Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Džuliano ir kažkokios merginos nuotraukos? Ai, Bruke, dedu galvą, kad nieko ten baisaus. Tie žurnalai spausdina visas šiukšles, kokios tik nugula ant jų stalo. Teisybė ar ne…

– Ar galėsiu apsistoti pas tave, Nola? Man reikia iš čia dingti. Bet aš puikiai tave suprasiu, jeigu nenorėsi užsitraukti šito košmaro.

– Bruke, tuojau pat liaukis, gerai? Pati paskambinsiu į kasas ir nupirksiu tau bilietą. Pamenu, kai rašiau projektą, paskutinis reisas iš Los Andželo į Niujorką yra vienuoliktą Amerikos oro linijomis. Tau šitas tiks? Ar užteks laiko? Dar užsakysiu taksi į oro uostą ir iš jo.

Išgirdus draugės balse susirūpinimą, Brukei vėl pasipylė ašaros.

– Ačiū. Būsiu nepaprastai tau dėkinga. Kai viskas baigsis, paskambinsiu.

– Nepamiršk pasižiūrėti, ar Ferdži tikrai tokia sena, kaip atrodo nuotraukose.

– Nekenčiu tavęs.

– Žinau. O aš tave myliu. Nebijok padaryti keletą nuotraukyčių ir atsiųsti man. Labai norėčiau pamatyti kelias su Džošu Grobanu…

Nenoromis Brukė nusišypsojo ir išjungė telefoną. Pasižiūrėjo vonios veidrodyje, kaip atrodo, ir sukaupusi visą drąsą pravėrė miegamojo duris. Natalija beveik alpo nuo įtampos. Ji visu kūnu metėsi prie Brukės.

– Ar nesuprantate, kad mes turim tik dvidešimt minučių, per kurias reikia spėti iš naujo jus padažyti? Kas, po perkūnais, verkia, kai makiažas jau padarytas? – Pastarąjį sakinį norėjo ištarti tyliau, bet Brukė vis tiek išgirdo.

– Žinot, Natalija, ko aš dabar labiausiai norėčiau? – paklausė Brukė, tiesdama ranką į merginą ir suimdama jai aukščiau alkūnės. Ji kalbėjo tyliai, bet nesistengdama slėpti balse geležinio pykčio.

Natalija išvertė į ją akis.

– Aš noriu, kad padarytum man makiažą, surastum mano batelius ir užsakytum į numerį martinio su degtine ir buteliuką advilio. Ir padaryti tai prašau užčiaupta burna. Kad negirdėčiau nė vieno žodelio, supratai? Kaip manai, ar galėsi man tai padaryti?

Natalija ir toliau spoksojo į ją.

– Puiku. Aš juk žinojau, kad susitarsime. Ačiū už pagalbą.

Tai pasakiusi ir pajutusi nežymų pasitenkinimą, Brukė apsisuko ir nuėjo į miegamąjį. Pasistengs visa tai ištverti.

Tryliktas skyrius

Dievams su seselėmis ne pakeliui

– Nepamirškite: abu laikotės už rankų, šypsotės ir niekur neskubat. Esate laimingi ir įsimylėję, ir nė trupučio nesukat galvos dėl kažkokios nusususios, garbės ištroškusios kekšės. Jūs jai nepasiekiami. Ar jau pasirengę? – kone šaukė Leo nuo užpakalinės limuzino sėdynės, sėdėdamas tik per metrą nuo Brukės ir Džuliano.

– Pasirengę, – burbtelėjo Džulianas.

– Psichologiškai pasiruošę? Mes turime būti psichologiškai pasiruošę viskam! Ar taip jaučiatės?

Jis pažiūrėjo pro langą, ar dar jų nekviečia privažiuoti moteris su segtuvu rankose, organizuojanti artistų atvykimą. Džulianas turi žengti ant raudonojo kilimo lygiai dvidešimt penkios minutės po keturių, o tai, pagal Brukės mobiliojo telefono laikrodį, turėjo įvykti po vienos siaubingos minutės.

Kaip tiksliai turėčiau jaustis? – norėjo paklausti Brukė. – Sušiktai? Lyg savo noru žengčiau į mirtį, o jeigu žinočiau, kas man iš tiesų geriausia, tuojau pat apsisukčiau, bet aš pernelyg priešiška konfliktams, kad kelčiau tokias bangas, tad verčiau eisiu tiesiai prie egzekucijos vykdytojų. Todėl taip, kvaily tu neraliuotas, ko gero, aš kaip tik šitaip ir jaučiuosi.

– Nenoriu jums meluoti, mielieji, bet jus pasitiks tikros piranijos. – Leo skėstelėjo delnais į viršų. – Sakau tai, kad būtumėte pasiruošę viskam. Tačiau jūs nekreipkite į juos dėmesio, šypsokitės ir džiaukitės kiekviena akimirka. Viskas tikrai bus gerai.

Leo telefonas tyliai suvibravo, jis dirstelėjo į jį, nuspaudė durų atrakinimo mygtuką ir atsisuko į Džulianą su Bruke.

