoju, be to, pastaruoju metu tau taip nesiseka…

– Pasakok, sakau!

– Gerai jau. Jo vardas Endriu. Šitą jau žinai. Rudų plaukų, puikiai žaidžia lauko tenisą. Mėgstamiausias valgis – gvakamolė.

– Duodu dešimt sekundžių.

Nola suplojo rankomis ir net pašoko nuo kėdės.

– Dieve, kaip smagu tave pakankinti.

– Devynios, aštuonios, sept…

– Gerai jau! Jo ūgis – metras aštuoniasdešimt, o gal aštuoniasdešimt trys, kai geros nuotaikos ir pasitempęs, turi nemažą pilvuką nuo alaus, kuris man daugiau bjaurus nei patrauklus. Įtariu, kad visus kostiumus ir marškinius siūdinasi pagal užsakymą, bet negaliu to patvirtinti. Koledže žaidė golfą, paskui keletą metų po baigimo blaškėsi po Meksiką ir mokė kitus žaisti, vėliau įkūrė internetinę bendrovę, paskui ją pardavė ir dvidešimt devynerių išėjo į pensiją, nors, man regis, ir po šiai dienai dar konsultuoja tą bendrovę savo noru, tik nežinau, ką tai reiškia. Gyvena nuosavam name Aukštutiniame Ist Saide, kad būtų arčiau savo vaiko, kuriam dabar šešeri ir kuris gyvena su buvusia jo žmona. Turi butą Londone ir vilą Terkse ir Kaikose. Lovoje nepamainomas ir nenuilstantis meilužis.

Brukė griebėsi ranka už krūtinės ir apsimetė bealpstanti.

– Meluoji, – tyliai išlemeno.

– Kurioj vietoj?

– Visose.

– Nea. – Nusišypsojusi pridūrė: – Visiška teisybė.

– Labai norėčiau džiaugtis tavo laime, bet niekaip negaliu numaldyti savo širdgėlos.

– Neįsijausk. Jam tik keturiasdešimt vieni, išsiskyręs ir su vaiku. Ne pasakų princas. Bet, turiu pasakyti, gana padorus vaikinas.

– Dievuliau. Nekels jis rankos nei prieš tave, nei prieš vaiką. Nepadarys niekam blogo. Ar jau mamai sakei? Žiūrėk, kad iš laimės nenumirtų.

– Juokauji? Jau dabar ausyse skamba jos žodžiai: „O ką aš tau sakiau, Nola? Įsimylėti turtingą lygiai taip pat lengva, kaip ir vargetą…“ Ak, žinant, kaip ji ims džiaugtis, man darosi liūdna.

– Na, šiaip ar taip, iš tavęs išeitų puiki įmotė. Tarsi tam gimusi, – garsiai svarstė Brukė.

– Nesirengiu suteikti jam šios garbės, – baltakiuodama atšovė Nola.

Joms baigus valgyti jau buvo pradėję temti, bet kai Nola išėjo į lauką sustabdyti taksi, Brukė ją apkabino ir tarė:

– Eisiu namo pėsčia.

– Kodėl? Juk taip šalta. Ir metro nevažiuosi?

– Ne, noriu pasivaikščioti. – Paėmė Nolą už rankos. – Ačiū, kad ištempei mane iš namų, Nola. Man reikėjo šito spyrio į užpakalį. Ir džiaugiuosi, kad tą padarei tu. Prižadu, vėl grįšiu į normalių žmonių gyvenimą. Ir dar nepaprastai džiaugiuosi dėl tavęs ir tavo meilės taksistui.

Nola pabučiavo jai į skruostą ir įsliuogė ant užpakalinės taksi sėdynės.

– Vėliau dar paskambinsiu! – sušuko ji, kai taksi pasuko nuo šaligatvio. O Brukė ir vėl liko viena.

Patraukė pėsčiomis per Dešimtąjį aveniu, Dvidešimt trečiojoj gatvėj stabtelėjo prie nedidelės šunų aikštelės pažiūrėti, kaip dūksta keturkojai, tada pasuko į Devintąją, ten suktelėjo porą kvartalų į šoną ir Bilio kepyklėlėje pasivaišino raudonuoju keksiuku ir puodeliu kavos, o tada vėl patraukė tolyn nuo miesto centro. Pradėjo lyti ir kol pasiekė namus, jos puspaltis buvo permirkęs kiaurai, o batai apskretę druskos, ištirpusios purve ir sniege, koše, todėl koridoriuje nusimetė drabužius, nusiavė batus ir skubiai susisupo į savo purpurinį kašmyrinį pledą, kurį jai prieš daug metų buvo numezgusi mama. Sekmadienio vakaras, šešta valanda, o ji nebeturi ką veikti, o dar blogiau, kad ir rytoj niekur nereikia eiti. Viena. Be darbo. Laisva.

