Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Bruke? Labas! Kaip laikaisi? Tikėjausi tave čia rasti!

Brukė nenoromis pasijuto pamaloninta.

– Sveikas, Aizekai. Malonu matyti.

– Nežinau, kaip tu, bet aš po vakarykščio jaučiuosi it maišu trenktas.

Brukė šyptelėjo:

– Taip, sunku vakar buvo. Bet man vis tiek labai patiko.

Brukė tikėjosi, kad jos žodžiai nuskambės nekaltai – kad ir kaip malonu buvo flirtuoti, vis dėlto ji ištekėjusi moteris, – tad dar apsidrausdama pridūrė: – Mano vyras labai krimsis, kad pražiopsojo tokį vakarėlį.

Aizeko veidą apniaukė keista grimasa. Ne nuostabos, o kad pagaliau ji prasitarė. Ir tada Brukė suprato.

– Tai Džulianas Alteris jūsų vyras, taip? – paklausė jis ir prisėdo greta jos ant laisvos kėdės. – Vakar girdėjau, kaip visi šnibždėjosi, bet nemaniau, kad tai tiesa.

– Tas pats, – patvirtino Brukė.

– Na ir pasitaikyk tu man! Tikėsi ar ne, bet aš pradėjau jo klausytis nuo pat pirmojo pasirodymo Niko kavinėje Aukštutiniame Ist Saide. O paskui – jo visur pilna! Atsiverti bet kokį žurnalą ar įsijungi televizorių – visur tik Džulianas Alteris. Vajetau. Tu turbūt labai tuo džiaugiesi.

– Neapsakomai, – negalvodama atsakė Brukė ir staiga jai net bloga pasidarė… Kiek dar reikės kęsti, kol įstengs atsiprašyti ir mandagiai pakilti nuo staliuko. Nusprendė – ne ilgiau kaip tris minutes.

– Tikiuosi, labai nesupyksi, jeigu aš…

O, ne! Jis tuoj paklaus jos apie nuotraukas, gali galvą dėti. Ištisas aštuoniolika palaimingų valandų niekas neklausinėjo apie tuos nelemtus dalykus, o dabar Aizekas ims ir viską sugadins.

– Gal nori kavos? – leptelėjo Brukė, kad tik nukreiptų jo dėmesį nuo neišvengiamo klausimo.

Iš pradžių jis sutriko, paskui papurtė galvą. Įkišo ranką į drobinį ant žemės šalia kojų numestą maišelį, ištraukė didelį rudą voką ir tarė:

– Pagalvojau, ar negalėtum perduoti Džulianui nuo manęs? Suprantu, kad jis nepaprastai užsiėmęs ir visa kita, – beje, prisipažinsiu, aš tikrai nesu toks talentingas kaip jis, – bet aš, kad ir mažai turėdamas laisvo laiko, jį visą skiriu muzikai, ir… Na… Norėčiau išgirsti jo nuomonę, – tai pasakęs, jis išėmė iš voko kompaktinę plokštelę, įdėtą į įmautę, ir padavė Brukei.

Ji nežinojo, ar verkti, ar juoktis.

– A… Gerai… Kodėl gi ne… O gal aš tau duosiu jo studijos adresą ir pats galėsi jam nusiųsti paštu?

Aizeko veidas nušvito.

– Tikrai? Nuostabu. Aš pagalvojau, kai tiek daug dabar visko vyksta… Na… Pabijojau, kad jis neturės laiko…

– Taip, bet jis visą laiką būna studijoje, ruošiasi išleisti naują albumą. Klausyk, Aizekai, man reikia užbėgti į numerį ir paskambinti. Pasimatysim vakare, gerai?

– Žinoma. Tiesa, Bruke! Dar vienas dalykas. Mano draugė – ji atvyks tik šįvakar – turi savo tinklaraštį. Ji rašo apie garsenybių gyvenimą, viešus vakarėlius ir panašius dalykus. Ji manęs prašė paklausti, gal tu kada norėtum atvirai ir tiesiai pasakyti savo nuomonę. Ji mielai tave priimtų…

Jeigu Brukė tuojau pat nepasitrauks nuo staliuko, tai gali pasakyti ką nors nepataisomai baisaus.

– Dėkui, Aizekai. Malonu, kad aš jai rūpiu. Ačiū, bet man jos pagalbos nereikia. – Ir jam nespėjus prasižioti, nulėkė prie lifto.

Kai Brukė įėjo į numerį, kambarinė tvarkė kambarį, bet grįžti atgal į restoraną ji nesiryžo. Nusišypsojusi moteriai, kuri atrodė pavargusi ir būtų mielai nuėjusi pailsėti, liepė viską mesti ir išeiti. Kai kambarinė susirinko daiktus ir išėjo, Brukė griuvo aukštielninka ant nepaklotos lovos ir pamėgino susikaupusi imtis kokių nors darbų. Ruoštis pradės tik po gerų šešių valandų, be to, buvo nusprendusi visą pusdienį skirti darbo paieškoms, išsiuntinėti trumpą savo gyvenimo aprašymą ir sukurpti kelis šabloninius prašymus, kuriuos vėliau galėtų sukonkretinti.

