Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Iš tiesų, – sumurmėjo Brukė, pirmą kartą per keletą mėnesių pasijutusi patenkinta. – Spėju, Leo tuo nė kiek nesidžiaugia, užtat aš tiesiog sužavėta.

– Leo pirmu reisu išskrido į Punta del Estę, nė neabejoju, kad jis dabar iki kaklo mirksta tekiloje, apsuptas dailių aštuoniolikmečių. Dėl Leo nesuk sau galvos.

Abu baigė gerti vyną. Džulianas atsargiai užvėrė teberusenančio židinio groteles, paskui užšovė stiklo dureles ir abu susikibę už rankų užlipo į antrą aukštą. Netrukus suskambo paprastas telefonas ir Džulianui nespėjus prasižioti, Brukė pakėlė ragelį svečių kambaryje, kur jie mėgdavo apsistoti.

– Bruke? Čia Samara. Atleisk, kad trukdau jus tokį vakarą, bet aš jau kelias valandas niekaip negaliu prisiskambinti Džulianui. Man sakė, kad jis bus Hamptone, bet kažkodėl savo telefonu neatsiliepia.

– Oi, labas, Samara. Taip, jis čia. Tuoj pakviesiu.

– Bruke, palauk. Žinau, jog dėl darbo negalėsi dalyvauti Grammy apdovanojimuose, bet aš tik norėjau tave dar kartą patikinti, kad paskui bus dar daug gražių vakarėlių Niujorke, į kuriuos aš jus abu būtinai pakviesiu.

Brukei pasivaideno, kad ji kažką blogai nugirdo.

– Kur?

– Grammy apdovanojimuose. Džuliano koncerte.

– Samara, ar galėtum luktelti minutėlę? – Brukė nuspaudė garso išjungimo mygtuką ir nuėjo į vonią, kur Džulianas jau leido vandenį.

– Kada ketinai man pranešti apie Grammy apdovanojimus? – paklausė ji, stengdamasi sutramdyti balse isteriją.

Jis pakėlė į ją galvą.

– Buvau nusprendęs palaukti iki rytdienos. Nenorėjau, kad šita tema dominuotų visą tik mudviem skirtą vakarą.

– Na, žinai, Džulianai! Nenori, kad aš kartu važiuočiau, todėl nieko ir nesakei.

Tai išgirdęs Džulianas ne juokais išsigando.

– Kodėl manai, kad nenoriu? Dar ir kaip noriu!

– Deja, iš Samaros supratau, kad nenori. Ji man sakė puikiai suprantanti, kad aš turiu daug darbo ir negalėsiu važiuoti. Tu ką, juokauji? Mano vyras koncertuos per Grammy apdovanojimus, o ji įsitikinusi, kad aš negalėsiu pasiprašyti išleidžiama iš darbo ir važiuoti kartu?

– Bruke, spėju, ji taip mano dėl to, kad tu dėl darbo negalėjai dalyvauti Sony šventiniame vakarėlyje, supranti? Bet aš prisiekiu, tau nieko kol kas nesakiau dėl to, kad norėjau nors vieną vakarą pabūti ramiai ir nesikalbėti apie darbą. Pasakysiu jai, kad tu tikrai važiuosi.

Brukė nusisuko ir nuėjo į miegamąjį.

– Aš pati jai pasakysiu.

Įjungusi garsą tarė:

– Samara? Įvyko nedidelis nesusipratimas. Aš būtinai važiuosiu ten kartu su Džulianu.

Po ilgokai trukusios tylos Samara pagaliau prabilo:

– Tu turbūt žinai, kad jis dalyvaus koncerte, ne nominacijose, tiesa?

– Žinoma.

Ir vėl tyla.

– Ir tu esi tikra, kad šįkart tau nesukliudys profesiniai įsipareigojimai?

Brukei norėjosi aprėkti merginą ir pasakyti, kad ji tikrai nieko nesupranta, bet prisivertė verčiau patylėti.

– Ką gi, tuomet padarysime taip, kad ir tu važiuotum, – atsakė jai Samara.

Brukė nuleido negirdom dvejonę – o gal nusivylimą? – jos balse. Koks jai skirtumas, ką galvoja Samara?

– Na ir puiku. Ką man apsirengti? Žinai, aš neturiu jokių puošnių drabužių. Kaip manai, gal man geriau ką nors išsinuomoti?

– Saugok Dieve! Leisk mums viskuo pasirūpinti, gerai? Tik reikia, kad tu atsirastum pas mus prieš šešias valandas, ir mes tau parūpinsime suknelę, batus, apatinius, rankinuką, papuošalus, kirpėją ir vizažistą. Netrink galvos visą parą, nesidegink soliariume, nebent tavo stilistas rekomenduos apsilankyti pas estetikos specialistą, tada pasidaryk nepriekaištingą manikiūrą su Allure iš Essie firmos ar Bubble Bath iš OPI, prieš penkias ar septynias dienas gerai nusidepiliuok rankas ir kojas, o prieš tris paras pasidaryk stiprią maitinamąją plaukų kaukę. Plaukams dažyti aš tau parekomenduosiu saloną, su kuriuo mes dirbam Niujorke. Jau kitą savaitę turėsi pradėti šviesinti plaukus.

