Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Jos veide tikriausiai atsispindėjo galvoje knibždančios mintys, nes Diana keliskart caktelėjo liežuviu ir prakalbo:

– Dabar turbūt galvoji, kad tavo situacija visiškai kitokia nei mūsų, tiesa? Suprantu, tau labai sunku, brangioji. Tavo vyras du ar tris kartus paišdykavo viešbučio numeryje, bet kuris vyras to neišbando? Tik, žiūrėk, neapsigauk. Nuo to viskas ir prasideda. – Moteris nutilo ir nubrėžė ranka priešais save puslankį. – O štai kaip pasibaigia.

Gana. Užteks. Prisiklausė.

– Ne, jūs ne taip supratote… Esmė ta, kad… Žinot, aš labai dėkinga už svetingumą ir už tai, kad mane pasikvietėte, bet man jau metas, – pasakė Brukė. Balsas strigo gerklėje, bet ji pasiėmė rankinuką ir pakilo, nedrįsdama pažvelgti moterims į akis. Brukė suprato, kad elgiasi nemandagiai, bet kitaip negalėjo. Reikėjo tuojau pat iš čia dingti.

– Bruke, tikiuosi, aš tavęs smarkiai neužgavau, – susitaikėlišku balsu tarė jai Diana, nors Brukė matė, kad ji smarkiai suirzusi.

– Ne, ne, ką jūs. Prašom man atleisti, aš tiesiog… – Ir vėl balsas kažkur užsikirto. Užuot dar ką nors pasakiusi, Brukė pakilo nuo sofos ir atsisuko į moteris.

– Mes net neišklausėme tavo gyvenimo istorijos, – nepatenkinta suriko Amberė. – Aš jums sakiau, kad mes per daug plepam.

– Atleiskite ir negalvokite, kad kuri nors pasakė ką blogo. Aš tikriausiai dar tam nepasirengusi. Dar kartą labai jums ačiū. Ir jums dėkui, Ambere. Atleiskite, – Brukė bambeno sau po nosimi, spausdama rankose paltą ir rankinuką. Priėjusi laiptų aikštelę pamatė, kad į viršų kyla vienas iš tų dviejų berniukų. Pagavo keistas jausmas, lyg jis galėtų jos neišleisti. Stumtelėjusi vaiką į šoną stipriau nei derėjo, Brukė prasmuko pro jį ir išgirdo pavymui tariant: „Ramiau, moterie“, o paskui klausimą: „Mama, ar dar yra kolos? Dilanas visą išmaukė.“ Daugiau ji nieko nebegirdėjo, nes perbėgusi krepšinio aikštelę patraukė ne į liftą, o tiesiai prie laiptų. Išėjus į lauką, jos kūną nutvilkė stingdantis šaltis ir tada ji pajuto vis dar galinti kvėpuoti.

Pro ją pravažiavo tuščias taksi, paskui kitas, ir nors buvo ganėtinai šalta, Brukė nekreipė į juos dėmesio ir leidosi namo pėsčia, paskui potekom iki pat savo namo. Mintyse perkratė kiekvieną išgirstą gyvenimo istoriją, išnarstė, išmėsinėjo, ieškodama skylių ar smulkmenų, bet jos visai netiko jųdviejų su Džulianu scenarijui. Kvaila manyti, kad jos ir Džuliano gyvenimas galėtų pakrypti būtent taip dėl kažkokio vieno apmaudaus liapsuso, dėl vienos apgailėtinos klaidelės. Jie myli vienas kitą, o jeigu gyvenimas dabar ne rožėmis klotas, nieku gyvu dar nereiškia, kad jie jau pasmerkti skirtis, tiesa?

Brukė perėjo Šeštąjį aveniu, paskui Septintąjį, Aštuntąjį. Nuo šalčio apmirė ir skruostai, ir pirštų galai, bet jai buvo nė motais. Greičiau tolyn nuo to nelemto namo ir tų keistų istorijų, tolyn nuo kvailų spėliojimų apie galimą jos santuokos griūtį. Tos moterys nepažįsta nei jos, nei Džuliano. Jos apskritai nieko nežino! Pagaliau Brukė nusiramino, sulėtino žingsnį, giliai atsikvėpė ir įtikino save, kad viskas bus gerai.

Tik reikėtų dar atsikratyti tos atkaklios, įkyrios minties, kirbančios kažkur giliai pasąmonėje: O gal vis dėlto jos teisios?

Aštuonioliktas skyrius

Susipykom viešbučio registratūroje

Ant spintelės šalia lovos suskambo telefonas ir gal jau tūkstantąjį kartą Brukė supyko, kodėl viešbučiuose nėra skambučio numerio atpažinimo galimybės. Šiaip jai visi skambintų mobiliuoju, tad dabar ji pasilenkė prie spintelės, čiupo nuo aparato ragelį ir jau pasirengė naujai žurnalistų atakai.

