Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Džulianai…

Jis prisiglaudė prie jos.

– Ne, tu paklausyk. Taip ilgai plušėjai per du darbus, o aš… Aš net nemačiau, kaip tau sunku…

Brukė paėmė jam už rankos.

– Ne, aš pati dėl to gailiuosi. Norėjau stengtis dėl tavęs, dėl mūsų abiejų, tačiau nereikėjo man taip atkakliai laikytis įsikibus abiejų darbų, kai tavo karjera taip šoktelėjo aukštyn. Nežinau, kodėl taip atsitiko, bet jaučiausi atstumta, atrodė, viskas slysta iš rankų, o aš stengiuosi viską sugrąžinti į senas vėžes. Aš irgi daug apie tai mąsčiau ir man reikėjo mesti darbą Hantlio mokykloje, kai tik išėjo pirmasis tavo albumas. Reikėjo paprašyti ligoninėj tik pusės etato. Gal tada mums būtų buvę lengviau matytis dažniau. Bet jeigu dabar imčiau dirbti tik dalį etato arba atsirastų galimybė atidaryti savo kliniką, aš vis tiek… Nežinau, ar mums kas išeitų.

– Privalo išeiti! – sušuko jis su tokiu ryžtu, kokio ji jau seniai jo balse negirdėjo.

Džulianas įkišo ranką į kelnių kišenę ir ištraukė kelis perlenktus lapus.

– Kas čia… – ji vos nepaklausė: „Skyrybų dokumentai?“, bet laiku susitvardė. Ir elgiasi, ir jaučiasi kaip tikra beprotė.

– Čia mūsų strateginis planas, Ruke.

– Strateginis planas? – Buvo matyti, kaip stingsta jos išpučiamas oras. Brukė pradėjo nevaldomai drebėti nuo šalčio.

Džulianas linktelėjo.

– Čia tik pradžia, – tarė jis, braukdamas jai už ausies plaukus. – Visiems laikams atsikratysime mus nuodijančių žmonių. Pirmiausia – Leo, gerai?

Vien nuo šito vardo ji net susigūžė.

– Kuo jis čia dėtas?

– Tiesą pasakius, daug kuo. Jis visais įmanomais būdais nuodijo mums gyvenimą. Tu jau turbūt ir anksčiau tą nujautei, bet aš buvau toks kvailas, kad nieko nepastebėjau. Jis nutekino spaudai didžiąją dalį informacijos ir pats suorganizavo paparacus prie Chateau viešbučio. Jis pats pasiuntė į mano numerį tą mergšę, įsivaizduodamas, kad bet koks paviešinimas spaudoje yra geras ženklas. Jis viską surežisavo. Kaltas ir aš – prisipažįstu, – bet Leo…

– Kaip šlykštu, – linguodama galva baisėjosi Brukė.

– Aš jį atleidau.

Brukė kilstelėjo galvą ir pamatė, kad Džulianas šypsosi.

– Atleidai?

– Taip, išvijau. – Ir jis padavė jai perlenktą popieriaus lapą. – Čia antras žingsnis.

Šiame lape buvo išspausdintas puslapis iš interneto. Jame buvo malonaus pagyvenusio vyro, pavarde Hovardas Lu, nuotrauka, kontaktinė informacija ir ilgas sąrašas per pastaruosius keletą metų jo parduotų butų.

– Ar aš tą Hovardą pažįstu? – paklausė Brukė.

– Netrukus susipažinsi, – šypsodamasis atsakė Džulianas. – Hovardas – mūsų naujasis nekilnojamojo turto agentas. Ir jeigu tu nieko prieš, tai pirmadienį iš pat ryto mes su juo susitinkam.

– Pirksim butą?

Jis padavė jai dar keletą lapų.

– Pirma apžiūrėsime šituos. Ir, žinoma, visus, kuriuos tu pati išsirinksi.

Brukė kurį laiką žiūrėjo į jį, paskui išlankstė lapus ir aiktelėjo. Čia buvo net keletas nuotraukų su puikiais miesto namais Brukline, iš viso gal kokie šeši ar septyni, o prie jų mažesnės nuotraukos su kiemo augalais, ilgas sąrašas patogumų ir privalumų. Jos akys ilgiau apsistojo ties paskutiniu, keturių aukštų rusvo smiltakmenio namu su atviru prieangiu ir nedideliu, metaline tvora aptvertu vidiniu kiemu, pro kurį jai kartu su Džulianu teko praeiti gal šimtą kartų.

– Šitas tau labiausiai patinka, tiesa? – paklausė jis, besdamas pirštu.

Brukė linktelėjo.

– Taip ir maniau, bet jį mes apžiūrėsime paskutinį. Jeigu tau jis tikrai patiks, galėsime pasiūlyti savo kainą.

– Dieve šventas. – Brukė neįstengė visko aprėpti. Perniek visos kalbos apie prabangius loftus Traibeke ar supermodernius butus dangoraižiuose. Jis irgi nori namo – tikrų namų – lygiai kaip ir ji.

