Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Toliau atėjo eilė papuošalams ir Brukė vos begalėjo tverti. Apsaugininkas – vyrukas, žemesnio nei vidutinio ūgio ir tokių pečių kaip regbio užnugario puolėjo – padavė stilistei tris dėžutes ir ši tuoj pat jas atidarė.

– Nuostabu, – pasakė ji ir vieną po kito iš aksominių dėžučių išėmė tris juvelyrinius dirbinius.

– Jergutėliau, – sušuko Brukė, pirmiausia pamačiusi auskarus. Tai buvo kriaušės formos deimanto lašeliai, įsprausti į dailius rėmelius, dvelkiantys senojo Holivudo prabanga.

– Apsisukite, – sukomandavo stilistė. Įgudusia ranka mikliai įsegė Brukei auskarus, o ant dešinio riešo užsegė tokio pat stiliaus apyrankę.

– Kaip nuostabu, – aikčiojo Brukė, žvelgdama į spindintį deimantų vėrinį ant rankos. Atsisukusi į apsaugininką tarė: – Šįvakar jums teks lydėti mane ir į tualetą. Aš nuolat ką nors pametu! – Brukė nusijuokė, norėdama parodyti, kad pokštauja, bet apsaugininkas nė nešyptelėjo.

– Kairę ranką, – amtelėjo stilistė.

Brukė ištiesė kairę ranką ir net nespėjus suvokti, kas dabar bus, moteris nutraukė jai nuo piršto paprastą auksinį vestuvinį žiedą, ant kurio Džulianas buvo išgraviravęs jų vestuvių datą, ir vietoj jo užmovė kitą su migdolinio sausainio dydžio deimantine akimi.

Supratusi, kas įvyko, Brukė ištraukė ranką.

– Ne, šito tai jau nebus. Žinot, man tas… A…

– Džulianas supras, – nuramino ją mergina ir patvirtindama savo žodžius, užvožė dėžutės dangtelį. – Tuoj atsinešiu fotoaparatą, padarysime keletą nuotraukų ir pažiūrėsime, kaip viskas atrodys ekrane. Nejudėkit.

Pagaliau likusi viena Brukė pasisukiojo priešais specialiai čia atneštą žmogaus dydžio veidrodį. Ji neprisiminė, kada per visą savo gyvenimą atrodė taip gražiai. Su nauju makiažu ji rodėsi dailesnė, bet liko visiškai tokia pat, kokia buvo, oda švietė sveikata ir gražiu įdegiu. Visur žvilga deimantai, plaukai sušukuoti madingai, bet paprastai, natūraliai, susukti į kuodelį virš sprando duobutės, suknelė nuostabi, tobulumo viršūnė. Švytėdama iš laimės Brukė žiūrėjo į save veidrodyje, paskui čiupo nuo spintelės prie lovos telefoną, nes labai norėjo pasidžiaugti šia akimirka su kitais.

Telefonas suskambo nespėjus jai surinkti mamos numerio, ir Brukę nukrėtė pažįstamas šiurpuliukas, kai ekranėlyje pamatė Niujorko universiteto medicinos centro numerį. Kokių velnių jie dabar jai skambina? Jos kolegė dietologė Rebeka žadėjo padirbėti šitas dvi dienas už ją, nes Brukė sutiko išleisti draugę dvi paprastas dienas, vieną laisvadienį per šventes ir vieną savaitgalį. Koks žiaurus nuolaidžiavimas, betgi ar ji turėjo iš ko rinktis? Juk važiuoja į Grammy apdovanojimus. Brukei galvoje šmėstelėjo dar viena mintis, kurios ji nespėjo nuvyti šalin: gal Margarita skambina, norėdama pranešti, kad jos pečius užgriuvo visų pediatrijos skyriaus kolegų darbai?

Brukė leido sau dar akimirką pasidžiaugti malonia permaina, o tada mintyse nusprendė, kad tikriausiai Rebeka prašo šefės ką nors paaiškinti iš ligonio istorijos. Atsikosėjusi ištarė:

– Klausau.

– Bruke? Ar mane girdi? – ragelyje garsiai nuaidėjo Margaritos balsas.

– Sveika, Margarita. Ar kas atsitiko? – paklausė Brukė, nutaisiusi kuo ramesnį ir įtikinamesnį balsą.

– Sveika. O, dabar jau geriau tave girdžiu. Klausyk, Bruke. Noriu tavęs paklausti, ar viskas ten gerai? Mane truputį ima nerimas.

– Nerimas? Dėl ko? Čia viskas kuo puikiausiai.

Negi Margarita bus perskaičiusi kokią nesąmonę, apie kurią lifte užsiminė ta žurnalistė? Meldė Dievą, kad tik taip nebūtų.

Sunkiai ir kone liūdnai atsidususi Margarita tarė:

– Klausyk, Bruke, suprantu, kad tau šis savaitgalis labai reikšmingas, ypač Džulianui, ir tu privalai būti drauge su juo, todėl man labai nesmagu, jog turiu tave trukdyti tokią dieną, bet man reikia rūpintis ligoniais, o aš negaliu to padaryti, nes man trūksta žmonių.

