Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Niekas čia nesugadinta, – pamelavo ji.

Ir vėl jokio atsako. Jis ir toliau sėdėjo įbedęs akis į ekraną.

– Gal aš eisiu užkursiu židinį, pažiūrėsim kokį filmą. Kaip tu į tai?

– Gerai. Puiku. Ateisiu pas tave po kelių minučių, gerai?

– Nuostabu, – priverstinai linksmai atsakė ji.

Atsargiai uždariusi paskui save duris, tyliai pakeiksnojo tuos nelemtus fotografus, apgailėtiną straipsnį žurnale Last Night ir – tik iš dalies – savo vyrą, kad taip išgarsėjo. Reikės iš visų jėgų stengtis palaikyti Džulianą, bet dėl vieno dalyko jis buvo visiškai teisus: jų palaiminga ramybė ir išsvajotasis poilsis sugadintas. Niekas nedrįso įvažiuoti į kiemą ar eiti per pievelę, tačiau gatvėje susispietusių žmonių būrelis vis didėjo. Tą vakarą jie užmigo klausydamiesi tolumoje aidinčių vyriškų balsų triukšmo ir juoko, užvedamų ir užgesinamų automobilių variklių burzgimo, ir nors visaip stengėsi nekreipti į tai dėmesio, nelabai sekėsi. Kai kitą dieną sniegas šiek tiek nutirpo ir jau galima buvo važiuoti, nusnūdę vieną ar dvi valandas, jie pajudėjo iš kiemo nuvargę, lyg būtų bėgę du maratonus, ir grįžo namo, visą kelią nepratarę beveik nė žodžio. Nuo durų iki durų jie visą kelią buvo sekami.

Dvyliktas skyrius

Už Sienos nuotraukas šitos geresnės ar blogesnės?

– Alio, – Brukė atsiliepė į skambutį mobiliuoju telefonu.

– Čia aš. Ar jau apsirengusi? Kurią pasirinkai? – Nolos balsas skambėjo dusliai, nekantriai.

Brukė žvilgtelėjo į trisdešimtmetę moterį šalia ir pastebėjo, kad ji slapta dirsčioja į ją. „Beverli Vilšyro“ viešbučio apsaugininkai iš paskutiniųjų stengėsi išvaikyti paparacus, bet dauguma apsukrių žurnalistų ir fotografų apėjo visus draudimus ir iš anksto užsisakė numerius viešbutyje. Ji ir anksčiau buvo pastebėjusi šią moterį vestibiulyje, kai leidosi į apačią pažiūrėti, ar suvenyrų parduotuvėje nėra Altoids mėtinių čiulpiamųjų tablečių, ir ši, aišku, šmurkštelėjo į liftą kartu su Bruke prieš pat užsiveriant durims. Sprendžiant iš išvaizdos – šilkinės aptemptos palaidinukės, sukištos į nepriekaištingai pasiūtas kelnes, brangių batelių ir elegantiškai prabangių papuošalų – Brukė padarė išvadą, kad ji tikrai ne tinklaraštininkė ar slapta paparacė, kaip tas už kampo stypsantis vaikinas, ar eilinė apsipirkinėjimo maniakė. O tai dar baisiau: gyva ir tikra, pastabi ir nuovoki žurnalistė.

– Po minutės būsiu savo numeryje. Aš tau paskambinsiu iš ten. – Brukė išjungė telefoną, ir Nola nespėjo nieko daugiau jai pasakyti.

Moteris Brukei nusišypsojo, parodydama visą eilę baltų it perlai dantukų. Šypsena maloni, tarsi sakytų: „Puikiai jus suprantu! Man irgi dažnai skambina draugės nekantruolės“, bet per pastaruosius keletą mėnesių Brukė jau buvo išmokusi valdyti savo instinktus. Kad ir dailios išvaizdos, simpatiško veidelio, šita moteris – tikra grobuonė, sensacijų medžiotoja, akyliausia vampyrė. Stabtelėk prie jos ir būsi apkandžiota. Brukė troško kuo greičiau nuo jos pabėgti.

– Atvykote į Grammy apdovanojimus? – maloniai paklausė moteris, tarsi jai būtų gerai pažįstamos visos pasirengimo šiam įvykiui negandos.

– Mmm, – sumurmėjo Brukė, nesistengdama nieko daugiau jai aiškinti. Ji žinojo – gerai žinojo, kad iš šitos moters pasipils klausimai lyg automato salvės – jai jau buvo tekę susidurti su tokia „nuginkluok ir pulk“ taktika, kurią po Džuliano pasirodymo tiesioginėje pokalbių laidoje „Šiandien“ prieš ją panaudojo viena itin agresyvi tinklaraštininkė, apsimesdama visai nekalta Džuliano gerbėja, – bet Brukė vis tiek negalėjo prisiversti kalbėti su ja nemandagiai.

