Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Klausyk, man reikia bėgti. Jau prasideda kviestinė vakarienė.

Brukės amžiaus porelė praėjo pro ją ir patraukė prie salės durų, visi trys mandagiai nusišypsojo.

– Sakyk rimtai, kaip mano tėvai?

– Nežinau, lyg ir nieko.

– Elgiasi padoriai?

– Stengiasi. Aš taip manau. Tavo tėtis niršta dėl išsinuomotos mašinos – geriau neklausk, – o mama įsivaizduoja, kad čia karnavalinių kostiumų vakarėlis, bet šiaip viskas gerai.

– Tu tikra narsuolė, Bruke, – tyliai pasakė jis. – Be galo pareiginga ir visur spėji. Dedu galvą, Trentas su Ferna bus tau dėkingi.

– Kitaip juk negalima.

– Bet nereiškia, kad ir kiti būtų taip pasielgę. Manau, ir aš pasielgiau teisingai.

– Esmė ne mes patys ar ką ir kaip mes darom, – tyliai sumurmėjo ji. – Mūsų pareiga nutaisyti laimingą miną ir švęsti kartu su jaunavedžiais. Aš taip ir padarysiu.

Ją vėl nutraukė kita pro šalį einanti porelė. Iš to, kaip jie pažiūrėjo į Brukę, galima spręsti, kad pažino. Pasipils įvairūs spėliojimai, kai pamatys, jog ji atvyko viena.

– Bruke, labai apgailestauju. Tikrai nuoširdžiai gailiuosi. Aš labai tavęs pasiilgau ir noriu kuo greičiau tave pamatyti. Manau, kad…

– Man jau metas, – ištarė ji, nes pamatė, kad klausomasi jos pokalbio. – Vėliau dar tau paskambinsiu, gerai?

– Gerai, – atsakė jis, o Brukė suprato, kad jis užsigavo. – Perduok nuo manęs visiems labų dienų. Ir neliūdėk be manęs šįvakar. Labai tave myliu ir ilgiuosi.

– Aha. Aš irgi. Iki. – Brukė išjungė telefoną ir ją vėl apėmė gerai pažįstamas jausmas, kai norisi kristi ant grindų, susiriesti į kamuoliuką ir verkti. Ji būtų taip ir padariusi, jeigu į lauką nebūtų išėjęs Trentas. Jis buvo apsirengęs, kaip Brukei pasirodė, lyg privačios mokyklos studentas – balti marškiniai, ryškiai raudonas kaklaraištis, Gucci batai ir – kaip duoklė praėjusiems laikams – labai jau neįprastos rusvai žalsvos kelnės (priekis lygus, o ne rumbuotas). Net ir po tiek metų jai atminty atgijo pasimatymas su juo paprastam italų restorane, ir tas stiprus, svaiginantis jausmas, kai Trentas nusivedė ją į barą, kur ji pirmąkart sutiko Džulianą.

– Ei, pasklido gandas, kad tu atvykai, – tarė jis ir pasilenkęs pabučiavo į skruostą. – Kalbėjai su Džulianu? – paklausė linktelėdamas telefono pusėn.

– Taip. Jis dabar Škotijoj, bet labai norėtų būti čia, – tyliai ištarė ji.

Trentas nusišypsojo.

– Galėtų ir atlėkti. Aš jam tūkstantį kartų sakiau, jog čia privati valda ir mes galėtume pasamdyti apsaugą, kad neleistų vidun paparacų, bet jis vis tiek spyriojasi, neva nenorįs kelti triukšmo. Niekaip neįstengiau jo įtikinti. Taigi…

Brukė paėmė Trentui už rankos ir tarė:

– Labai atsiprašau. Mums nepaprastai sunku planuoti laiką.

– Eime vidun, surasim tau ko nors išgerti, – pakvietė Trentas.

Brukė spustelėjo jam virš alkūnės.

– Eime, surasim ko nors išgerti tau. – Ir nusišypsojusi pridūrė: – Juk šis vakaras skirtas tau. Be to, aš dar nepasisveikinau su tavo žaviąja nuotaka.

Brukė įėjo pro Trento prilaikomas duris. Salėje jau girdėjosi šurmulys, apie keturiasdešimt svečių su kokteilių taurėmis rankose vaikštinėjo ir šnekučiavosi. Vienintelis jai pažįstamas žmogus, be uošvių ir jaunųjų, buvo Trento brolis Trevoras, koledžo antrakursis. Jis sėdėjo sudribęs kampe, įbedęs akis į savo iPhone ir, rodos, troško, kad niekas jo netrukdytų. Jai įėjus, regis, visi, išskyrus Trevorą, akimirksnį sustingo ir sužiuro į ją: jos atvykimas – ir dar be Džuliano – neliko nepastebėtas.

Brukė nevalingai suspaudė Trentui ranką. Trentas padarė tą patį ir Brukė jam tarė:

– Eik pas savo svečius! Džiaukis kiekviena akimirka – nepamatysi, kaip prabėgs.

