Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Gali paskaityti dabar, – pasiūlė jam Trentas.

Džulianas sutriko.

– Nori, kad perskaityčiau dabar?

– Juk tostas tavo, tiesa?

Džulianas linktelėjo.

– Tad manau, mūsų abiejų vardu galiu drąsiai sakyti, kad mes mielai jo pasiklausytume. Jeigu tu nieko prieš…

– Aišku, kad ne, – atsakė Džulianas. Tiesiog po akimirkos prie jų atsirado žmogus su mikrofonu rankoje, po kelių skimbtelėjimų į taurę palapinėje pasigirdo tildantys garsai ir netrukus svečiai nuščiuvo. Džulianas atsikrenkštė, paėmė į rankas mikrofoną ir iš karto pasijuto kaip žuvis vandeny. Brukė pagalvojo, ar ir visi svečiai mato, kaip laisvai ir natūraliai jis elgiasi su mikrofonu. Toks atsipalaidavęs ir žavus. Brukės širdį užliejo pasididžiavimas.

– Mielieji, – prabilo jis ir skruostuose nuo švelnios šypsenos atsirado duobutės. – Aš esu Džulianas, mudu su Trentu – pirmos eilės pusbroliai, skirtumas tarp mūsų gimtadienių – pusė metų, tad galiu drąsiai sakyti, jog kartu gimėm ir augom. Atleiskite, kad sutrukdžiau jūsų šventę, bet aš labai norėčiau palinkėti savo pusbroliui ir jo nuostabiajai žmonai visokeriopos laimės ir sėkmės.

Jis trumpam nutilo, permetė akimis perlenktą lapą, surado reikiamus žodžius, tada vėl jį sulankstė, gūžtelėjo pečiais ir įbruko kišenėn. Pakėlė akis, laukė.

– Matote, Trentą aš pažįstu jau labai seniai ir galiu drąsiai pareikšti, kad dar niekada nemačiau jo tokio laimingo. Ferna, tu ateini į mūsų keistą šeimą kaip naujas žmogus ir kaip šviežio oro gurkšnis.

Visi pratrūko kvatotis, išskyrus Džuliano mamą. Brukė šypsojosi.

– Turbūt ne visi žino, koks esu dėkingas Trentui. – Džulianas atsikosėjo, o palapinėje pasidarė dar tyliau. – Prieš devynerius metus jis supažindino mane su Bruke, su mano žmona ir mano gyvenimo meile. Bijau ir pagalvoti, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu tą vakarą per akląjį pasimatymą jie būtų kritę vienas kitam į akį. – Ir vėl juokas. – Tačiau aš džiaugiuosi, kad taip neatsitiko. Jeigu per mano vestuves kas būtų pasakęs, jog kuo toliau, tuo stipriau mylėsiu savo žmoną, būčiau nepatikėjęs, bet dabar, stovėdamas štai čia, galiu visiems patvirtinti, kad tai tiesa.

Brukė pajuto, kaip visi svečiai atsisuko į ją, bet ji negalėjo atplėšti akių nuo Džuliano.

– Mylėkite ir jūs vienas kitą stipriau su kiekviena prabėgančia diena. Ir niekada nepamirškite – kad ir kokias kliūtis gyvenimas sviestų jums po kojų, privalote jas įveikti drauge. Šįvakar judviem tai tik prasideda, ir aš esu tikras, niekas nesupyks, jeigu visų vardu pasakysiu, kad labai džiaugiamės galėdami šiandien dalytis jūsų laime ir džiaugsmu. Prašau visų pakelti taures už Trentą ir Ferną!

Tarp svečių kilo vis didėjantis šurmulys, vieni su kitais daužėsi taurėmis, o kažkas sušuko:

– Dar, dar!

Džulianas nuraudo ir vėl palinko prie mikrofono.

– O dabar ta proga laimingajai jaunųjų porai norėčiau skirti dainą „Vėjas po mano sparnais“. Tikiuosi, jūs leisite?

Jis atsisuko į Trentą ir Ferną. Šie stovėjo priblokšti. Stojo mirtina tyla, kurią netrukus nutraukė Džulianas, tardamas:

– Aš gi juokauju. Na, jeigu norite, kad aš…

Trentas lyg įgeltas pašoko ant kojų, apsimetė puoląs Džulianą, o Ferna prilėkė prie jo ir su ašaromis akyse ėmė bučiuoti. Ir vėl svečiai pratrūko kvatotis ir šaukti, o Džulianas pašnibždėjo kažką savo pusbroliui į ausį ir jie abu apsikabino. Muzikantai užgrojo lėtą melodiją, Džulianas priėjo prie Brukės ir, netaręs nė žodžio, paėmė jai už rankos ir nusivedė pro svečius į koridorių.

– Kaip gražiai kalbėjai, – pasakė Brukė ir jos balsas nutrūko.

Džulianas abiem rankomis suėmė jai veidą ir įdėmiai pažiūrėjo į akis.

– Kalbėjau iš širdies.