Liftas sustojo dešimtame aukšte ir Brukei teko išklausyti: „Oi, jis kelia į viršų? O man reikia į apačią“ dialogą tarp šios moters ir sutuoktinių porelės, kurie savo išvaizda neginčijamai išsidavė esą europiečiai (abu su kapriais, vyro siauresni už moters, abu su panašiais, tik skirtingų neoninių spalvų Invicta kelioniniais krepšiais). Sulaikiusi kvapą Brukė laukė, kada liftas vėl ims kilti aukštyn.

– Tikriausiai labai smagu pirmą kartą dalyvauti Grammy apdovanojimuose, juolab kai visi taip nekantriai laukia jūsų vyro pasirodymo.

Na va. Brukė staiga iškvėpė orą ir, labai keista, tą pačią akimirką pasijuto daug geriau. Net palengvėjo, kai jos įtarimai pasitvirtino: dabar nė vienai iš jų nereikės apsimetinėti. Brukė tyliai pakeiksnojo save už tai, kam neleido Leo padėjėjai nusileisti į apačią už ją, bet dabar bent jau žinos, ko iš jos tikimasi. Įsmeigusi akis į lempučių su aukštų numeriais eilę virš lifto durų apsimetė net neišgirdusi, ką jai ta moteris sako.

– Man labai įdomu, Bruke, – išgirdus savo vardą, Brukės galva nevalingai suktelėjo į moterį, – koks būtų jūsų komentaras apie naujausias nuotraukas?

Naujausios nuotraukos. Apie ką ji čia kalba? Brukė vėl įsmeigė žvilgsnį į lifto duris ir darsyk priminė sau, jog tokie žmonės griebiasi bet ko, kad tik išpeštų iš tavęs bent vieną sakinį – o tą sakinį jie paskui taip susuks ir suraitys, kad nė sapne nebūsi tokios nesąmonės susapnavusi. Brukė meldė Dievą, kad tik neįkliūtų į tokias pinkles.

– Turbūt labai sunku klausytis visokiausių gandų apie savo vyrą ir kitas moteris? Man sunku net įsivaizduoti. Kaip manote, ar tai jums neapkartins šio vakaro linksmybių?

Pagaliau lifto durys atsilapojo viršutiniame aukšte ir Brukė movė į fojė, paskui į savo trijų kambarių numerį, šiuo metu tapusį pagrindine košmariško pasiruošimo Grammy apdovanojimams aikštele. Dabar jai norėjosi užversti akis į lubas ir išrėžti, kad jeigu, kaip rašo skandalingoji spauda, Džulianas iš tiesų miega su net keliomis svetimomis moterimis, tai paauglių žurnalas Tiger Beat ne tik laikytųsi nuo jo per kilometrą, bet jam net neliktų laiko dainuoti. Dar jai norėjosi pridurti: kai iš neįvardytų šaltinių prisiskaitai galybę įvairiausių dalykų apie savo vyrą, kad jis turi fetišų viskam, pradedant tatuiruotomis striptizo šokėjomis ir baigiant nutukusiais seniokais, tai kažkokie paprasti kaltinimai neištikimybe jau tampa nebe tokie reikšmingi. Bet labiausiai ji norėjo šitai moteriai išrėžti neginčijamą tiesą: jos vyras, – nors itin talentingas, o dabar dar ir nepaneigiamai garsus, – prieš kiekvieną koncertą vis dar vemia iš jaudulio ir smarkiai prakaituoja, kai jį išvydusios nepilnametės ima spiegti, be to, turi nepaaiškinamą įprotį karpytis kojų nagus ant klozeto. Jis tikrai ne iš tų, kurie apgaudinėja savo žmoną, ir tą gali paliudyti visi, kurie tik jį artimai pažįsta.

Aišku, ji šito nepasakė, kaip visada patylėjo ir pažiūrėjo į užsiveriančias lifto duris.

Šįvakar negaliu leisti sau apie tai galvoti , – mokė save Brukė, viešbučio kortele atsirakindama numerio duris. – Šįvakar visos mintys turi suktis tik apie Džulianą. Nei daugiau, nei mažiau . Šį vakarą teks pateisinti visus įsibrovimus į asmeninį gyvenimą, košmariškos dienotvarkės suvaržymus ir karnavalinę jų gyvenimo pusę. Kad ir kas nutiktų – išgirstų naują baisų gandą apie Džuliano ryšius su kitomis moterimis, pasirodytų nauja žeminanti paparaco nuotrauka, kas nors iš Džuliano padėjėjų komandos, norėdamas „padėti“, leptelėtų bjaurią repliką, – ji privalo džiaugtis kiekviena šio įspūdingo ir įsimintino vakaro akimirka. Prieš kelias valandas jai paskambino mama ir vos ne eilėmis ėmė suokti, kad tokie įvykiai būna tik „kartą gyvenime“, ir jos pareiga kuo labiau tuo džiaugtis. Brukė davė sau žodį taip ir daryti.