Vakarienė praėjo be didesnių nuotykių. Ferna pasielgė gana supratingai ir be jokio prašymo pasodino Brukę toliau nuo Alterių, arčiau savęs. Brukei iš karto krito į akis jos patrauklumas: mergina pasakojo istorijas, juokavo, klausinėjo svečių, prašė pasakoti apie save, o jos pačios savikritika prilygo ištisam mokslui. Ferna puikiausiai susidorojo su nelabai miela situacija, kai vienas pasigėręs Trento mokyklos laikų draugas pasiūlė tostą už bičiulio polinkį merginoms su dirbtinėmis krūtimis; ji tada nusijuokė, timptelėjo nuo krūtinės suknelę, pažiūrėjo pro iškirptę žemyn į savo krūtis ir tarė:

– Na, tas polinkis jau išgaravęs.

Pasibaigus vakarienei, Alteriai pasisiūlė parvežti Brukę atgal į viešbutį, bet Ferna paėmė jai už parankės, suklapsėjo blakstienomis Džuliano tėvui ir su visu savo pietietišku žavesiu pabrėžtinai lėtai nutęsė:

– Na, jau ne. Šitoji pasiliks su mumis. Jūs, senos karšenos, šliaužkit į viešbutį, o mes dar pasiliksime ir paūšime. Nebijokit, aš pasirūpinsiu, kad ji grįžtų saugiai.

Alteriai nusijuokė ir pasiuntė oro bučinius pirma Fernai, paskui Brukei. Vos tik jie pasišalino iš restorano, Brukė atsisuko į būsimą nuotaką:

– Tu mane išgelbėjai. Jie dar būtų privertę mane eiti su jais ko nors išgerti viešbutyje, o paskui palydėtų į numerį ir apipiltų šešiais šimtais klausimų apie Džulianą. O mamelė dar imtų kabinėtis prie mano svorio, šeiminio gyvenimo ir viso kito. Esu nepaprastai tau dėkinga.

Ferna numojo ranka.

– Dieve, kaip galėčiau išleisti tave su moterimi, dėvinčia tokią skrybėlę? Ką žmonės pasakys? – Ferna nusijuokė, o tai Brukei labai patiko. – Be to, tiesiog savanaudiškai džiaugiuosi, kad pasilikai. Mano draugai tave dievina.

Brukė suprato, kad Ferna taip kalba tik iš mandagumo, – juk ji per visą vakarą beveik su niekuo nesikalbėjo, bet Trento ir Fernos draugai jai irgi pasirodė simpatiški, nors kam tai rūpi? Netrukus Brukei iš tiesų palengvėjo, nuotaika pasitaisė. Kartu su Trentu pakėlė taurę tekilos „į Džuliano sveikatą“ ir nurijo kelis lašus citrinos sulčių su Ferna ir jos bendrakursėmis (o šios maukė taip, kaip dar nebuvo tekę matyti geriant moterų). Kai apie vidurnaktį prigeso šviesos ir kažkas užsimanė prie restorano garso aparatūros prijungti savo iPhone , Brukė pasijuto dar geriau, o kitas dvi valandas praleido linksmindamasi, gerdama, šokdama ir – jeigu jau kalbama atvirai, tai iki galo – senamadiškai flirtuodama su geru Trento draugu internu. Aišku, visiškai nekaltai, bet jai buvo nepaprastai malonu ir gera visą vakarą jausti šalia savęs ypač žavų ir dėmesingą vaikiną, kuris jai nešiojo gėrimus, juokino ir visaip linksmino. Jai tai patiko.

O blogiausia buvo, savaime suprantama, kitą rytą, prasidėjus pagirioms. Nors į viešbučio kambarį grįžo tik trečią valandą nakties, jau septintą ryto atsibudo ir spoksojo įbedusi akis į lubas, jausdama, kad tuoj vems, ir laukdama, kada tai pagaliau atsitiks. Po pusvalandžio Brukė jau klūpojo vonioje prie unitazo, gaudė orą ir meldė Dievą, kad tik Alteriai nepasibelstų į jos duris. Laimė, pavyko paršliaužti į lovą ir dar iki devynių numigti.

Nors galva plyšo iš skausmo, o iš burnos tvoskė šlykštus kvapas, Brukė atsimerkė ir, pažvelgusi į savo telefoną, nusišypsojo. Džuliano skambinta gal pustuzinis kartų ir prisiųsta tiek pat žinučių, vis klausinėjant, kur ji yra ir kodėl neatsiliepia į jo skambučius. Jis jau važiuoja į oro uostą ir skris namo, labai jos pasiilgo, labai myli ir nekantrauja kuo greičiau pasimatyti su ja Niujorke. Smagu nors vieną vakarą pasijusti karaliene. Pagaliau ir jai nors kartą pasisekė gerai išgerti ir kiaurą naktį linksmintis.

Brukė nusiprausė po dušu ir patraukė į viešbučio restoraną išgerti kavos, karštai vildamasi nesutikti iš viešbučio išeinančių Alterių. Vakar jie jai buvo minėję, kad dieną leis su Trento tėvais, moterys buvo susitarusios eiti pas kirpėją ir vizažistą, o vyrai ketino žaisti sieninį. Kai Elizabeta pakvietė Brukę eiti drauge su jomis, ši nekaltai sumelavo pakviesta pas Ferną pietų su kitomis pamergėmis. Vos Brukė spėjo atsisėsti prie staliuko su laikraščiu ir dideliu puodeliu latės kavos, išgirdo šaukiant save vardu. Prie jos staliuko išdygo Aizekas, tas pats internas, su kuriuo vakar taip maloniai flirtavo.