Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Kai rabinas pradėjo aiškinti susirinkusiems chupos – baldakimo – reikšmę: ji simbolizuoja naujuosius jaunųjų kuriamus namus, ji saugos ir pridengs juos nuo išorinio pasaulio negandų, bet, būdama atvira iš visų keturių pusių, leis burtis draugams ir artimiesiems, – Brukė apsipylė ašaromis. Šita dalis jai labiausiai patiko per jos pačios vestuves, o ir per kiekvienas iškilmingas apeigas, kuriose ji dalyvaudavo su Džulianu, – būdavo, susikimba už rankų ir žiūri vienas į kitą tuo supratingu žvilgsniu, kuriuo dabar žiūri vienas į kitą Trentas ir Ferna. Deja, šiuo metu ji čia ne tik sėdi viena, bet dar ir negali nepripažinti vieno akivaizdaus fakto: jų namų židinys jau seniai išblėsęs, o juodu su Džulianu jau greitai gali tapti dar viena anytos minėta statistine pora.

Per priėmimą viena Fernos draugė pasilenkė prie savo vyro ir pašnibždėjo jam kažką į ausį, o šis nustebęs, lyg klaustų „tikrai?“ pažiūrėjo į ją. Moteris linktelėjo, ir Brukė pagalvojo: įdomu, apie ką jie čia kalba, bet netrukus tas vyras išdygo prie jos kėdės, ištiesė ranką ir paklausė, ar ji nenorėtų pašokti. Užuojautos šokis. Ji tą pakankamai gerai žinojo, nes dažnai pati niuksėdavo Džulianui į pašonę ragindama per vestuves iškviesti vienišas moteris šokti, manydama daranti joms didžiulę paslaugą. O dabar, gerai žinodama, kaip jaučiasi ta kita pusė, priimanti tokią paslaugą, davė sau žodį niekada daugiau to nebedaryti. Nuoširdžiai padėkojusi vyrui, Brukė mandagiai atsisakė – esą nori eiti ir susirasti tabletę advilio, ir pamatė, kaip nušvito vyriškio veidas. Šįkart pasukusi į jau gerai žinomą tualetą koridoriaus gale labai abejojo, ar įstengs iš jo išeiti.

Pažiūrėjo į laikroduką. Be ketvirčio dešimta. Ir vėl davė sau žodį, jeigu Alteriai vienuoliktą nevažiuos namo, ji pati išsikvies taksi. Brukė įsmuko į koridorių, kur traukė skersvėjai, ir, ačiū Dievui, ten nieko nebuvo. Trumpam užmetusi akį į telefoną įsitikino, kad niekas nei skambino, nei siuntė žinučių, nors Džulianas jau turėtų būti namie. Įdomu, ką jis veikia, pagalvojo ji, jeigu jau grįžo pavedžiojęs Volterį – turbūt dabar abu guli susirangę ant sofos. O gal jis nuvyko tiesiai į studiją. Brukė dar nenorėjo grįžti į pobūvio salę, tad pavaikštinėjo, panaršė savo Facebook puslapį, paieškojo internete ir surado vietos taksi bendrovės telefoną, – jeigu prireiktų. Atsipūtusi nuo atsiprašinėjimų ir blaškymosi, Brukė įdėjo į delninukę telefoną, prispaudė prie krūtinės šąlančias rankas ir patraukė ten, iš kur liejosi muzika.

Staiga ant peties pajuto delną, ir nė neatsisukusi, nespėjus jam ištarti nė žodžio, jau žinojo, kad ta ranka – Džuliano.

– Ruke? – jo balsas skambėjo klausiamai, netvirtai. Nežinojo, kaip jinai jį pasitiks.

Brukė neskubėjo atsisukti – labai jaudinosi, kad galbūt apsiriko, gal čia visai ne jis, – bet kai atsigrįžo, į ją it sunkvežimis trenkė neapsakomai stipri jausmų banga. Priešais ją stovėjo Džulianas su vieninteliu turimu kostiumu, droviai jai besišypsantis, susijaudinęs, o akyse toks žvilgsnis, lyg maldautų: „Būk gera, apkabink mane.“ Kad ir kas tarp jų įvyko, kad ir kaip per pastarąsias porą savaičių atšalo jų jausmai, Brukė netroško nieko daugiau, kaip tik jį apkabinti. Ir nieko čia nepaneigsi: ji visais refleksais, instinktyviai geidė vėl jį pamatyti.

Puolusi jam į glėbį, Brukė pusę minutės negalėjo pratarti nė žodžio. Nuo jo dvelkė šiluma, jis skaniai kvepėjo ir taip meiliai ją glaudė, kad Brukė net apsiverkė.

– Tikiuosi, čia laimės ašaros?

Brukė nusišluostė akis, gerai žinodama, kad išsitepliojo tušu, bet nekreipė į tai dėmesio.

– Laimės, džiaugsmo ir dar dievaižin ko, – atsakė ji.

