Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Devynioliktas skyrius

Užuojautos šokis

Brukė vangiai šyptelėjo daktarui Alteriui, kai šis atidarė jai išsinuomoto automobilio dureles ir, galantiškai mostelėjęs ranka, pakvietė sėstis tardamas:

– Paskui tave, brangioji.

Laimė, šiandien jo jau nebekankino vakarykštis pyktis Hertz automobilių nuomos punktui, todėl kelionė buvo ganėtinai rami.

Brukė didžiavosi galinti susilaikyti nuo komentarų apie ypatingąją šios dienos Elizabetos skrybėlę, ant kurios šįkart raivėsi bene visas kilogramas glamžytos taftos ir puokštė dirbtinių bijūnų. Pasipuošusi glotnia YSL vakarine suknia, prisiderinusi elegantišką Chanel rankinuką ir įspūdingus Manolo batelius, moteris atrodė kaip nukritusi iš mėnulio.

– Ar girdėjai ką nors iš Džuliano? – paklausė anyta jiems sukant į nuosavų valdų keliuką.

– Šiandien ne. Vakar jis man paliko keletą žinučių, bet jau buvo vėlu, ir aš jam nebeskambinau. Dieve šventas, tie daktariukai tikrai moka linksmintis. Ir jiems nė motais, ištekėjusi tu ar ne.

Pro priekinio skydelio nuo saulės veidrodėlį, į kurį Elizabeta žiūrėjo, Brukė matė, kaip moters antakiai šovė į viršų, ir ją perliejo džiaugsminga pirmosios pergalės banga. Likusią kelio dalį jie važiavo tylomis. Privažiavus didingą gotišką tvorą, juosiančią Fernos namus, Brukė pastebėjo, kaip jos anyta vos juntamai pritardama linktelėjo galvą, lyg sakytų: „Ką gi, jeigu esi priverstas gyventi už Manhatano ribų, tai galima ir šitaip.“ Keliukas nuo vartų iki namo vingiavo pro žydinčias vyšnias, į dangų besistiebiančius ąžuolus, todėl šią nuosavybę labiau norėjosi vadinti dvaru nei gyvenamuoju namu. Nors dabar buvo vasaris ir gan žvarbu, čia viskas žaliavo ir vešėjo – kažkaip natūraliai sveikai. Smokingą vilkintis patarnautojas paėmė pastatyti jų mašiną, o daili jauna mergina nuvedė į vidų; Brukė pastebėjo, kaip ji dėbtelėjo į anytos skrybėlę, bet dėdamasi mandagi greitai nusuko akis kitur.

Brukė meldė Dievą, kad tik Alteriai paliktų ją ramybėje, ir vos tik jie pamatė už masyvaus raudonmedžio baro uniformuotus padavėjus, jos tikrai neapvylė. Brukė prisiminė laikus, kai dar buvo netekėjusi. Keista, kaip greitai pamiršti tą jausmą, kai per vestuves, kur visi susiporavę, tu esi viena kaip pirštas. O gal tai naujoviškai normalu?

Brukė pajuto rankinuke vibruojant telefoną ir, kaip moralinį padrąsinimą pačiupusi taurę šampano nuo nešamo pro šalį padėklo, šmurkštelėjo į vonios kambarį netoliese.

Skambino Nola.

– Kaip sekasi? – Šiame didžiuliame, lediniame, nejaukiame dvare draugės balsas apgaubė ją lyg šilta miela antklodė.

– Nemeluosiu ir pasakysiu, kad baisiai.

– Na, galėjau tau ir anksčiau tą pasakyti. Niekaip nesuprantu, kam tu atsiduodi tokioms…

– Neįsivaizduoju, kur buvo mano galva. Dievulėliau, ištisus šešerius ar septynerius metus nedalyvavau vestuvėse viena. Tiesiog klaiku.

Nola prunkštelėjo.

– Ačiū, miela drauge. Tikrai klaiku. Kad šitą sužinotum, galėjai ten ir nevažiuoti – aš tau būčiau papasakojusi.

– Nola? Ką aš čia veikiu? Na, ne tik čia, bet apskritai? – Brukės balsas skambėjo šaižiai, su vos juntama panika, o sudrėkusioje nuo prakaito rankoje laikomas telefonas jau ėmė slysti iš delno.

– Ką nori pasakyti, brangioji? Kas negerai?

– Kas negerai? Geriau klausk, kas gerai. Mes gyvenam kažkokiam svetimam krašte, nežinom, kas bus rytoj, nemokam nei atleisti, nei pamiršti, ir neįsivaizduojam, kaip reikės gyventi toliau. Aš jį myliu, bet nepasitikiu, jaučiuosi smarkiai nuo jo nutolusi. Ir ne tik dėl tos merginos, nors ir ji varo mane iš proto, mane apskritai viskas siutina.