Brukė prisiglaudė prie jo ir pabučiavo. Tai truko trumpą akimirksnį, bet atrodė, kad šis bučinys buvo pats saldžiausias per visus jų bendro gyvenimo metus. Ji jau norėjo apkabinti jam kaklą, bet jis ištempė ją pro duris į lauką ir paklausė:

– Turi paltą?

Brukė nužvelgė nedidelį būrelį žmonių, stovinčių ir rūkančių kitam tako gale, ir tarė:

– Palikau rūbinėje.

Džulianas nusivilko švarką ir apgaubė jai pečius.

– Eime, – pakvietė.

– Kur tu mane vedi? Į viešbutį pėsčiomis bus per toli, – sušnibždėjo ji, vedama pro rūkalius už namo kampo.

Džulianas uždėjo ranką jai ant juosmens ir nusivedė į vidinį kiemą.

– Reiktų grįžti vidun, bet nemanau, jog kas nors supyks, jeigu mes trumpam dingsime.

Džulianas nusivedė Brukę siauru takeliu per kiemą tvenkinėlio link ir paprašė atsisėsti ant akmeninio suolo, pastatyto prie vandens.

– Nešalta? – paklausė jis.

Per ploną suknelės audinį nuo akmeninio suolo smelkėsi baisus šaltis, o ir kojų pirštus jau buvo pradėję gelti.

– Truputį.

Džulianas stipriai ją apkabino ir suspaudė glėbyje.

– Ką čia sumanei, Džulianai?

Jis paėmė jai už rankos.

– Jau prieš išvažiuodamas supratau darąs didelę klaidą. Bandžiau save įtikinti, kad būsią geriau, jeigu nieko į savo reikalus nevelsiu, bet smarkiai apsirikau. Turėjau daug laiko viską apmąstyti ir dabar nenoriu gaišti nė minutės, nes trokštu su tavimi pasikalbėti.

– Gerai…

Jis paėmė kitą jos ranką.

– Man teko sėdėti šalia dainininko Tomio Beilio, to, kuris prieš keletą metų laimėjo „Amerikos dievaičio“ konkursą, pameni?

Brukė linktelėjo. Ji neužsiminė nei apie Amberę, nei apie tai, kad viską, ką reikia, jau žino apie tą Tomį.

– Matai, mes, ko gero, tik dviese skridom lėktuve pirmąja klase, ir aš tada skridau dirbti, o jis, kaip supratau, atostogauti. Turėjo porą laisvų savaičių tarp koncertų, todėl išsinuomojo kažkokią prabangiausią vilą, ir tąkart mane baisiai nustebino, kad keliauja ilsėtis vienas…

– Dieve, jeigu jis skrenda lėktuvu vienas, dar nereiškia, kad ir nuskridęs ten atostogaus vienas.

Džulianas kilstelėjo ranką ir ją nutildė.

– Taip, tu visiškai teisi. Jis visą kelią čiauškėjo apie merginas, kurios jį ten pasitiks, jo lauks ir panašiai. Sakė, ketina atvykti jo agentas, vadybininkas ir dar keletas vadinamųjų draugų, kuriems jis nupirkęs lėktuvo bilietus. Man jis pasirodė apgailėtinas, bet nežinau, gal jam maivytis patinka. Juk daug kas mėgsta pasipuikuoti. Bet paskui jis pradėjo gerti, maukė kaip pasiutęs, o kai jau buvome pusiaukelėje virš Atlanto, jis apsipylė ašaromis – tiesiog pratrūko raudoti. Ėmė guostis, kaip jam trūksta buvusios žmonos, artimųjų ir vaikystės bičiulių. Kad gyvenime neturi pastovių draugų, o tik tuos, kurie atsirado per pastaruosius keletą metų ir kurie iš jo vis ko nors nori. Jis palūžo, Bruke, atrodė visiškas nelaimėlis, ir tada man šovė galvon: Aš toks, ginkdie, nenorėčiau būti .

Pagaliau Brukė atgavo amą. Nė nepajuto, kad visą šį pokalbį ji klausėsi užgniaužusi kvapą. Jis nenori toks būti . Keli paprasti žodeliai, kurių ji taip seniai laukia.

Brukė pažiūrėjo į Džulianą.

– Aš irgi nenorėčiau, kad tu toks būtum, bet nenorėčiau būti ir tokia žmona, kuri niekur tavęs neišleidžia, nuolat niurzga, grasina ir klausinėja, kada grįši namo.

Džulianas pažiūrėjo į ją ir kilstelėjęs antakius tarė:

– Dieve, o juk tau tai patinka.

Brukė pagalvojo ir atsakė:

– Taip, tu teisus. Man tai patinka.

Ir abu nusišypsojo.

– Klausyk, Bruke, aš vis galvoju ir galvoju. Suprantu, kad prabėgs nemažai laiko, kol tu vėl pradėsi manimi pasitikėti, bet aš labai stengsiuosi. Šita padėtis, kurią dabar išgyvenam… Tikras pragaras. Jeigu nenori šįvakar manęs daugiau girdėti, tai bent išklausyk šitai: aš taip lengvai mūsų bendro gyvenimo nenutrauksiu. Nei dabar, nei niekada.