Kai ji pagaliau nuo jo atsiplėšė, pamatė, kad jis prie kostiumo avi Converse sportbačius.

Džulianas pasekė akimis jos žvilgsnį.

– Pamiršau įsimesti išeiginius batus, – gūžtelėjęs pečiais prisipažino jis. Paskui parodė į galvą, ant kurios nebuvo jo įprastos kepuraitės. – Ir plaukai kaip šieno kupeta.

Brukė prisiglaudė ir vėl jį pabučiavo. Dieve, kaip gera, kaip sava! Labai norėjosi pykti, bet buvo nepaprastai laiminga vėl jį išvydusi.

– Ak, kam tai rūpi? Visi tik džiaugsis tave pamatę.

– Eime, susirasime Trentą ir Ferną. O tada abu pasikalbėsime.

Kažkodėl jo žodžiai Brukę nuramino. Jis atlėkė čia, dabar viskuo rūpinasi, ir ji patenkinta nusekė paskui jį. Džulianas nusivedė ją per koridorių, kur keletas svečių tarpusavy glaustinėjosi, – tarp jų ir Aizekas su savo mergina, – ir pasuko tiesiai į palapinę. Muzikantai ilsėjosi, nes svečiai valgė desertą, tad jiems nepavyko įsmukti vidun nepastebėtiems. Vos jiems įžengus į palapinę, nuotaika iš karto pasikeitė. Žmonės sužiuro į juos, pradėjo tarpusavy kuždėtis, o viena mergaitė, gal dešimties ar vienuolikos metų, parodė į Džulianą pirštu ir sušuko motinai jo vardą. Brukė išgirdo anytos balsą dar nespėjusi jos pamatyti.

– Džulianai! – sušnypštė Elizabeta, tarsi nukritusi iš dausų. – Ką čia dabar apsiavei?

Brukė palingavo galva. Šita moteris niekad nesiliaus jos stebinusi.

– Labas, mama. O kur..?

Daktaras Alteris jau po sekundės išdygo šalia jos.

– Džulianai, kur tu, po velnių, bastaisi? Nedalyvavai savo tikro pusbrolio kviestinėje vakarienėje, visam savaitgaliui palikai žmoną vieną, o dabar atleki šitaip apsirengęs? Kas tau darosi?

Brukė nusiteikė laukti konflikto, bet Džulianas ramiai jiems atsakė:

– Džiugu jus matyti, mama, tėti. Deja, prašom man atleisti.

Ir nusitempė ją prie Trento su Ferna. Jie ėjo palei staliukus, kalbindami svečius, ir Brukė pajuto kelias dešimtis akių, įsmeigtų į ją su Džulianu, kol abu priėjo prie laimingosios jaunavedžių porelės.

– Trentai, – tyliai pašaukė Džulianas, atsargiai uždėdamas ranką ant peties savo pusbroliui.

Kai jis atsisuko, veide pirmiausia pasirodė išgąstis, o paskui džiaugsmas. Abu vyrai apsikabino. Ferna šypsojosi Brukei ir visa jos baimė, kad jaunoji gali supykti dėl tokio netikėto Džuliano pasirodymo, staiga išgaravo kaip dūmas.

– Pirmiausia leiskite jus pasveikinti, mielieji! – pasakė Džulianas ir, paplekšnojęs Trentui per petį, pasilenkė pabučiuoti Fernai į skruostą.

– Ačiū, bičiuli, – padėkojo Trentas, aiškiai džiaugdamasis Džuliano atvykimu.

– Ferna, atrodai tiesiog pasakiškai. Nežinau, kuo tas vyrukas nusipelnė tavo rankos, bet galiu pasakyti, jam velniškai pasisekė.

– Ačiū, Džulianai, – nusišypsojo jam Ferna. Paskui paėmė Brukei už rankos ir tarė: – Laimė, šį savaitgalį mudvi su Bruke pagaliau radome laiko pabūti kartu, tad galiu drąsiai pasakyti, kad ir tau smarkiai pasisekė.

Brukė suspaudė Fernai ranką.

Džulianas plačiai šypsojosi Brukei.

– Ir aš taip manau, – tarė jis. – Klausykit, labai apgailestauju, kad pavėlavau į jūsų šventę.

Trentas numojo į tai ranka.

– Nesisielok. Džiaugiuosi, kad iš viso atvykai.

– Ne, ne, aš tikrai turėjau būti su jumis visą savaitgalį, bet labai atsiprašau.

Akimirksnį pasirodė, kad Džulianas tuoj apsiverks, tad Ferna pasistiebė ant pirštų ir apsikabinusi jį tarė:

– Viską galima išpirkti dviem bilietais pirmoje eilėje į tavo artimiausią koncertą. Argi ne taip, Trentai?

Visi ėmė juoktis, ir Brukė pamatė, kaip Džulianas padavė Trentui perpus perlenktą popieriaus lapą.

– Čia mano tostas kviestinei vakarienei. Atleisk, kad negalėjau vakar jo perskaityti.