Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Ką pasakysi? – paklausė Elizabeta, pirštais paliesdama skrybėlės kraštą. – Nuostabu, tiesa?

– Oho, – atsiduso Brukė, nelabai išmanydama, ką dar jai pasakyti. – Kam visa tai?

– Kaip tai „kam visa tai“? Čia juk Tenesis. – Ir ji skardžiai nusijuokė, o paskui ėmė kalbėti sumaniai pašiepdama pietietišką tarmę, lyg žmogus, nemokantis anglų kalbos ir bandantis susišnekėti senąja Laukinių Vakarų kaubojų šnekta. – Mes juk iš Čai-du-nugos, Brukyt! Turėtum žinot, mieliausioji, kad tikros damos nešioja va tokias skrybėles!

Brukei norėjosi lįsti į lovą po antklode ir numirti. Tokia gėda, nors griūk negyva.

– Tikrai? – tik tiek teišstenėjo Brukė.

Laimė, Elizabeta ir vėl grįžo prie normalios, truputį nosinės niujorkietiškos tarties.

– Aišku, kad taip. Negi niekad nesi mačiusi Kentukio derbio – žirgų lenktynių?

– Mačiau, betgi mes ne Kentukyje. Be to, ar šiandien tikrai būtina maukšlintis tokią skrybėlę? Bijau, kad ji labiau tinka kitokioms progoms… – Brukė lėtai nutęsė mintį, kad nepasirodytų nemandagi, bet anyta, regis, to nepastebėjo.

– Bruke, ką tu čia paistai? Mes juk pietinėje valstijoje, brangioji. O vestuvių dienai atsivežiau dar geresnę. Rytoj turėsim pakankamai laisvo laiko, tai nupirksime ir tau skrybėlę, tad gali nesinervinti. – Ji nutilo ir tebestovėdama tarpdury nužvelgė Brukę nuo galvos iki kojų. – Tu dar neapsirengusi?

Brukė žvilgtelėjo į treningą, paskui į laikroduką.

– Atrodo, išvykstam lygiai šeštą, tiesa?

– Taip, bet jau beveik penkios. Tau neužteks laiko susiruošti.

– Oi, teisybę sakot! – apsimesdama nustebusi sušuko Brukė. – Lekiu rengtis. Dar ir po dušu reikia palįsti.

– Gerai, kai susiruoši, pabelsk į duris. O gal geriau užeik, išgersime po kokteilį. Viljamas paprašė nupirkti padorios degtinės, kad nereikėtų gerti šito viešbučio birzgalo.

– O gal geriau susitinkam lygiai šeštą vestibiulyje? Kaip matot… – Brukė žingtelėjo atgal ir pervedė ranka per savo nutriušusius marškinėlius ir riebaluotus plaukus. – Manęs dar laukia daug gražaus darbelio.

– Mmm, – pritardama jai sumykė anyta. – Ką gi, tuomet pasimatom lygiai šeštą. Ir dar, Bruke? Gal pasidažyk truputėlį akis, gerai? Tušas veidui daro stebuklus.

Karštas dušas ir viena „Piršlio milijonieriaus“ serija, kurią ji užsidėjo kaip foną, nuotaikos nepakėlė, bet buteliukas baltojo vyno iš minibaro šiek tiek pagelbėjo. Tik neilgam. Užsivilkusi savo įprastą juodą suknutę ir kaip paklusni marti patepliojusi šiek tiek akių vokus, patraukė į vestibiulį, širdyje jausdama didelę įtampą.

Iki restorano vos trys kilometrai, bet kelionė automobiliu truko visą amžinybę. Daktaras Alteris visą kelią buvo nepatenkintas: kodėl viešbutyje nėra drabužių lyginimo paslaugos, kodėl Hertz nuomoja tik amerikietiškus automobilius ir kas, dėl Dievo meilės, rengia vakarienę pusę septynių, juk tai dar tik pietūs? Dar jam nepatiko, kad penktadienio vakarą Čatanugoj per menkos automobilių spūstys; kaip normaliam, save gerbiančiam mieste gatvės gali būti tuščios, o laisvų stovėjimo vietų visur pilna? Kur dar rastum tokius mandagius vairuotojus, kai prie kiekvieno „Stop“ ženklo sustojama ir laukiama dešimt minučių, mandagiai mojama ir užleidžiama važiuoti kitam. Aišku kaip dieną, jam čia nepatinka. Dideliuose miestuose amžinos grūstys, nešvara, minios žmonių, sniegas, sirenos, duobės keliuose ir visokios kitokios negandos, – piktai bambėjo jis, ir Brukė to niekaip negalėjo suprasti. Kai visi trys įėjo į restoraną, atrodė, kad jie jau visą vakarą leidžia kartu.

Didžiam Brukės džiaugsmui, Trento tėvai stovėjo prie pat durų. Brukei šmėstelėjo mintis: įdomu, ką jie galvoja apie baisiąją anytos derbio skrybėlę. Trento ir Džuliano tėčiai – tikri broliai, nepaprastai artimi, nors amžiaus skirtumas tarp jų didelis. Visi keturi iš karto patraukė prie baro kitam salės gale. Brukė atsiprašė tvirtindama, kad reikia paskambinti Džulianui. Pastebėjo nudžiugusius jų žvilgsnius: juk moterys, skambinančios vyrams tik pasilabinti, taip greitai nesiskiria, tiesa?