Įsitaisiusi ant lovos su Volteriu, susirangiusiu į kamuoliuką ir prisispaudusiu jai prie šlaunies, Brukė atsidarė kompiuterį ir ėmė skaityti elektroninius laiškus. Nieko įdomaus, išskyrus vieną laišką iš kažkokios Amberės Beili. Pavardė kažkur lyg ir girdėta. Spragtelėjo pele ir pradėjo skaityti.

Mieloji Bruke,

sveikutė! Spėju, kad mano draugė Hetera tau minėjo, jog aš būtinai su tavim susisieksiu. Na, tikiuosi, kad ji taip ir padarė. Suprantu, jog laiko visai nedaug (o gal tu dabar visai to ir nenorėtum), bet rytoj vakare grupelė mano draugių renkasi prie vakarienės stalo. Jeigu tau įdomu, galėčiau paaiškinti ir išsamiau, bet dabar pasakysiu tik tiek, kad visos šios mano pažįstamos moterys yra nuostabios ir visos jos… Kaip čia pasakius… Na, tarkime, turi vedybinės ar ikivedybinės patirties su labai garsiais vyrais. Nieko ypatingo, bet kartą per kelis mėnesius mes susirenkam draugėn ir smarkiai pageriam! Tikiuosi, tu prie mūsų prisidėsi, tiesa? Renkamės lygiai aštuntą adresu Dvylikta Vakarų gatvė Nr. 128. Labai prašau ateiti! Bus tikrai smagu.

Myliu, bučiuoju.

Amberė Beili

Nepaisant daugybės nereikalingų šauktukų, Brukei laiškas pasirodė visai padorus. Perskaitė jį dar kartą, o tada, nė negalvodama ar neleisdama sau pateikti tūkstančio ir vienos priežasties, kodėl turėtų neiti, nuspaudė „Atsakyti“ ir surinko kelis žodžius:

Mieloji Ambere,

ačiū už kvietimą. Čia lyg gydytojo receptas. Iki pasimatymo rytoj.

Nuoširdžiai –

Brukė

– Gal prisišauksiu bėdą, Volteri, bet aš tikrai neturiu daugiau kuo užsiimti, – ištarė ji ir užvožė kompiuterį. Paskui prisitraukė ir apkabino spanielį; šuo žiūrėjo į ją ir šnopavo, iškišęs liežuvį ir nukabinęs jį per šoną.

Paskui nei iš šio, nei iš to pasilenkė prie jos ir palaižė nosį.

– Ačiū, mielasis, – padėkojo ji ir pabučiavo šunį. – Aš irgi tave myliu.

Septynioliktas skyrius

Senukas Edis turėjo polinkį į prostitutes

Kai kitą rytą Brukė atsibudo ir pamatė, kad jau pusė dešimtos, širdis pradėjo smarkiai plakti, ir ji šoko iš lovos. Paskui prisiminė: juk niekur nevėluoja. Šiuo metu jai niekur nereikia lėkti, ir nors tai ne pats geriausias – ar jau būsimas nuolatinis – scenarijus, pasistengė šiuo metu negalvoti, kad užgriuvo pasaulio pabaiga. Be to, jau iš vakaro buvo susiplanavusi dieną (kaip rašė neseniai žurnale Glamour skaitytame straipsnyje, planuotis dieną, kai esi bedarbis, yra nepaprastai svarbu).

Pagal Glamour , dienos darbų sąraše pirmu numeriu eina punktas: pirmiausia atlik pačius nemaloniausius darbus, tad dar nespėjusi nusimesti vonios chalato, Brukė prisivertė čiupti į rankas telefoną ir paskambinti Margaritai. Ji žinojo, kad buvusi jos šefė bus ką tik baigusi rytinį pirmadienio susirinkimą, jau sėdės savo kabinete ir ruoš ateinančios savaitės darbų grafikus. Kaip ir tikėjosi, ji pakėlė ragelį po pirmo pyptelėjimo.

– Margarita? Labas. Čia Brukė Alter. – Širdis krūtinėje taip daužėsi, kad net sunku kalbėti.

– Bruke! Malonu girdėti tavo balsą! Kaip laikaisi?

Klausimas, aišku, visai nepasvertas – Margarita klausė tiesiog iš mandagumo, – tačiau Brukė akimirksnį supanikavo. Gal šefė norėjo paklausti, kaip jai sekasi su Džulianu? Kaip reikalai su ta Chateau mergše? Kas spaudoje rašoma apie jų santuoką? O gal ji tiesiog nori būti mandagi ir laikosi bendravimo taisyklių?