Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Užsisakiau prenumeratą, kai judu su Džulianu pradėjote jame nuolat rodytis, – tyliai atsakė motina. – Man patiko ir norėjosi žinoti, ką žmonės mano, perskaitę apie jus.

Brukė karčiai nusijuokė.

– Dabar turbūt nebesidžiaugi, tiesa? Juk tai neįtikėtinos informacijos versmė, ką?

– Man labai nesmagu, bet norėčiau, kad tu pirmąkart jas pamatytum būtent pas mane. Aš palauksiu. Eik.

Brukė pažiūrėjo į mamą ir jos veide pamatė skausmą. Atsikėlusi nuo sofos pamėgino numaldyti augančią baimę ir nuogąstavimus. Regis, visą amžinybę ėjo iš svetainės į mamos miegamąjį ir nespėjusi suvokti, kas bus, atsisėdo ant lovos krašto. Ant žurnalo viršelio šypsojosi Džastinas Timberleikas ir Džesika Biel, juos vieną nuo kito per viršelio vidurį skyrė didelė tariama praraja. Viršuje raudonomis raidėmis rėkė užrašas „Viskas baigta!“

Guosdamasi viltimi, jog Džulianas dar ne toks populiarus, kad puikuotųsi ant viršelio, Brukė atsivertė turinį, tikėdamasi peržvelgti straipsnių antraštes. Pačiame puslapio viršuje, užimdama daugiau vietos, nei paprastai skiriama nuotraukoms, buvo įdėta Džuliano, sėdinčio prie lauko kavinės staliuko Chateau Marmont viešbučio kieme, nuotrauka. Greta jo įsitaisiusią merginą užstojo vazone auganti gėlė, bet vis tiek buvo matyti jos veido profilis, nes ji sėdėjo pasilenkusi į Džulianą, galva pakelta, burna praverta, lyg abu ketintų bučiuotis. Vienoj rankoj jis laiko butelį alaus, įsispitrijęs į merginą šypsosi savo dailiomis duobutėmis skruostuose. Brukę apėmė pasišlykštėjimas, bet ji greitai sumojo, kad tokie žurnalai niekada nespausdina pikantiškiausių nuotraukų turiniui skirtuose puslapiuose. Blogiausia dar priekyje.

Giliai įkvėpusi atsivertė aštuonioliktą puslapį. Tiems, kurie tvirtina, kad negerus dalykus suvokiam tik po kurio laiko, tikriausiai niekada nebuvo tekę regėti nuotraukų virtinės per du puslapius kaip Brukei, kuriose jos vyras vilioja svetimą moterį. Jos protas suvokė tai akimirksniu. Be menkiausių pastangų Brukė įžvelgė naują pirmosios nuotraukos turinio puslapyje versiją, tik čia Džulianas įdėmiai klausosi merginos, kuri pasilenkusi kažką kužda jam į ausį. Apačioje parašytas laikas – 23.38 val. nakties. Kitoje nuotraukoje laikas – 00.22 val. nakties, jis sėdi ir atlošęs galvą juokiasi, mergina taip pat juokiasi, tik dabar jau laiko įrėmusi ranką jam į krūtinę. Gal ji čia juokais nori jį atstumti? O gal šitaip ieško dingsties jį paliesti? Trečioji ir paskutinė kairiame puslapyje išspausdinta nuotrauka buvo pati negražiausia: čia mergina tiesiog prisiplojusi prie Džuliano, gurkšnoja rausvąjį šampaną. Džulianas ir toliau nepaleidžia iš rankos alaus butelio, tačiau kita ranka neabejotinai palindusi po merginos suknele. Iš rankos lenkimo kampo matyti, kad jis nieko daugiau nedaro, tik glosto jai šlaunį, bet vis tiek labai aišku – visa plaštaka ir riešas pakišti po drabužiu. Džulianas merkia akį merginai ir valiūkiškai jai šypsosi – šita šypsena Brukei labai patikdavo, – o ji susižavėjusi ryja jį didelėmis rudomis akimis. Laikas – 1.03 val. nakties. Ir galiausiai pati bjauriausia, o žurnalo Last Night pati šlovingiausia nuotrauka – per visą dešinį puslapį, stambiu planu lyg kokia ant stulpo klijuojama afiša. Apačioje laikas – 6.18 val. ryto. Joje mergina, ta pačia apšiurusia melsva suknele, eina iš nedidelio poilsinio namelio prie baseino. Plaukai tragiškai susivėlę, o pati gerokai po vakarykščios pagiringa. Prie krūtinės spaudžia rankinuką, tarsi bandydama apsisaugoti nuo nejučia ją užklupusių fotoaparato blyksnių, akys išpūstos, išsigandusios, o veide dar kažkas. Pasididžiavimas? Pergalė? Kad ir kas ten būtų, tikrai ne gėda.

