Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Galugerkly įstrigęs kamuolys baigė ją uždusinti, o dabar dar pajuto ir skruostu nuriedant vieną didelę karštą ašarą. Vizažistė duos jai velnių už niekais nuėjusį savo triūsą.

– Manai, aš nebetinku savo darbui? – paklausė Brukė, balsu išsiduodama, kad verkia. – Pacientų apklausoje aš surinkau daugiausia balų, antroji pagal įvertinimus savo laidoje baigiau Niujorko universitetą. Margarita, aš mėgstu savo darbą ir žinau, kad galiu jį dirbti. Ką man dabar daryti?

Margarita atsiduso ir Brukė suprato, kad jos šefei nė kiek nelengviau nei jai pačiai.

– Bruke, apgailestauju. Atsižvelgdama į tavo… Švelninančias aplinkybes… Aš vis tiek lauksiu iš tavęs prašymo, o kolegas patikinsiu, kad išėjai… A… Savo noru. Suprantu, tai tavęs nė kiek neguodžia, bet tai geriausia, ką galiu dėl tavęs padaryti.

Brukė suko galvą, ką dar jai pasakyti. Jokiam vadovėly nemoko, kaip užbaigti pokalbį telefonu, kai tave atleidžia iš darbo, juolab kai negali leisti sau garsiai kelias dešimtis kartų sušukti: „Eik velniop!“ Stojo ilga ir nejauki tyla.

Pirmoji atsitokėjo Margarita.

– Bruke, ar tu dar čia? Gal pasikalbėsime daugiau, kai grįši pasiimti iš spintelės savo daiktų, ką?

Dabar jau Brukei ašaros liejosi upeliais, o galvoje sukosi vienintelė mintis apie neišvengiamą vizažistės isterijos priepuolį.

– Gerai, užeisiu kitą savaitę. – Brukė neišmanė, ką dar jai pasakyti. – Ačiū tau už viską. – Kodėl ji dėkoja moteriai, kuri išmetė ją iš darbo?

– Lik sveika, Bruke.

Išjungusi telefoną ji dar gal visą minutę žiūrėjo į tuščią ekraną, kol galiausiai suvokė tikrąją padėtį.

Atleista iš darbo. Pirmą kartą per visą gyvenimą, įskaitant ir nesuskaičiuojamas vaikų priežiūros valandas pagrindinėje mokykloje, atsakingą jogurtinių ledų pardavėjos darbą vidurinėje mokykloje, padavėjos triūsą per vasaros atostogas TGI Friday’s restoranų tinkle, trijų semestrų gidės paslaugas Kornelio universitete ir dar visą tūkstantį praktikos valandų internatūroje baigus universitetą.

Etatinė, gaunanti visą atlyginimą profesionali darbuotoja štai be jokių ceremonijų atleista iš darbo. Brukė pastebėjo, kaip smarkiai jai dreba rankos, ir čiupo šalia stovinčią stiklinę vandens.

Galvoje ėmė šmėsčioti piktos, negailestingos mintys, ir nuo jų jai darėsi dar blogiau. Jeigu ne Džulianas, nieko panašaus nebūtų atsitikę. Turi visur bėgioti jam iš paskos, lydėti kelionėse, palaikyti morališkai. Ir kas iš to? – jie vis tiek beveik nesimato. Padėtis tiesiog nesuvokiama. Ji vėl pajuto gerklėje gumulą.

Brukė vienu mauku išgėrė vandenį, pastatė stiklinę ir taip giliai įtraukė į plaučius oro, kiek tik leido ankšta suknelė. Kitą savaitę nueis į ligoninę, puls ant kelių, prašys ir maldaus tol, kol pavyks įtikinti valdžią, kad ji iš tiesų rimtai žiūri į savo darbą, bet kol kas reikia pasistengti apie tai daugiau negalvoti. Šiltu rankšluostėliu nusivaliusi nubėgusį akių tušą davė sau žodį nė puse lūpų neužsiminti Džulianui, kad įvyko kažkas negero. Šį vakarą reikia džiaugtis jo sėkme ir jam rodomu dėmesiu, pasidalyti jo laimėjimais ir viltimis. Nepamiršti džiaugtis kiekviena nušvitusia laimės akimirka.

Ilgai jo laukti neteko. Po kelių akimirkų atsilapojo miegamojo durys ir pasirodė Džulianas. Jis buvo nepaprastai susijaudinęs ir sutrikęs, – tikriausiai dėl to, kad labai nervinosi ir kad vilkėjo neįtikėtinai žvilgantį kostiumą, o po juo ankštus, plačiai prasegtus marškinius, pro kuriuos matėsi nemenka dalis nuogos krūtinės. Brukė šiaip ne taip įstengė nusišypsoti.

– Sveikas! – juokdamasi pasisveikino ir apsisuko prieš jį. – Ką manai?

Džulianas išspaudė šykščią, abejingą šypseną.

– Oho. Šauniai atrodai.

