Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Mama sukikeno.

– Nes pakelyje vos keli apgailėtini sausainėliai. Kad pasijustum bent kiek soti, turi sušveisti mažiausiai penkis pakelius. Juk tai komercinė gudrybė.

Brukė šyptelėjo.

Mama išjungė televizorių. Atsisuko veidu į dukrą ir tarė:

– O dabar iškepsiu tau kiaušinienės su skrudinta duoda. Ką pasakysi?

– Gerai. Labai noriu. Esu išbadėjusi, – atsakė ji ir tiesiai iš pakelio susipylė į burną sausainių likučius.

– Pameni, kai buvote maži, aš kelis kartus per mėnesį ruošdavau jums vakarienę kaip pusryčius. Jums labai patikdavo. – Iš puodų stalčiaus ištraukusi keptuvę, šliūkštelėjo į ją Pam aliejaus – tiek daug, lyg tai būtų vanduo.

– Mmm, aišku, prisimenu. Tik, man rodos, taip būdavo du tris kartus per savaitę, o ne per mėnesį. Garantuoju. Bet tai patikdavo tik man. Tėtis su Rendžiu dažniausiai užsisakydavo picą į namus, kai tu nakčiai kepdavai kiaušinienę.

– Eik jau, Bruke, tikrai ne taip dažnai. Aš juk gamindavau normaliai.

– Aha.

– Kiekvieną savaitę išvirdavau didžiulį puodą kalakutienos troškinio su aštriosiomis paprikomis. Jūs jį labai mėgot. – Išleidusi į dubenėlį gerą pustuzinį kiaušinių, pradėjo plakti. Brukė jau žiojosi prieštarauti, bet mama tuo metu į plakinį šliūkštelėjo tariamo jos „ypatingojo padažo“ – vanilės skonio sojos pieno, nuo kurio kiaušinienė būdavo šleikščiai saldi, – ir patylėjo. Teks storai aplieti kečupu ir kaip visada praryti nekramčius.

– Iš pusfabrikačių! – pareiškė Brukė ir praplėšė antrą pakelį sausainių. – Tau tik reikdavo pridėti kalakutienos ir stiklainėlį pomidorų padažo.

– Ir vis tiek būdavo labai skanu.

Brukė nusišypsojo. Mama ir pati žinojo esanti siaubingai prasta virėja, pati tą irgi dažnai pripažindavo, bet abiem toks pasižodžiavimas labai patiko.

Metaline šakute ponia Grin nugramdė nuo keptuvės kiaušinienę su vanilės skonio sojos pienu ir padalijusi perpus sudėjo į dvi lėkštes. Iš skrudintuvo išėmė keturias riekeles duonos ir po dvi padėjo ant lėkščių, nė nepastebėjusi, kad buvo pamiršusi nuspausti skrudinimo mygtuką. Vieną lėkštę padavė Brukei ir pakvietė prie nedidelio staliuko šalia virtuvės.

Nusinešusios lėkštes prie stalelio atsisėdo įprastose savo vietose. Mama dar subėgiojo į virtuvę ir atnešė dvi skardinėles dietinės kolos, dvi šakutes ir vieną peilį, seniai atidarytą stiklainį Smucker’s vynuogių uogienės ir buteliuką purškiamo sviestinio kremo. Visą tai tėkštelėjusi ant stalo garsiai suulbėjo:

– Bon apetit!

– Niam niam! – atitarė Brukė, stumdydama po lėkštę vanile kvepiančią kiaušinienę. Užsipurškusi ant neskrudintos duonos riekė sviestinio kremo, kita ranka paėmė kolos skardinėlę ir paragino: – Į sveikatą!

– Į sveikatą! Už… – Brukė pastebėjo, kaip mama užsikirto, gal norėjo pasiūlyti už susitikimą, už naują pradžią ar dar ką, nelabai subtiliai susijusį su Džulianu, bet paskui užbaigė: – Už gurmanišką valgį ir puikią draugiją!

Jos paskubom pavalgė ir Brukė nustebo, kad mama ir toliau neuždavė jai nė vieno klausimo. Aišku, taip buvo pasiektas trokštamas efektas, kad Brukė pati pasipasakotų apie dabartinę padėtį, kurią mama jau ir taip numanė. Brukė ilgokai užtruko, kol įjungė elektrinį virdulį, o tada, kai abi susėdo ant sofos su puodeliais Lipton arbatos pažiūrėti per vaizdo leistuvą paskutinių trijų „Brolių ir seserų“ serijų, jau manė sprogsianti nuo įtampos.

– Na, turbūt miršti, kaip nori sužinoti, kas vakar nutiko, tiesa? – paklausė ji gurkštelėjusi arbatos.

Ponia Grin ištraukė iš puodelio arbatos maišelį ir palaukusi, kol nuvarvės, neskubėdama padėjo ant servetėlės. Brukė jautė, kaip mama stengiasi susivaldyti nepažiūrėjusi jai į akis. Tikriausiai labai blogai , – pamanė ji sau. Jos mama tikrai ne iš tų, kurios susilaiko nemygusios.