– Trūksta žmonių?

– Suprantu, kai tokie dalykai šiuo metu vyksta tavo gyvenime, apie darbą galvoji mažiausiai, bet jeigu sumanai neateiti, privalai surasti, kas tave pavaduotų. Tavo darbas šįryt turėjo prasidėti devintą, jau po dešimtos, o nieko nėra.

– Dieve mano, labai atsiprašau. Klausyk, Margarita, duok man penkias minutes ir aš viską sutvarkysiu. Tuoj tau paskambinsiu.

Brukė nelaukė jos atsakymo. Nutraukusi pokalbį susirado telefone Rebekos numerį ir tyliai meldėsi, kol ji atsiliepė. Išgirdusi Rebekos balsą, lengviau atsipūtė.

– Rebeka? Sveika. Čia Brukė Alter.

Rebeka akimirką dvejojo, paskui atsakė:

– O, labas. Kaip sekasi?

– Puikiai, bet man ką tik skambino Margarita ir klausė, kur aš prapuoliau, o kadangi šiandien mudvi susikeitėme… – Brukė nejučia nutilo, nes bijojo, kad įsismaginusi neleptelėtų to, dėl ko paskui reikėtų gailėtis.

– Taip, mes turėjom susikeisti, – linksmai patvirtino Rebeka. Balsas saldus kaip medus. – Bet aš palikau tavo telefone žinutę – parašiau, kad šiandien negalėsiu už tave dirbti.

Brukė pasijuto lyg gavusi per veidą. Gretimam kambary garsiai suspiegė kažkoks jaunas vaikinas. Brukė buvo gatava jį užmušti.

– Palikai man žinutę?

– Tikrai taip. Pala. Šiandien sekmadienis… Hmm. Tikriausiai padariau tai penktadienį iki pietų.

– Penktadienį iki pietų?

Brukė išvažiavo į oro uostą apie antrą, o Rebeka tikriausiai paskambino jai į namus paprastu telefonu ir paliko žinutę atsakiklyje. Pajuto, kaip smarkiai ją ima pykinti.

– Taip, dabar prisimenu tiksliai. Buvo penkiolika po dviejų ar pusė trijų, nes kaip tik tuo metu pasiėmiau iš darželio Baideną, o Bilas paskambino ir paklausė, ar negalėtume sekmadienį nuvažiuoti pas jo tėvus į kažkokį giminės susiėjimą. Jo sesuo su vyru įsivaikino mergytę iš Korėjos ir dabar atskrenda parodyti vaikelio, tai…

– Supratau, – nutraukė ją Brukė, darsyk sukaupusi visą valią, kad tik neužrėktų ant kolegės. – Gerai, supratau, ačiū, kad paaiškinai. Atleisk, negaliu kalbėti, nes tuoj pat turiu skambinti Margaritai.

Brukė atitraukė nuo ausies ragelį, bet dar spėjo išgirsti „labai atsiprašau“, ir nutėškė jį ant spintelės.

Velnias. Išėjo blogiau, nei tikėjosi. Ryžosi tuoj pat surinkti kitą numerį, nes nenorėjo daugiau nė minutės gadinti sau šito puikaus vakaro.

Su pirmu pyptelėjimu Margarita pakėlė ragelį.

– Klausau.

– Margarita, nežinau, kaip tavęs atsiprašyti, bet įvyko baisus nesusipratimas. Buvau susitarusi, kad šiandien mane pavaduos Rebeka. Juk žinai, niekada neužkraučiau tau tokių rūpesčių, bet paaiškėjo, kad paskutinę akimirką ji pakeitė savo planus ir negalėjo ateiti į darbą. Manau, ji paliko man žinutę, bet aš…

– Bruke… – balsas neabejotinai liūdnas.

– Margarita, suprantu, kad tau sukėliau baisių nepatogumų, ir labai dėl to atsiprašau, bet tu patikėk, aš tikrai…

– Bruke, atleisk man. Žinau, kad mudvi apie tai jau kalbėjom, bet kai taip karpomas biudžetas, kai valdžia man kvėpuoja į nugarą ir reikalauja darbo kokybės, nepriekaištingo lankomumo, kai peržiūrimos kiekvieno darbuotojo asmeninės lankomumo kortelės ir bylos…

Brukė tikrai gerai žinojo, kas čia vyksta. Aišku kaip dieną, ją norima atleisti, ir tai ją nepaprastai baugino, o jos galvoje vis sukosi viena vienintelė mintis: Dieve, maldauju, tik nepasakyk! Kol tu nieko nesakysi, aš manysiu, kad nieko dar neįvyko. Maldauju, maldauju, maldauju!

Bet garsiai pasakė:

– Bijau, kad nelabai suprantu…

– Bruke, aš reikalauju rašyti prašymą. Manau, kad dažni neatėjimai į darbą ir didžiulis dėmesys asmeniniam gyvenimui tau kliudo tinkamai vykdyti mūsų gydymo programą, ir įtariu, kad tu jau nebesugebi tinkamai dirbti.