– Labas, Bruke. Ar turi kokių žinių iš Džuliano? – ragelyje pasigirdo daktaro Alterio balsas, tarsi jis būtų gretimame kambaryje, nors iš tiesų, – kad ir kaip Brukė stengėsi to išvengti, – jis ten ir buvo.

Per prievartą nusišypsojo, tvardydamasi, kad nepasakytų ko nors nemalonaus, ir žvaliai tarė:

– Oi, sveiki! – Artimas jai žmogus iš karto būtų atpažinęs jos dirbtinį, profesionaliai draugišką toną. Pastaruosius penketą metų Brukė visaip stengėsi išvengti kreipinių į Džuliano tėvą. Uošvį vadinti „daktaru Alteriu“ – per daug oficialu, „Viljamu“ – labai jau familiaru, o jis pats vadinti jo „tėčiu“ irgi nepasiūlė. – Turiu, – ramiai atsakė Brukė, gal jau šimtą dešimtą kartą. – Jis vis dar Londone ir bus ten iki kitos savaitės pradžios. – Šią informaciją jie jau turėjo žinoti, nes jiems tai buvo pranešta, kai užsipuolė ją viešbučio registratūroje. Abu tėvai vienas paskui kitą kartojo Brukei, kaip norėta juos apgyvendinti priešinguose numeriuose dviejų šimtų kambarių viešbutyje (Brukės pageidavimu), bet jie vis tiek išsireikalavo, kad „patogumo sumetimais“ gyventų gretimai.

Uošvis nepatenkintas caktelėjo liežuviu.

– Negaliu patikėti, kad jis neatvyks į vestuves! Jie gimė vienas paskui kitą, vos po mėnesio. Abu kartu augo. Trentas per jūsų vestuves pasakė tokią jausmingą kalbą, o Džulianas nesirengia dalyvauti jo šventėje.

Brukė ironiškai šyptelėjo. Ji išūžė Džulianui ausis, kam atsisakė dalyvauti draugo vestuvėse, pakartodama bene tuos pačius dalykus, kuriuos ką tik išvardijo jo tėvas. Bet vos tik daktaras Alteris baigė priekaištauti, Brukė iškart puolė ginti Džuliano.

– Jo renginys nepaprastai svarbus. Jis turės dainuoti išskirtinei publikai, kur bus ir pats Anglijos premjeras. – Apie tai, kad už keturių valandų renginį Džulianui bus atseikėta du šimtai tūkstančių dolerių, Brukė nutylėjo. – O atsižvelgiant į tai, kas dabar vyksta, Džulianas tikrai nenori, kad dėmesio centre atsidurtų jis, o ne jaunieji.

Tai beveik atitiko tikrovę – jie abu pripažino, kad esama padėtis rimta. Džuliano tėvas dėjosi patenkintas, kad viskas jiems klojasi gerai, kad nematė tų baisiųjų nuotraukų ir neskaitė straipsnių, spėjančių galimą jo sūnaus santuokos griūtį. Tačiau dabar, nors jam keletą kartų buvo sakyta, kad Džulianas į savo pusbrolio Trento vestuves neatvyks, vis tiek nenorėjo tuo tikėti.

Fone pasigirdo anytos balsas.

– Viljamai! Kam tu ją kankini telefonu, kai ji gyvena čia pat už sienos?

Po kelių akimirkų pasigirdo beldimas į duris.

Brukė sunkiai atsiplėšė nuo lovos ir nukreipusi abu nykščius į duris tyliai nusikeikė:

– Eik tu šikt!

Paskui, rūpestingai nutaisiusi veide šypseną ir nuėmusi nuo durų grandinėlę, tarė:

– O, sveika, kaimyne!

Pirmą kartą nuo jųdviejų pažinties dienos anyta atrodė keistai, gal net juokingai. Ankšta kašmyro suknelė traukė akį ryškia tamsia baklažano spalva ir darė įspūdį, lyg būtų specialiai siūta jos dailiai figūrai. Prie suknelės buvo priderintos violetinės kojinės ir įspūdingo grožio aukštakulniai, kurie, kad ir labai pretenzingi, nedavė dingsties manyti, jog moteris persistengė. Stambi auksinė grandinėlė iš esmės buvo graži, bet per menkai puošni, užtat makiažas padarytas profesionaliai puikiai. Apskritai paėmus – dailus modernios miesčionės paveiksliukas, geras pavyzdys, kaip moterys turėtų atrodyti sulaukusios penkiasdešimt penkerių. Tik visa bėda – skrybėlaitė. Jos kraštai – sulig didžiuliu padėklu. Bet spalva puikiai parinkta prie suknelės. Nieko neprikiši, bet į akis krito vien vešlios plunksnos, dirbtinių gėlių gijos ir krinolino vijos, neva atstojančios gubojos žiedus. Ir visa tai apjuosta didžiuliu šilkiniu kaspinu. Skrybėlaitė vos vos laikėsi ant galvos, o kairysis jos kraštas meniškai dengė akį.

Brukei net žandikaulis atvipo.