– Laikas. Eime! – sušuko jis ir atlapojo limuzino dureles. Brukė nespėjo susivokti, kas vyksta, kai tą pačią akimirką ją apakino fotoaparatų blykstės. Nors jos akino ir spigino akis, palyginti su užduodamais klausimais, buvo vienas malonumas.

– Džulianai, kaip jaučiatės pirmąkart dalyvaudamas Grammy apdovanojimuose?

– Bruke, ar galite pakomentuoti nuotraukas, pasirodžiusias naujausiame Last Night numeryje?

– Džulianai, pažiūrėk čionai! Čia! Ar tu tikrai pradėjai romaną?

– Bruke, atsisukite čia! Į šitą kamerą! Kieno suknelę vilkite?

– Bruke, ką pasakytumėte Chateau mergšei, jeigu ją sutiktumėte?

– Džulianai, pažiūrėk į kairę! Va taip, gerai. Ar jūsų santuoka neiširs?

– Džulianai, kaip jaučiatės žengdamas raudonuoju kilimu, kai prieš metus apie jus niekas dar nieko nežinojo?

– Bruke, ar jums neatrodo, kad jūs pati kalta, jog fiziniais duomenimis neatitinkate Holivudo normų?

– Ką galėtumėte pasakyti jaunoms merginoms, kurios dabar jus mato?

– Džulianai, ar norėtumėte, kad jūsų žmona dažniau lydėtų jus kelionėse?

Atrodė, lyg kas trečią valandą nakties tavo miegamajame būtų įžiebęs visus stadiono prožektorius: Brukės akys negalėjo – nesugebėjo – prisitaikyti prie tokių šviesų, o kiekvienas mirktelėjimas kėlė vis daugiau nepatogumų.

Brukė trumpam grįžtelėjo atgal, kur buvo mažiau fotografų, ir pamatė Nikolę Kidman su Kitu Urbanu, lipančius iš ilgiausio juodo Escalade kadilako. Ko prikibot prie mūsų, kai čia pat buriasi tikros garsenybės? – norėjosi jai sušukti. Ir tik vėl atsisukusi ir pajutusi, kad akys pagaliau pripranta prie akinamų šviesos blyksnių, ji išvydo prieš save beribę raudoną jūrą. Kokio ilgio tas kilimas? Visa mylia? Dvi? Dešimt? Toliau juo nuėję žmonės elgėsi įprastai, netgi buvo atsipalaidavę. Stoviniavo grupelėmis po tris ar penkis, atlaidžiai kalbėjo su žurnalistais ar įgudusiai pozavo fotografams, kiekvienu grįžtelėjimu demonstruodami profesionaliai nutaisytas plačias šypsenas. Ar įmanoma elgtis taip kaip jie? Ar jai irgi taip išeitų? O svarbiausia, ar jai pavyks sveikai ir gyvai įveikti likusią nesibaigiančio kilimo dalį?

Paskui jie pajudėjo. Brukė atsargiai dėliojo basutėmis apautas kojas, smakrą laikė pakeltą, o skruostai neabejotinai kaito; Džulianas vedėsi ją pro minias žmonių. Kai jie jau buvo pusiaukelėje iki įėjimo į vidų, Leo užėjo iš nugaros, uždėjo jiems ant pečių karštas, suprakaitavusias rankas, palinko į priekį ir tarė:

– E! pramogų naujienos. Ana ten iš dešinės. Jeigu prašys interviu, stabtelėkit ir pasikalbėkit.

Brukė žvilgtelėjo į dešinę ir pamatė žemo, kresno šviesiaplaukio vyruko galvą. Jis laikė atkišęs mikrofoną trims juodomis eilutėmis pasipuošusiems vaikinams, ne vyresniems nei penkiolikos. Teko pasukti galvą, kol prisiminė jų pavardes. Tai buvo Jonas Brothers grupė. Brukė pasijuto neapsakomai sena. Kokie mieli jaunuoliai, pagalvojo ji, lyg trys dailūs koalos meškučiai, bet tokie patrauklūs, gundantys. Vien nuo jų šypsenos milijonai paauglių merginų buvo gatavos nualpti. Absurdas. Jeigu šitos spiegiančios jauniklės nori pamatyti iš tiesų širdis stingdančius vaikinus, tai verčiau tegu pavarto senus Tiger Beat žurnalus su Kirko Kamerono ir Rikio Šrėderio nuotraukomis. Brukė liūdnai palingavo galva. Negi ji pati ką tik sugalvojo posakį „širdį stingdantys vaikinai“? Mintyse davė sau žodį papasakoti visa tai Nolai.

– Džulianai Alteri! Ar galima su jumis šnektelėti? – Šviesiaplaukis vyrukas pagaliau atsisveikino su Džonasų vaikučiais ir atsisuko į Brukę su Džulianu. Sikrestas! Lygiai toks pat įdegęs ir žavus, kaip ir laidoje „Amerikos dievaitis“. Šypsena šilta ir maloni, Brukei norėjosi jį pabučiuoti.