Radijo bangomis valdomo laikrodžio aparate suradusi klasikinės muzikos stotį – nedidelis maištas prieš Džulianą, kuris į jos iTunes programėlę sukišo ne tik visą savo, bet dar ir visų dainininkų, kuriuos, jo nuomone, ji privalo išklausyti, muziką – ir įsitaisė prie viešbučio rašomojo stalo. Pirmą valandą darbavosi ypač susikaupusi – didelis žygdarbis, juolab turint omeny baisų galvos skausmą – ir išsiuntinėjo savo gyvenimo aprašymą bene visom didesnėms internetinėms darbo svetainėms. Per kitą valandą užsisakė į numerį daržovių salotų su kepta vištienos krūtinėle ir valgydama kompiuteryje pažiūrėjo seną „Kalėjimo bėglių“ seriją. Paskui pusvalandžiuką nusnūdo, o kai truputį po trijų suskambo mobilusis telefonas ir ekrane pasirodė užrašas „Numeris nežinomas“, jau norėjo neatsiliepti, bet paskui pagalvojo, kad čia gali būti Džulianas, ir pakėlė ragelį.

– Bruke? Čia Margarita. Margarita Volš.

Brukė taip nustebo, kad vos neišmetė iš rankų telefono. Pirmoji mintis išgąstinga – ji ir vėl nenuėjo į darbą? – bet veikiai grįžo sveika nuovoka ir ji prisiminė, kad blogiausia jau praeity. Nors ir nežinojo, dėl ko šefė skambina, Brukė galėjo tvirtai pasakyti, kad tikrai ne norėdama išmesti ją iš darbo.

– Margarita! Labas. Ar kas atsitiko?

– Ne, nieko. Viskas gerai. Klausyk, Bruke, dovanok, kad trukdau tave savaitgalį, bet nenorėjau atidėlioti kitai savaitei.

– Ne, ne, tikrai netrukdai. Dabar kaip tik siuntinėju visiems savo gyvenimo aprašymą, – šypsodamasi į ragelį tarė Brukė.

– Tai labai gerai, nes aš kaip tik turiu vieną vietą, kur irgi galėtum nusiųsti.

– Nejaugi?

– Man ką tik skambino viena mano kolegė. Tokia Anita Mur. Kadaise ji pas mane dirbo, bet labai seniai. Daug metų darbavosi Sinajaus Kalno medicinos centre, bet neseniai iš ten išėjo ir dabar kuria savo kliniką.

– Oi, kaip įdomu.

– Paprašysiu, kad tau persiųstų daugiau informacijos, bet, kaip supratau, ji gavo federalinį finansavimą ir nori atidaryti ankstyvosios prevencijos centrą didesnės rizikos gyvenamajame rajone. Ji ieško terapeuto konsultanto, dirbančio su vaikais, ir diplomuoto gydytojo, turinčio patirties su nėščiosiomis, maitinančiomis krūtimi, jaunomis mamomis ir išmanančio naujagimių mitybą. Ji dirbs bendruomenėje, kur ne visoms nėščiosioms prieinama būtinoji medicinos priežiūra, kur ne visi tėvai žino apie tinkamą kūdikių maitinimą, tad, be jokios abejonės, darbe reikės esminių pirminių įgūdžių – tiksliau sakant, aiškinti būsimoms mamoms, kam joms reikalinga folio rūgštis. Bet aš manau, kad šis darbas vis tiek tau būtų įdomus ir reikalingas. Kol kas ji nenori persivilioti pas save dietologų iš Medicinos centro, todėl paskambino man ir paklausė, gal galėčiau ką parekomenduoti.

– Ir tu rekomendavai mane?

– Taip. Sakau tau atvirai, Bruke, papasakojau jai viską apie Džulianą, apie tavo pravaikštas, apie košmarišką dienotvarkę, bet dar jai pasakiau, kad esi viena iš sumaniausių ir gabiausių mano darbuotojų. Dabar visi išpūstomis akimis stebisi, kodėl taip atsitiko.

– Margarita, man tai neįtikėtinai puiki proga. Nepaprastai tau dėkinga už rekomendaciją.

– Bruke, tik prašau nepamiršti vieno dalyko. Jeigu manai, kad tavo perdėm įtemptas grafikas ir toliau kliudys tinkamai eiti pareigas, tai būk gera, pasakyk Anitai tiesiai. Tai, ką ji stengiasi pradėti, be patikimų žmonių bus sunku padaryti.

Brukė įnirtingai pakinkavo galva.

– Suprantu tave kuo puikiausiai, Margarita. Mano vyro karjera daugiau niekada nebepakiš man kojos. Prisiekiu tau ir Anitai.

Vos susilaikiusi, kad nepradėtų spiegti į telefoną, Brukė kruopščiai užsirašė Anitos kontaktinius duomenis ir širdingai padėkojo Margaritai. Pagriebusi iš minibaro skardinėlę dietinės kolos ir akimirksniu užmiršusi galvos skausmą, atsidarė kompiuteryje naują laišką ir pradėjo rašyti. Ji žūtbūt turi gauti šį darbą.