Brukė perbėgo akimis restoraną, ieškodama Trento ar Fernos, bet nė vieno nesimatė. Lauke buvo daugiau nei dešimt laipsnių šilumos, o tai, palyginti su vasario temperatūra Niujorke, galima sakyti – tropikai, bet ji nesivargino nė palto atsisegti. Buvo tikra, kad Džulianas neatsilieps – Anglijoje dabar pats vidurnaktis, ir jis bus ką tik po koncerto, – bet ji vis tiek surinko jo numerį ir smarkiai nustebo išgirdusi jo balsą.

– Labas! Džiaugiuosi, kad paskambinai, – prabilo jis gerokai nustebęs, kaip ji ir tikėjosi. Fone jokio papildomo triukšmo. Džuliano balse justi susijaudinimas. – Vis galvoju apie tave.

– Tikrai? – nustebo ji ir supyko ant savęs, kad išsiduoda sutrikusi. Pastarąsias dvi savaites jie kartą per dieną kalbasi telefonu, bet visus pokalbius inicijuoja Džulianas.

– Negaliu patikėti, kad tu be manęs dalyvauji tose vestuvėse.

– Taip, tavo tėvams irgi sunku tuo patikėti.

– Varo tave iš proto?

– Per švelniai pasakyta. Susipykom viešbučio registratūroje. Nebetoli iki visiško susinaikinimo.

– Apgailestauju, – tyliai ištarė jis.

– Kaip manai, ar teisingai elgiesi, Džulianai? Trento su Ferna dar nemačiau ir nežinau, ką reikės jiems pasakyti.

Džulianas atsikosėjo.

– Tiesiog pasakyk jam, kad aš nenorėjau jo šventės paversti žurnalistiniu cirku.

Brukė kurį laiką tylėjo. Jeigu reikėtų lažintis, tai ji tikrai kirstų, kad Trentas mieliau sutiktų įsileisti į balių vieną kitą smalsų žurnalistą, nei sutikti, kad jo pusbrolis ir geriausias vaikystės draugas nedalyvautų jo vestuvėse, bet garsiai nieko nepasakė.

– Kaip tau šįvakar sekėsi?

– Oi, Bruke, Dieve mano, tiesiog nuostabiai. Neapsakomai puikiai. Netoliese yra nedidelis miestelis, o jame – ant kalvos viduramžių laikų senamiestis, besidriekiantis žemyn link modernaus miesto. Į jo centrą galima patekti tik vieninteliu būdu – keliantis funikulieriumi po penkiolika žmonių vienu kartu. Išlipi iš jo ir patenki lyg į sapną – milžiniškos masyvios akmeninės sienos su deglais viršuje ir mažytėmis nišomis, už kurių glaudžiasi mažos parduotuvytės ir nuosavi būstai. Pačiam senamiesčio centre kažkada buvo pastatytas senovinis amfiteatras, nuo kurio į visas puses atsiveria įspūdingi škotiškų kalnų vaizdai. Aš ten koncertavau vėlai vakare, sutemus, apšviestas tik žvakių ir deglų. Buvo tiekiamas karštas citrinų gėrimas, tad viską paėmus – šaltą orą, karštą gėrimą, baugų apšvietimą ir vaizdą nuo kalno… Negaliu tau apsakyti, bet buvo tiesiog nesuvokiama.

– Išties įspūdinga.

– Tikrai! O kai koncertas baigėsi, visus nuvežė į viešbutį… Kurortą? Užmiesčio vilą? Nežinau, kaip pavadinti, bet ten irgi buvo nuostabu. Įsivaizduok senovinę sodybą su kelis šimtus hektarų besidriekiančiomis kalvomis, o viduje – plokščiaekraniai televizoriai, šildomos grindys vonios kambariuose ir neaprėpiamo dydžio baseinas. Numerių kainos už naktį – nuo dviejų tūkstančių, kiekvienam numery – atskiras židinys, nedidelė biblioteka ir dar nuosavas liokajus. – Džulianas nutilo, o paskui labai meiliai tarė: – Būtų buvę dar geriau, jeigu ir tu būtum šalia.

Smagu buvo girdėti jį esant tokį laimingą – tikrai, be jokios abejonės, – ir tokį iškalbingą. Jis noriai dalijosi savo džiaugsmu; gal jį iš tiesų pastaruoju metu graužia sąžinė dėl ankstesnio bendravimo. Bet Brukei buvo sunku priimti jo džiugesį, nes jos aplinkybės visai kitokios – draugiją palaiko vyro tėvai, o ne valstybės veikėjai ar pasaulinio garso supermodeliai, prieš akis parduotuvių pasažai, o ne idiliški gamtovaizdžiai, mažulytis kambarėlis nedideliam Sheraton tinklo viešbutėly be jokių liokajų. O dar prie viso to – ji viena dalyvauja jo pusbrolio vestuvėse, ir nors labai smagu klausytis, kaip įspūdingai jis leidžia dienas, išgirsti dar tiek pat apie jo tobulą pasirodymą jau būtų nepakeliamai per daug.