– Oho. Gerai, o ar…

– Nesijaudink, aš viską surašysiu ir atsiųsiu elektroniniu laišku, o paskui mes dar kartą viską aptarsime atskirai. Klausyk, juk žinai, kad Džulianas bus apsuptas vaizdo kamerų ir fotoaparatų, o Leo man minėjo suradęs judviem sporto trenerį, – ar turėjai laiko apie tai pagalvoti? – bet aš dar užrašysiu tave į kliniką, kur buvo tvarkomi Džuliano dantys. Tas gydytojas – tikras genijus, niekad nepasakysi, kad dantys vilkti, nes atrodo kaip tikri. Nepatikėsi, kokį pajusi skirtumą.

– Supratau. Tik tu man pasakyk, ką…

– Mes viską apmokėsime. Greitai vėl su tavimi susisieksiu, Bruke. Nebijok, viską sutvarkysime. Ar dabar galiu šnektelti su Džulianu? Prižadu, užduosiu jam tik vieną klausimą.

Brukė nebyliai jai linktelėjo, visai užmiršusi, kad Samara jos nemato, ir padavė ragelį Džulianui, užėjusiam į miegamąjį nusirengti. Jis pasakė tik „taip“, „ne“, „puiku, aš tau rytoj paskambinsiu“ ir atsisuko į Brukę.

– Ar gali dabar ateiti į vonią? Būk gera.

Jo žvilgsnis maldavo, ir ji prisivertė daugiau apie Grammy apdovanojimus nebegalvoti. Juodu taip smagiai vakarojo ir ji nusprendė, kad nevalia leisti nesusipratimams visko sugadinti. Brukė nusekė paskui jį į vonią ir nusirengė.

Jie niekada nemiegodavo Džuliano tėvų lovoje – pernelyg baisu, – užtat labai mėgo naudotis didžiuoju jų vonios kambariu. Tai buvo tikras rojus žemėje, nuostabi prabanga. Šildomos grindys, didžiulė vonia su atskira garų kabina, o svarbiausia – čia buvo nedidelis dujinis židinys. Džulianas niekada nelipdavo į karštą vonią, bet mielai prileisdavo Brukei, o pats, nusiprausęs po dušu ir apsijuosęs rankšluosčiu klubus, užkurdavo židinį ir susirangydavo ant vonios krašto palaikyti jai draugijos.

Brukė įbėrė į vandenį dar saują levandų druskos ir atsirėmė į kilpinę vonios pagalvėlę. Džulianas ėmė pasakoti prisiminimus, kaip juodu pradėję draugauti pirmą kartą abu maudėsi vonioje per savaitgalio iškylą. Jam buvo labai nesmagu prisiminti savo mirkimą karštame vandeny, kurį kantriai iškentė, nes norėjo Brukei įsiteikti, o ji spoksojo į jį, klausydamasi jo pasakojimo ir lepindamasi smarkiai atpalaiduojančiu ir sykiu varginančiu karštu vandeniu.

Po vonios, įsisupusi į didelę minkštą paklodę, Brukė nuėjo su Džulianu į miegamąjį, ten jis uždegė ant abiejų spintelių prie lovos po žvakę ir paleido ramią muziką. Juodu mylėjosi švelniai ir lėtai, tarsi jau daugybę metų drauge gyvenanti pora, viską vienas apie kitą žinanti, ir pirmą kartą po ilgos pertraukos užmigo glaudžiai apsikabinę.

Miegojo beveik iki pietų ir atsibudę išvydo sniego per penkiolika centimetrų, o tai reiškė, kad Hamptone teks praleisti dar vieną dieną. Apsidžiaugusi Brukė sukėlė savo išsitaršiusius plaukus į kuodą, įsispyrė į Ugg batus, užsimetė storą šiltą žieminį paltą ir įsitaisė ant keleivio sėdynės džipe, kurį čia Alteriai laiko ištisus metus. Džulianas su žiemine tėvo kepure, kurią rado spintoje, atrodė kvailokai, bet gražiai. Kepurė su bumbulu, o ant nuleistų ausinių – raišteliai, kuriuos galima surišti po smakru. Jis stabtelėjo prie Rytų Hamptono Starbucks kavinės, čia užbėgusi Brukė nupirko laikraštį Times , o tada juodu nuvažiavo į „Auksinio perlo“ kavinę pusryčiauti.

Patogiai įsitaisiusi ant minkštasuolio ir apglėbusi delnais karštą kavos puodelį, Brukė atsiduso laiminga ir patenkinta. Jeigu kas būtų paprašęs sukurti nuostabiausią Naujųjų metų sutikimo scenarijų, tai jis būtų kaip tik toks, kokiu jie džiaugėsi pastarąsias dvidešimt keturias valandas. Džulianas jai balsu skaitė laikraštyje įdomų straipsnį apie tai, kaip dvidešimt aštuonerius metus kalėjęs vyras buvo pagaliau išteisintas atlikus DNR tyrimus. Staiga suskambo jos telefonas.