– Kalbėk, kai būsi pasirengusi, – ramiai atsakė ji ir atsainiai mostelėjo ranka, tarsi sakytų: „Aš turiu marias laiko.“

– Na, turbūt… Dieve brangiausias, nežinau, net nuo ko ir pradėti. Viskas taip susijaukė.

– Pradėk nuo pradžių. Paskutinį kartą mudvi kalbėjome apie pietus tavo laiku, ir tada tu ruošeisi rengtis vakarinę suknelę. Tąkart dar atrodė viskas gerai. Tai kas nutiko vėliau?

Brukė atsirėmė į sofos atlošą ir užsikėlė koją ant stiklinio kavos stalelio krašto.

– Taip, maždaug tada ir atsivėrė tikras pragaras. Aš buvau ką tik užsivilkusi suknelę, pasipuošusi brangenybėmis ir visa kita, tada man paskambino Margarita…

– Toliau…

– Na, įvyko didžiausias nesusipratimas, apie kurį dabar neverta pasakoti, bet trumpai pasakysiu tik tiek, kad mane atleido iš darbo.

– Ką padarė? – rimtai sukluso motina. Dabar jos veide buvo tokia pat išraiška, kaip ir tada, kai pradinėje mokykloje Brukė grįždavo namo ir pasiskųsdavo, kad per pertraukas blogos mergaitės iš jos šaiposi.

– Margarita išmetė mane iš darbo. Sako, nebegalinti ilgiau manimi pasitikėti. Ligoninė abejoja mano sugebėjimu dirbti.

– Kuo?

Brukė nusišypsojo ir patvirtino:

– Tikrai taip.

– Tai moteriai tikriausiai protelis susisuko, – atšovė motina ir plekštelėjo delnu per stalą.

– Dėkoju už tokį atvirumą, mama, bet, turiu pripažinti, ji iš dalies teisi. Per pastaruosius keletą mėnesių aš darbe tikrai nenusipelniau A lygio įvertinimo.

Mama tylėjo, tarsi svarstytų, ką jai atsakyti, paskui prabilo ramiai, pasverdama kiekvieną žodį:

– Žinai, Džulianas man visada labai patiko. Bet nesirengiu tau meluoti – pamačius tas nuotraukas, kilo noras pasmaugti jį va šitomis plikomis rankomis.

– Ką tu pasakei? – sušnibždėjo Brukė, pasijutusi įspeista į kampą. Tų nuotraukų ji tikrai nepamiršo – tų, kurias jos pačios vyras apibūdino kaip panašias į Sienos ir Baltazaro dviejų žurnalo puslapių atvartą, – bet jai pavyko nuginti jas į pačius tolimiausius atminties užkaborius.

– Atleisk, mieloji, suprantu, čia ne mano reikalas, ir buvau davusi sau žodį nieko tau nesakyti, betgi negali apsimetinėti, kad nieko neįvyko. Vis tiek norisi žinoti tikrą atsakymą.

Brukė suirzo.

– Man regis, ir taip visiems aišku, kad mudu turime daug ką tarpusavy išsiaiškinti. Aš savo Džuliano tiesiog nebepažįstu, ir ne tik dėl tų baisingų paparacų nuotraukų.

Brukė pažiūrėjo į mamą, laukdama atsakymo, bet ši tylėjo.

– Kas yra? – paklausė. – Ką mąstai?

– Tu dar jų nematei, tiesa?

Brukė kurį laiką patylėjo, paskui tarė:

– Norėčiau, bet bijau. Kai tik pažiūrėsiu, viskas vėl atgis…

Ponia Grin susikėlė ant sofos kojas ir pasikišo po savimi, tada ištiesė ranką ir suėmė Brukei už plaštakos.

– Mieloji, suprantu, ką nori pasakyti. Tikrai suprantu. Jautiesi lyg svyruotum ant milžiniško pastato stogo krašto. Liežuvis neapsiverčia pasakyti, bet… Gal tau vis tiek reikėtų jas pamatyti.

Brukė atsisuko į motiną ir įsmeigė į ją akis.

– Taip manai, mama? Argi ne tu pati mane vis ragindavai nekreipti dėmesio į tas nesąmones? Ar ne tu man nuolat primindavai, kai ką nors perskaitydavau laikraštyje ir smarkiai nuliūsdavau, kad visa, ką rašo bulvarinė spauda, yra devyniasdešimt devyni procentai melas ir pramanai?

– Žurnalas guli ant spintelės prie mano lovos.

– Ant spintelės prie tavo lovos? – sukriokė Brukė ir pasibaisėjo savo balsu, kuriame nuskambėjo panika ir išgąstis. – Kada pradėjai prenumeruoti žurnalą Last Night ? Iki šiol maniau, kad gauni tik O ir Newsweek household ?