Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Suskambo paprastas telefonas, o numerio atpažinimo langelyje pasirodė Samaros vardas.

– Samara, aš daugiau nebegaliu! – vietoj pasisveikinimo suriko Brukė. – Ar ne tavo pareiga rūpintis jo viešaisiais ryšiais? Negi negalima tokių nuotraukų uždrausti? – Brukė dar niekada nedrįso kalbėti su šita mergina taip nemandagiai, bet ilgiau tverti nebegalėjo nė sekundės.

– Bruke, puikiai suprantu, kodėl pyksti. Labai norėjau tau paskambinti ir įspėti, kol dar visa tai nepasirodė, bet…

– Bet aš jau pamačiau? – suspiegė ji. – Kažkoks niekšas jau spėjo man paskambinti mobiliuoju telefonu ir paprašyti pakomentuoti nuotraukas. Iš kur jis gavo mano telefono numerį?

– Klausyk, turiu tau pasakyti du dalykus. Pirmas, ta mergina ant užpakalinės sėdynės – jo kirpėja ir vizažistė. Lėktuvas iš Edinburgo smarkiai vėlavo ir nebeliko laiko paruošti jo koncertui, tad teko tvarkyti automobilyje. Baisus faktų iškraipymas.

– Supratau, – tarė Brukė ir nustebo, kaip smarkiai palengvėjo širdyje, kai pasitvirtino, kad ji teisi – visa tai turi logišką paaiškinimą.

– Antra: aš beveik nieko negaliu padaryti, kai tavo rato žmonės kalbasi su spaudos atstovais. Šiuos pakontroliuoti aš galiu, bet plepių draugų ir artimųjų tikrai neužtildysiu.

Brukė pasijuto lyg gavusi antausį.

– Apie ką tu čia?

– Kažkas akivaizdžiai dalija tavo neskelbiamą telefono numerį, žino apie šį savaitgalį įvyksiančias vestuves ir viešoje erdvėje aptarinėja tavo asmeninį gyvenimą. Galiu tave užtikrinti, ši informacija keliauja ne iš mūsų lūpų.

– Betgi tai neįmanoma. Aš žinau puikiai, kad…

– Bruke, nenoriu pasirodyti nemandagi, bet man kažkas skambina ir aš turiu atsiliepti. Pasikalbėk su saviškiais, gerai? – tai pasakiusi, Samara padėjo ragelį.

Pernelyg įsitempusi, kad galėtų deramai ką sugalvoti – ką jau kalbėti apie tai, jog jautėsi kalta nepadariusi to anksčiau, – Brukė užsegė Volteriui pavadėlį, išsitraukė iš koridoriaus spintos kailinius batus ir storas pirštines ir vos ne bėgte išlėkė į gatvę. Nežinia, ar dėl šiltos kepurės su kutu, ar dėl storo žieminio palto nė vienas iš dviejų paparacų, lūkuriuojančių už namo kampo, nė nepasuko į ją galvos, ir dėl šitos menkutės pergalės Brukę apėmė mažytis pasididžiavimas. Nardydami po kasdienę žmonių minią juodu patraukė į Vienuoliktąją gatvę, tada tolyn nuo miesto centro. Stabtelėjo tik trumpam prie gyvūnų kirpyklos, kur leido Volteriui atsigerti vandens iš laukan išnešto dubenėlio, ir kol pasiekė Šešiasdešimt penktąją gatvę, šuo jau lekavo uždusęs. O Brukė tik dabar pradėjo jausti nuovargį.

Per dvidešimt minučių ji spėjo palikti pusiau isteriškas žinutes savo mamos, tėčio, Sintijos, Rendžio, Nolos telefonuose (Nola vienintelė atsiliepė į jos skambutį: „Dieve šventas, Bruke, jeigu jau aš sumanyčiau amsėti spaudai apie tavo asmeninį gyvenimą, tai tikrai rasčiau pikantiškesnių dalykėlių nei kažkokio Trento ir seselės Fernos vestuvės. Atsipeikėk, gerai?“) ir jau skubėjo palikti žinutę Mišelei.

– Sveika, Mišele, – prabilo po pirmo pyptelėjimo. – Nežinau, kur dabar esi, bet aš noriu tave perspėti apie nuotraukas šio ryto „Šeštajame puslapyje“. Suprantu, mes apie tai jau kalbėjome ne vieną kartą, bet aš bijau, kad tu galbūt… A… Net ir nenorėdama… Ėmei ir atsakei į kokio nors žurnalisto klausimus, ar ką nors papasakojai savo draugams, o tai vėliau nutekėjo į netinkamų žmonių ausis. Aš nežinau, bet labai noriu tavęs paprašyti – tiksliau, maldauju – būk gera, jeigu kas skambins ir klausinės apie mane ar Džulianą, tiesiog numesk ragelį ir niekam nieko nepasakok apie mūsų asmeninį gyvenimą, gerai?

