Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Jos nė kvapo? O tu smigęs, taip?

– Išėjo. Nei raštelio, nei laiškelio. Kol tu nepasakei, aš net jos vardo neprisiminiau.

– Ar nujauti, kaip sunku tuo patikėti?

– Ji nusirengė, o aš tikrai ne. Bruke, nežinau, kaip tau paaiškinti ir kaip tave įtikinti, bet aš prisiekiu tavo ir savo, taip pat ir visų, kuriuos mes mylim, gyvybe, kad tikrai buvo taip, kaip tau pasakoju.

– Kodėl taip pasielgei? Kodėl pakvietei ją į vidų ir su ja bučiavaisi? – kamantinėjo Brukė, nedrįsdama pažvelgti jam į akis. – Kodėl ją?

– Nežinau, Bruke. Kaip jau minėjau, per daug išgėriau, susisuko protas, pasijutau vienišas. – Nutilo, pasitrynė smilkinius. – Sunkūs šie metai. Tiek darbo, aš nuolat keliauju, mudviem nelieka laiko pabūti kartu. Čia ne pasiteisinimas, Bruke, ir aš žinau, kad iškrėčiau kiaulystę, – patikėk manim, tikrai žinau, – bet, būk gera, priimk mano žodžius, kai sakau, jog dar niekada gyvenime dėl nieko taip nesikrimtau kaip dėl tos nakties.

Brukė pasikišo rankas po šlaunimis, kad nedrebėtų.

– Kaip dabar bus toliau, Džulianai? Ne tik dėl to įvykio, bet apskritai? Mes retai būnam kartu. Gyvenam atskirus gyvenimus. Kaip bus toliau?

Džulianas pasislinko ant sofos arčiau prie jos ir pabandė apkabinti, bet Brukė sustingo it stabas.

– Žinai, man labai sunku matyti, kaip tu išgyveni, juolab kad aš maniau, jog mes abu to siekėm, – tarė jis.

– Gal mes abu to ir norėjom ir aš nuoširdžiai dėl tavęs džiaugiuosi, bet tai ne mano sėkmė, ne mano gyvenimas. Netgi ne mūsų abiejų. O tik tavo vienintelio.

Jis žiojosi kažką sakyti, bet jinai iškėlė ranką ir sulaikė.

– Aš neįsivaizdavau, kas bus, nė nenumaniau, kaip bus sunku, kai tu kiauras dienas leisi studijoje, įrašinėdamas albumą. Tu vienas iš milijonų, nesvarbu, koks būtum gabus ir talentingas, bet tau vis tiek pasisekė. Tau pasisekė!

– Net ir keisčiausiose, kvailiausiose svajonėse nemaniau, kad gali taip būti, – prisipažino jis.

Brukė darsyk atsikvėpė ir prisivertė išrėžti tai, kas jau tris dienas jai nedavė ramybės.

– Bijau, kad aš daugiau nebeištversiu.

Jos žodžius palydėjo ilga tyla.

– Ką nori tuo pasakyti? – regis, po visos amžinybės paklausė Džulianas. – Aš rimtai, ką nori man tuo pasakyti?

Brukė pravirko. Ne isteriškai, ne kūkčiodama, o lėtai, tyliai verkė.

– Aš bijau, kad ilgiau šitaip gyventi neįstengsiu. Nežinau, kaip man prisitaikyti ir apskritai ar man verta taikytis. Jau ir anksčiau buvo sunku, bet dabar, po viso to, kas nutiko… Be to, jaučiu, kad ir toliau taip bus, vėl ir vėl…

– Tu mano gyvenimo meilė, Bruke. Geriausia mano draugė. Prie ko tau taikytis – juk čia svarbiausia esi tu.

– Ne, – atgalia ranka Brukė nusišluostė nuo skruosto ašaras. – Atgal kelio nebėra.

Jis vangiai tarė:

– Juk ne visada šitaip bus.

– Bus bus, pamatysi, Džulianai! Ir kada visa tai liausis? Su kitu albumu? Trečiu? Kas bus, kai tau pasiūlys tarptautines gastroles? Tavęs namie nebus ištisus mėnesius. Kaip mes tada gyvensim?

Po šių žodžių jo veidą apniaukė supratimas. Atrodė, jis irgi tuoj pravirks.

– Padėtis tiesiog nesuvokiama. – Brukė nusišypsojo ir nubraukė ranka ašarą. – Tokie kaip tu tokių kaip aš neveda.

– Ką čia paistai? – paklausė jis, o veide – visiška neviltis.

– Puikiai žinai, ką tai reiškia, Džulianai. Dabar tu esi garsenybė. O aš – paprasta moteris.

Abu sėdėjo ir žiūrėjo vienas į kitą dešimt sekundžių, trisdešimt, visą minutę. Nebeturėjo ką daugiau vienas kitam pasakyti.

Prabėgus pusantros savaitės, vieną šeštadienio rytą apie dešimtą valandą Brukė išgirdo beldimą į duris ir iš karto pagalvojo, kad atėjo santechnikas išvalyti užsikimšusio kanalizacijos duše. Pažvelgusi į savo senus, nublukusius, dar Kornelio universiteto laikų treningus ir skylėtus marškinėlius nusprendė, kad ponas Finlis gal labai ir neišsigąs. Atidarydama duris net nutaisė atsainią šypseną.