– Ša, nusiramink, nusiramink. Rytoj jau būsi namie. Aš lauksiu tavęs prie durų – dar ne taip tave myliu, kad pasitikčiau oro uoste, – ir mes viską išsamiai aptarsime. Jeigu apskritai įmanoma tau su Džulianu susitaikyti ir vėl atsitiesti, tu taip ir padarysi. O jeigu nuspręsi, kad ne, tai aš palaikysiu tave kiekvienam žingsny. Kaip ir visi kiti.

– Dieve mano, Nola… – graudžiai sudejavo Brukė. Baisu, kai kas nors kitas jau įsivaizduoja, kad jai nepavyks susitaikyti su Džulianu.

– Tik nereikia niekur skubėti, Bruke, žingsnelis po žingsnelio. Šįvakar sukąsk dantis ir šypsokis per visą ceremoniją, kokteilių vakarėlį ir per užkandžius. Kai tik nurinks lėkštes prieš nešant karštą, išsikviesk taksi ir grįžk į viešbutį. Girdi mane?

Brukė linktelėjo.

– Bruke? Taip ar ne?

– Taip, – atsakė ji.

– Klausyk, eik dabar iš tualeto ir vykdyk mano nurodymus, supratai? Susitiksime rytoj. Viskas bus gerai, pamatysi.

– Ačiū tau, Nola. Atsakyk trumpai – kaip sekasi tau? Ar su Endriu tvarka?

– Taip. Aš kaip tik dabar su juo.

– Tu dabar su juo? Ko tada man skambini?

– Dabar pertrauka ir jis nuėjo į tualetą. – Nolos balsas skambėjo kažkaip įtartinai.

– Ką žiūrit?

Nedidelė tyla.

– „Liūtą karalių“.

– „Liūtą karalių“? Tikrai? Oi, pala, čia būsimos įmotės veikla, ką?

– Taip, pasiėmėm ir vaiką, o kas? Jis labai mielas.

Brukė šiaip ne taip nusišypsojo ir tarė:

– Myliu tave, Nola. Ačiū.

– Aš irgi tave myliu. Jeigu kam nors apie tai prasižiosi…

Vis dar šypsodamasi Brukė išėjo iš tualeto ir kaktomuša susidūrė su Aizeku – ir jo mergina tinklaraštininke.

– Oi, labas, – pasisveikino Aizekas be jokių vilionių balse, nors prieš tai visą vakarą flirtavo su ja grynai savanaudiškais sumetimais. – Bruke, norėčiau supažindinti tave su Siuzana. Man regis, tau jau minėjau, kad ji norėtų…

– Paimti iš jūsų interviu, – užbaigė Siuzana, tiesdama ranką Brukei. Jauna, besišypsanti, ganėtinai graži, ir Brukė nebegalėjo tverti šalia jos ilgiau nė minutės.

Sukaupusi seniai jau pamirštą drąsą ir ryžtą, pažvelgė Siuzanai į akis ir tarė:

– Malonu susipažinti, bet, tikiuosi, jūs man atleisite, nes turiu bėgti kai ką pranešti savo anytai.

Siuzana linktelėjo.

Kaip gelbėjimosi virvę laikydama rankoje taurę šampano, Brukė apsidžiaugė suradusi Alterius iškilmių palapinėje jau sėdinčius ant kėdžių ir užėmusius jai vietą.

– Kaip smagu vestuvėse, tiesa? – kiek galėdama linksmiau pasakė Brukė. Didžiausia nesąmonė, bet ką dar gali jiems pasakyti?

Anyta įbedė akis į kompaktinės pudros veidrodėlį ir pabaksnojo kempinėle nematomą dėmelę ant smakro.

– Mane tiesiog stulbina tai, kad daugiau nei pusė santuokų išyra, nors kiekviena prie altoriaus žengianti pora tvirtai tiki, jog jiems taip neatsitiks.

– Mmm, – sumurmėjo Brukė. – Labai tinka aptarinėti skyrybų procentus per vestuves.

Turbūt dar niekad nekalbėjo su anyta taip nemandagiai, bet moteris nė nesureagavo. Daktaras Alteris kilstelėjo akis nuo savo BlackBerry telefono, kuriame nagrinėjo akcijų biržos kainas, bet pamatęs, kad žmona nekreipia dėmesio, vėl nuleido akis į ekraną.

Laimė, užgrojo muzika ir visi ėmė vieni kitus tildyti. Pirmiausia į palapinę įžengė Trentas su savo tėvais, ir Brukė nusišypsojo pamačiusi, koks jis nuoširdžiai laimingas – ir nė kiek neįsitempęs. Paskui juos suėjo pamergės ir pabroliai, o po jų gėles nešančios mergaitės, ir tada atėjo eilė pasirodyti Fernai. Ji atėjo iš abiejų pusių lydima tėvų, visa švytinti iš laimės, kaip paprastai jaučiasi visos nuotakos. Ceremonija vyko pramaišiui pagal žydiškas ir krikščioniškas tradicijas ir, nepaisant vidinio kartėlio, Brukei buvo malonu regėti Ferną ir Trentą žvelgiančius vienas į kitą tuo supratingu žvilgsniu.