Brukė jau norėjo jam priminti, kad jos pastangos nusipelnė entuziastingesnio įvertinimo, bet paskui įdėmiai pažvelgė jam į veidą. Jis akivaizdžiai lyg iš skausmo susiraukė ir prisėdo ant aksominio minkštasuolio ranktūrio.

– Oi, tu turbūt labai jaudiniesi, tiesa? – paklausė ji eidama artyn prie vyro. Norėjo priklaupti šalia, bet neleido suknelė, tad sustojo prie krėslo. – Atrodo, tau labai karšta.

Džulianas tylėjo.

– Nusiramink, mielasis, – sumurkė ji ir paėmė už rankos. Jautėsi nesmagiai apsimetinėdama, kad viskas gerai, bet žinojo – kitaip elgtis nevalia. – Visai natūralu, kad nerviniesi, bet šįvakar…

Jo akių žvilgsnis privertė ją užsičiaupti nebaigus sakinio.

– Džulianai, kas tau? Kas atsitiko?

Jis suleido abiejų rankų pirštus į plaukus ir giliai atsiduso. O kai prabilo, nuo jo kimaus, duslaus balso Brukei per nugarą nubėgo šiurpai.

– Turiu tau kai ką pasakyti, – tarė jis, nepakeldamas akių nuo grindų.

– Gerai, sakyk, ką nori man pranešti?

Jis lėtai ir giliai įkvėpė, paskui taip pat lėtai iškvėpė, ir Brukė suprato, kad čia nervai niekuo dėti. Mintyse praskriejo įvairios klaikiausios prielaidos. Susirgo, suraitė vėžys ar smegenų auglys. Pasiligojo kuris nors iš jo tėvų. Įvyko baisi automobilio avarija. Gal žuvo kas iš jos artimųjų? Gal mažoji Ela? O gal mama?

– Džulianai, kas yra? Man baisu. Pasakyk ką nors. Papasakok.

Galiausiai jis pakėlė akis ir su nauju ryžtu pažiūrėjo į ją. Staiga jai pasirodė, kad ta baisi akimirka jau praėjo ir jie toliau galės ruoštis vakarui. Bet jo akyse vėl šmėstelėjo ankstesnis siaubas ir jis pakvietė ją prieiti prie lovos.

– Bruke, manau, tau reikėtų prisėsti, – pasakė jis, o iš jo lūpų jos vardas nuskambėjo kažkaip grėsmingai. – Tau tikrai nemalonu bus tai išgirsti.

– Ar tau kas atsitiko? Mūsų tėvams? Džulianai! – Brukę apėmė panika, ji buvo tikra, kad įvyko kažkas neįsivaizduojamai baisaus.

Jis pakėlė ranką ir papurtė galvą.

– Ne, nieko panašaus. Tai liečia tik mudu.

Ką?

– Tik mudu? Kodėl tik mudu? – Kodėl jis būtent dabar nusprendė kalbėti apie mūsų santykius?

Džulianas vėl įbedė žvilgsnį į grindis. Brukė ištraukė ranką ir šmaukštelėjo jam per petį.

– Džulianai, ką čia paistai? Gana išsisukinėti. Rėžk tiesiai, kad ir kas būtų.

– Spaudoje pasirodė kelios nuotraukos, – tai jis ištarė tokiu balsu, tarsi būtų pranešęs, kad jam liko gyventi trys mėnesiai.

– Kokios nuotraukos? – nustebo Brukė, nors tuojau pat suprato, ką jis turi omeny. Mintys akimirksniu nuskriejo pas tą žurnalistę, kurią per pietus sutiko lifte. Iš patirties jau žinojo, kaip greitai pasklido gandai apie tariamą jos nėštumą. Net keletą mėnesių iš eilės teko skaityti apie jo „romaną“ su Laila Loson. Tačiau jokių nuotraukų dar nematė.

– Tos nuotraukos negražios, bet jos neparodo tikrosios tiesos.

– Džulianai.

Jis atsiduso ir pakartojo:

– Jos tikrai negražios.

– Už Sienos nuotraukas šitos geresnės ar blogesnės?

Tik prieš kelias savaites juodu aptarinėjo tas liūdnai pagarsėjusias nuotraukas. Keista, bet kaip tik Džulianas visiškai negalėjo suprasti, kaip keturių vaikų tėvas drįso nusifotografuoti viešbučio balkone su iki pusės nuoga, jam ant kaklo pakibusia aktore. Brukė pateikė net keletą visiškai logiškų paaiškinimų, kad viskas galbūt yra kitaip, nei atrodo, bet galiausiai ir pati pripažino nematanti jokios pagrįstos priežasties, kodėl vienoj nuotraukoj Baltazaras Getis glaustosi prie plikos Sienos krūtinės, o kitoj – savo liežuviu mala jai po burną. Kodėl jis negalėjo sėdėti sau viešbutyje, užuot pusnuogis siautęs su panomis ir apgaudinėjęs savo žmoną?