Trumpam nutilo, pagalvojo, ar kalbėjo pakankamai griežtai, o paskui suabejojo, gal pernelyg griežtai, bet vėliau nusprendė, kad vis tiek savo tikslą pasiekė, ir išjungė telefoną.

Parsitempė Volterį namo ir iki vakaro šlifavo jau parašytą ir kelis kartus perrašytą gyvenimo aprašymą, vildamasi, kad netrukus galės pradėti siuntinėti jį į įstaigas dėl darbo. Apmaudu, kad Nėja iškrito iš potencialios partnerystės, bet neketino leisti šiam faktui gadinti savo ateities planų: dar pusmetis medicininės praktikos, o tada, reikia manyti, atsiras proga įsteigti savo gydymo įstaigą.

Apie pusę septynių Brukė sumanė paskambinti Amberei ir atšaukti susitarimą – ketinimas susitikti su grupe visiškai nepažįstamų moterų staiga jai pasirodė kvailas, – bet kai susizgribusi pamatė neturinti jos telefono numerio, prisivertė palįsti po dušu, užsimauti džinsus, įsispirti į batus ir užsimesti sportinį švarkelį. Blogiausias scenarijus – jei moterys bus piktos ir irzlios, mandagiai atsiprašysiu ir išeisiu , – manė ji, sėdėdama taksi ir sukdama iš Taimso aikštės į Centrinį Vilidžą. – Bent jau būsiu išlindusi iš namų vėlų vakarą, ko jau gana ilgą laiką nedariau . Brukė manė nusiraminusi, bet kai Dvyliktojoje gatvėje taksi sustojo ir išlipusi ant šaligatvio pamatė dailią merginą trumpai kirptais šviesiais plaukais, ramiai rūkančią cigaretę, vėl pradėjo smarkiai nervintis.

– Jūs Brukė? – paklausė mergina, išpūsdama iš burnos kamuolį dūmų, kuris drėgname ir šaltame ore pakibo virš jos it debesis.

– Labas. Ar tik ne Amberė?

Brukė atsargiai kėlė kojas per tirpstančią ant šaligatvio pliurzę. Amberė stovėjo ant trečio laiptelio prie durų, bet vis tiek Brukė buvo trimis ar penkiais centimetrais už ją aukštesnė. Smarkiai nustebo po ilgu Amberės paltu pamačiusi ryškiai raudonas tampres ir fantastiško aukščio pakulnę. Visa tai ir dar cigaretė dantyse – toli gražu ne to tikėjosi iš Heteros pasakojimo apie naivią, mielą ir dievobaimingą draugę.

Amberė tikriausiai pagavo jos smalsų žvilgsnį.

– A, šitie? – paklausė, nors Brukė nepasakė daugiau nė žodžio. – Čia Džuzepės Zanočio kūrinys. Aš juos vadinu „vyrų traiškytojais“. – Pietietiška tarmė liejosi maloniai, lėtai, tarsi koks sirupas, ir visiškai nesiderino su jos išvaizda.

Brukė šyptelėjo.

– Jeigu sugalvosit išnuomoti, duokit man žinią.

Amberė pakvietė ranka sekti ją laiptais į viršų.

– Tau tikrai visos labai patiks, – pasakė ji atidarydama duris į nedidelį vestibiulį su mažyčiu persišku kilimu ant grindų ir dviem pašto dėžutės skylėmis duryse. – Moterys tiesiog nuostabios. Ir dar – jeigu manai, kad tau labai blogai, tai žinok, jog kažkuriai iš jų yra buvę dar blogiau, pamatysi.

– Oho, nuostabu, tiesa? – tarė Brukė, žengdama paskui Amberę į ankštą liftą. – Nors po šįryt „Šeštajame puslapyje“ išspausdintų nuotraukų vargu ar kuriai…

– Oi, tie paiki pokštai su mėgėjiškomis nuotraukomis? Dieve mano! Palauk, susipažinsi su Izabele. Vargšelei pieštuku apibraukė visas celiulito paliestas vietas puslapio dydžio nuotraukoje su bikiniu. Va čia tai bjauru.

Brukė išspaudė šypseną.

– Taip, iš tiesų nelabai malonu. O jūs ar matėte „Šeštąjį puslapį“?

Lifto durys atsivėrė į kilimais išklotą koridorių, švelniai apšviestą matinio stiklo lemputėmis, ir jos abi žengė į jį.

– Mieloji, visos jau spėjo jį perskaityti. Ir mes visos nutarėme, kad tai visiškas niekalas, laikinas nuosmukis. Ta nuotrauka, kur tu verki su drauge, tik masalas sužadinti moterų užuojautą – juk visur ir visos moterys tą supranta vienodai, – o ta kvaila užuomina, kad vyras su kažkuo išdykauja ant užpakalinės automobilio sėdynės, vykdamas į viešą koncertą? Baik. Visi puikiausiai žino, kad ten greičiausiai buvo jo reklamos agentė, kirpėja ar vizažistė. Aš dėl to tikrai nesukčiau sau galvos.