Brukė apžiūrinėjo kiekvieną nuotrauką taip įdėmiai, lyg kokia mokslininkė tyrinėtų naują radinį, ieškodama naujų požymių, įkalčių ar tam tikrų ženklų. Ištisas kelias vimdančias minutes Brukė sėdėjo įbedusi akis į paskutinę nuotrauką ir galiausiai suvokė, kas jai taip nedavė ramybės. Mergina nei kokia aktorė, nei supermodelis ar popžvaigždė, bent jau Brukei taip atrodė, o visai paprasta. Ilgi rausvai rudi susiriebalavę plaukai, neskoninga mėlyna suknelė ir niekuo neišsiskirianti – stulbinamai vidutiniokiška – figūra, bet Brukei net žadą atėmė, kai pagaliau suprato: mergina labai panaši į ją pačią. Du kilogramai antsvorio, nemokšiškai padažytos akys, netinkamai pasirinkta avalynė (kulniukai per daug griozdiški ir basučių oda gerokai apsitrynusi), tad Džuliano viešbučio gražuolė ir Brukė – galėtų būti seserys. Bet liūdniausia tai, kad Brukė akivaizdžiai pamatė – ji pati yra kur kas patrauklesnė.

Velnioniškai keista. Jeigu jau tavo vyras sumano išdurti tave su kokia nors Holivudo viešbutyje sutikta moterimi, ar negalėtų turėti šiek tiek savigarbos ir pasirinkti bent jau gerokai seksualesnę? Ar mažų mažiausiai plastiškai patobulintą ir ne tokią prastą? Kur didžiuliai dirbtiniai papai ir lyg antra oda aptempti džinsai? Kur dirbtinis purškiamas įdegis ir penkis šimtus dolerių kainuojantys plaukų dažai? Apskritai kaip ji pateko į šį viešbutį? – spėliojo Brukė. Tegu garsiam muzikantui ir ne pagal nosį Žizelės tipo modelis, bet ar negalėtų susirasti ko nors geriau atrodančio už nuosavą žmoną? Brukė pasibjaurėjusi nusviedė žurnalą į šalį. Jai buvo lengviau susitaikyti su mintimi, kad vyras apgaudinėjo ją su mergina, gerokai prastesne už ją pačią, nei apskritai pripažinti išdavystės faktą.

– Kaip tu? – Brukę išgąsdino motinos balsas. Ponia Grin rymojo tarpdury, veide – ta pati skausminga išraiška.

– Tu teisi, – atsakė Brukė. – Nelabai būtų smagu žiūrėti į tokias nuotraukas rytoj važiuojant namo Amtrak traukiniu.

– Man labai gaila, brangute. Suprantu, dabar tau atrodys kvaila, bet vis tiek privalai išklausyti Džuliano versiją.

Brukė piktai purkštelėjo.

– Nori pasakyti, turiu klausytis: „Mieloji, iš tiesų tai aš turėjau grįžti namo ir praleisti naktį su tavimi, bet pasigėriau ir susidėjau su mažiau išvaizdžia tavo seserimi dvyne. Oi, ir dar mane netyčia nufotografavo“? – Brukės balse skambėjo pyktis, gižus sarkazmas, ir jai pačiai buvo keista, kodėl vis dar nepravirksta.

Ponia Grin atsiduso ir prisėdo prie jos ant lovos.

– Nežinau, brangute. Jis tikrai neturėtų taip elgtis. Tačiau išsiaiškinkime vieną dalyką: ta valkata tikrai tau ne dvynė. Tai tik kažkokia pasigailėjimo verta mergšė, puolusi tavo vyrui po kojomis. Tu visais įmanomais atžvilgiais už ją gerokai pranašesnė.

Iš kito kambario pasigirdo Džuliano dainos „Prarastieji“ melodija. Brukės mama klausiamai sužiuro į ją.

– Čia mano telefonas, – atsakė Brukė, stodamasi nuo lovos. – Prieš kelias savaites pakeičiau skambučio toną. Dabar teks visą vakarą sukti galvą, kaip jo atsikratyti.

Svečių kambary susirado mobilųjį ir pamatė, kad skambina Džulianas. Norėjo atmesti skambutį, bet neįstengė.

– Labas, – atsiliepė ji, įsitaisydama ant šitos lovos lygiai taip, kaip sėdėjo ir ant anos.

– Bruke! Dieve mano, kaip aš panikavau! Kodėl neatsiliepei į mano skambučius? Aš net nežinau, ar laimingai grįžai namo?

– Aš ne namie, aš pas mamą.

Atrodo, jis tyliai nusikeikė, bet paskui vėl tarė:

– Pas mamą? Man regis, sakei, važiuosi namo?

– Taip, būčiau taip ir padariusi, bet Nola paskambino ir pasakė, kad prie mūsų namo tikra apgultis.

– Bruke! – Kažkur fone pasigirdo automobilio signalas. – Velniai rautų, į mūsų automobilį vos neįvažiavo. Ei, žmogau, ką ten tas vėpla iš galo išdarinėja? – Tada vėl jai: – Bruke! Atleisk, vos likau gyvas.