– Imk, – tarė jis, paduodamas dar vieną lapą.

– Čia dar ne viskas?

– Pažiūrėk.

Tai buvo dar vienas kompiuteriu spausdintas lapas, o jame – besišypsančio vyro, pavarde Ričardas Goldbergas, nuotrauka. Apie keturiasdešimt penkerių metų vyras, dirbantis agentūroje „Originalių menininkų vadyba“.

– Kas šitas mielas vyras? – paklausė ji.

– Tai mano naujasis vadybininkas, – atsakė Džulianas. – Paskambinau keliems ir suradau tą, kuris supranta, ko aš siekiu.

– Ar galiu paklausti ko?

– Ogi susikurti sėkmingą karjerą taip, kad neprarasčiau to, kas man svarbiausia – tavęs, – tyliai atsakė jis. Bakstelėjęs į Ričardo nuotrauką kalbėjo toliau: – Pasišnekėjau su juo ir jis mane iškart suprato. Finansinių galimybių man plėsti nereikia – man reikia tavęs.

– Bet mes vis tiek galėsime nusipirkti tą namą Brukline, ką? – plačiai šypsodamasi paklausė Brukė.

– Taip. Be abejo. Jeigu sutiksiu atsisakyti kelių apmokamų koncertų, bet pasirinksiu vieną ilgą turnė per metus, vis tiek uždirbsiu pinigų per akis. Sakykim, šešių aštuonių savaičių turnė, daugiausia.

– Ir kaip tau pačiam visa tai?

– Ogi normaliai. Ne tau vienai nepatinka mano koncertinės kelionės – toks gyvenimo būdas irgi ne man. Bet aš manau, kad kartą metuose, jeigu tai suteiks mums laisvę gyventi nevaržomai, verta drauge pakentėti tas šešias ar aštuonias savaitėles. Kaip manai?

Brukė linktelėjo.

– Sutinku. Mano galva, tai puikus kompromisas. Jeigu tau neatrodys, kad save apgaudinėji…

– Aišku, tai ne tobuliausias variantas – nieko tobulo apskritai nėra, – bet aš manau, tai būtų visai nebloga pradžia. Ir dar, žinok, nenoriu, kad mestum savo darbą ir tik keliautum su manimi. Suprantu, kada nors turėsi mėgstamą darbą, o gal vėliau ir kūdikį… – Jis kilstelėjo antakius, ir Brukė nusijuokė. – Aš galėčiau namo rūsyje įrengti studiją, kad visą laiką būčiau namie su šeima. Patikrinau – visi čia išvardyti namai turi rūsius.

– Dieve mano, Džulianai, juk tai… – Brukė mostelėjo ranka su visais tais lapais, žavėdamasi jo nuovokumu ir visomis jo pastangomis. – Neišmanau, nė ką ir sakyti.

– Sakyk „taip“, Bruke. Mums viskas pavyks, žinau, kad pavyks. Pala – kol kas dar nieko nesakyk. – Jis praskleidė švarką, į kurį Brukė buvo susisupusi, ir įkišo ranką į vidinę kišenę. Ištraukęs atgniaužė pirštus, saujoj laikė nedidelę aksominę papuošalų dėžutę.

Brukė užsidengė ranka burną. Jau norėjo klausti Džuliano, kas viduje, bet jai nespėjus prasižioti, jis šastelėjo nuo suolo ir atsiklaupė priešais ją, o kitą ranką uždėjo jai ant kelio.

– Bruke, ar padarysi mane laimingiausiu vyru pasauly, darsyk ištekėdama už manęs?

Ir atidarė dėžutę. Ten buvo ne koks nors naujas prabangus sužieduotuvių žiedas su didžiuliu deimantu ar keliais žvilgančiais akmenėliais, kaip ji įtarė, o jos paprastas auksinis vestuvinis žiedelis, įspraustas tarp dviejų aksominių klosčių. Tas pats, kurį Grammy apdovanojimų vakarą jai nuo piršto nutraukė stilistė, tas pats, kurį ji jau šešerius metus nešiojo diena dienon ir jau manė niekada nebeatgausianti.

– Kai tik jį gavau, nešiojau pasikabinęs po kaklu ant grandinėlės, – prisipažino Džulianas.

– Man išėjo netyčia, – suskubo teisintis Brukė. – Per tą sumaištį jis tiesiog pasimetė. Prisiekiu, tai tikrai nebuvo jokia simbolika ar…

Jis atsistojo ir pabučiavo ją.

– Suteik man garbę ir vėl jį užsimauk, gerai?

Brukė apsikabino jam kaklą ir pravirkusi linktelėjo. Norėjo pasakyti taip, bet žodžiai įstrigo gerklėje. Jis ėmė juoktis, sūpuoti ją priglaudęs, tvirtai apkabinęs.