– Jėzau šventas! – sušuko pasibaisėjusi Nola, nužvelgdama ją nuo galvos iki kojų. Truktelėjusi nosim orą bute, susiraukė ir pareiškė: – Aš tuoj apsivemsiu.

Nola kaip visada atrodė fantastiškai – ant aptemptų džinsų smailiakulniai ilgaauliai, aptemptas kašmyrinis megztukas stačiu kaklu ir ilgas prabangus paltas, su kuriuo ji atrodė grakšti ir stilinga, o ne kaip kitos, lyg būtų įlindusios į daugiafunkcį miegmaišį. Skruostai nuo šalčio įraudę, o šviesūs banguoti plaukai seksualiai susitaršę.

– Ak, ar tikrai būtina ankstų rytą lėkti pas mane šitaip išsipusčius? – atkirto jai Brukė, irgi nužvelgdama draugę nuo galvos iki kojų. – Beje, kas tave įleido?

Nola prasmuko pro draugę, nusimetė paltą ir įsitaisė svetainėje ant sofos. Susiraukusi pirštų galais pastūmė nuo savęs vakarykštį dubenėlį su sausais pusryčiais.

– Tebeturiu raktą nuo tų laikų, kai prižiūrėjau Volterį. Jergau, čia baisiau, nei tikėjausi.

– Nola, susimildama, nepradėk, gerai? – Brukė įsipylė stiklinę apelsinų sulčių ir vienu mauku jas išgėrė, bet draugei nepasiūlė. – Verčiau jau išeitum.

Nola purkštelėjo.

– Patikėk, ir pati labai norėčiau. Bet negaliu. Šiandien mudvi iš čia išeisime drauge. Ir padarysime tai kartu.

– Eik švilpt. Niekur aš iš čia neisiu. – Brukė susikėlė riebaluotus plaukus į arklio uodegą ir atsisėdo į mažą krėslą priešais sofą. Kartu su Džulianu ji nupirko šį minkštasuolį sendaikčių turguje Žemutiniame Ist Saide, nes tamsiai raudonas aksomas, anot Džuliano, dera su jos plaukų spalva.

– Eisi kaip gera. Klausyk, aš nežinojau, kad tavo tokie prasti popieriai. Aš dar nubėgsiu į darbą porą valandų. – Nola dirstelėjo į laikroduką. – Bet grįšiu lygiai trečią ir tada mes abi eisime pietauti. – Brukė žiojosi pasiginčyti, bet Nola ją nutraukė: – Pirmiausia susitvarkyk šitą kiaulidę. Antra – nusiprausk ir susišukuok. Atrodai lyg po atrankos į depresijos sugniuždytos ir atstumtos meilužės vaidmenį.

– Ačiū.

Dviem nagais už kraštelio suėmusi tuščią ledų indelį Nola pakėlė jį Brukei prieš nosį ir liūdnai pažiūrėjo į ją.

– Susiimk, supratai? Sutvarkyk kambarius ir susitinkam po kelių valandų. Jeigu bandysi manęs neklausyti, aš tau daugiau ne draugė.

– Nola… – suinkštė Brukė, lyg pralaimėjusi didelį mūšį.

Bet Nola jau žengė prie durų.

– Aš dar grįšiu. Pasiimu raktą, tad nemanyk, jog nuo manęs pabėgsi ar pasislėpsi.

Tai tarusi išėjo pro duris.

Sužinojusi apie priverstines atostogas Hantlio mokykloje ir atlaikiusi tą baisų pokalbį su Džulianu, Brukė atgulė į lovą ir neišlipo iš jos bene visą savaitę. Išbandė viską – pervertė turimus Cosmo numerius, sušveitė kelis ledų indelius, kasvakar išmaukė po butelį baltojo vyno, savo kompiuteryje peržiūrėjo net kelis serialo „Privati praktika“ sezonus (nuo pirmo iki trečio) ir, gan keista pripažinti, jai tai beveik patiko. Priešingai nei tą kartą, kai pirmąjį semestrą Kornelio universitete ištisas penkias žiemos atostogų savaites sirgo gripu ir prakiurksojo lovoje nieko neveikdama. Betgi Nola teisi, be to, Brukė ir pati pradėjo savimi bjaurėtis. Laikas ristis iš lovos.

Nugalėjusi baisų norą vėl lįsti guolin po šilta antklode, ji užsitempė siauras multino kelnes, įsispyrė į sportbačius ir išėjo pabėgioti penkių kilometrų palei Hadsono upę. Pirmąją vasario savaitę oras buvo stebėtinai šiltas, tad visas praeitą savaitę iškritęs ir pažliugęs sniegas jau buvo nutirpęs. Gerokai pažvalėjusi ir didžiuodamasi savo užsibrėžtu tikslu, Brukė ilgai prausėsi po karštu dušu. Paskui pamalonino save dvidešimties minučių poilsiu ant lovos, leisdama plaukams natūraliai išdžiūti, o pati tuo tarpu perskaitė du knygos skyrius, tada atsikėlė ir pasigamino gardaus užkandžio: dubenėlį vaisių salotų, ketvirtį indelio kaimiško sūrio su paskrudinta angliška viso grūdo bandele, ir tik tada pajuto turinti jėgų kibti tvarkyti buto.