Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Suskambo durų skambutis, o iš miegamojo pasigirdo Elos verksmas.

Visi iškriko kas kur: Rendis su Mišele nulėkė prie Elos, Džulianas atkimšo kitą butelį vyno, o ponia Grin nusekė įkandin Brukės prie durų.

– Primink man dar kartą, kas tie tavo draugai? – paprašė ji. – Tu man sakei, bet aš ir vėl pamiršau.

– Mudvi su Nėja kartu mokėmės, dabar ji Brukline ginekologijos kabinete dirba nėščiųjų mitybos konsultante. Jos vyras Rohanas yra finansininkas, jie jau treji metai apsistoję Bostone. Jų abiejų artimieji gyvena Indijoje, tad jie Padėkos dienos nešvenčia, bet aš pagalvojau, kad būtų gražu pakviesti ir juos, – tyliai paaiškino Brukė joms stabtelėjus koridoriuje.

Mama linktelėjo. Brukė buvo tikra, kad ji neprisimins nė pusės to, ką aiškino, ir galiausiai vis tiek prašys Nėjos su Rohanu dar kartą papasakoti viską iš pradžių.

Brukė atidarė duris ir Nėja per slenkstį puolė jai į glėbį.

– Sunku patikėti, kaip seniai nesimatėme! Kodėl mes susitinkam taip retai?

Brukė ją irgi apkabino, o paskui pasistiebusi pabučiavo Rohanui į skruostą.

– Užeikite. Nėja, Rohanai, susipažinkit, čia mano mama. Mama, čia mano seni geri draugai.

Nėja nusijuokė.

– Seni geri – kai buvom dvidešimties ir labai karšti, taip?

– Taip, bet dabar mums labiau tinka balti chalatai ir medinės klumpės. Duokit man paltus, – pasakė Brukė vesdamasi juos į vidų.

Iš mažos virtuvėlės išlindo Džulianas.

– Sveikas, bičiuli, – ištiesė Rohanui ranką ir patapšnojo per petį. – Malonu tave matyti. Kaip sekasi? – Su juodais džinsais, pilku kašmyro megztiniu ir vintažiniais sportiniais bateliais jis atrodė ypač žavus. Oda žvilgėjo subtiliu Los Andželo miesto įdegiu, o akys, nepaisant nuovargio, žvelgė linksmai ir bėgiojo po kambarį su ramiu pasitikėjimu, kurį Brukė buvo pastebėjusi tik pastaruoju metu.

Rohanas dėbtelėjo į savo jūreiviškas rusvai žalsvas tvilo kelnes, išeiginius marškinius, kaklaraištį ir net nuraudo. Juodu su Džulianu niekada artimai nesibičiuliavo – Džulianui Rohanas atrodė pernelyg tylus ir konservatyvus, – tačiau prie žmonų jie visada mandagiai paplepėdavo. Dabar Rohanas tiesiog negalėjo pažvelgti Džulianui į akis, todėl tik tyliai sumurmėjo:

– Ai, po senovei. Ne taip smagiai kaip tau. Anądien kažkokiam plakate matėme tavo veidelį.

Stojo nejauki tyla, bet ją netrukus nutraukė Ela, – ji buvo nustojusi verkti, tad ją atnešė į kambarį ir ji pradėjo žaisti su nuostabia žaisline karvyte, tokios Brukė gyvenime dar nebuvo regėjusi, – todėl visi puolė kalbinti ir šnekinti mažylės.

– Na, Nėja, kaip jums patinka Bostonas? – paklausė Brukės mama. Ji užsitepė ant traškučio mėlynojo sūrio ir įsimetė burnon.

Nėja šyptelėjo.

– Mums labai patinka mūsų gyvenamasis rajonas, jau susipažinom su nuostabiais žmonėmis. Nepaprastai mielas ir mūsų butas. Mieste išties juntamas puikus gyvenimo skonis.

– Ji nori pasakyti, kad ten neapsakomai nuobodu, – atšovė Brukė, smeigdama dantų krapštuku alyvuogę.

Nėja linktelėjo.

– Ji teisi. Žudomai nuobodu.

Ponia Grin garsiai nusijuokė ir Brukė suprato, kad Nėja ją sužavėjo.

– Tai ko tada judu negrįžtat į Niujorką? Ir Brukė labai apsidžiaugtų.

– Kitąmet Rohanas gaus verslo administravimo magistro diplomą ir jeigu mano žodis bent ką lems, mes parduosime automobilį – aš nekenčiu vairuoti, – atsisakysime savo nuostabaus buto, atsisveikinsime su itin mandagiais kaimynais ir vėl grįšime čia, kur galima po savo rajoną vaikščioti pėsčiomis tarp nemandagių, agresyvokų žmonių. Ir aš džiaugsiuosi kiekviena čia prabėgusia minute.

– Nėja… – Rohanas nugirdo pastaruosius žmonos žodžius ir piktai dėbtelėjo į ją.

– Kas yra? Negi versi mane ten gyventi visą amžių? – Pasisukusi į Brukę ir ponią Grin kiek tylesniu balsu pridūrė: – Jam irgi ten nepatinka, tik neleidžia sau to pripažinti. Argi kam gali nepatikti Bostonas, suprantate?

Kai visi susėdo prie staltiese padengto kortų stalo ir pradėjo vakarienę, Brukė apie tą bjaurų straipsnį jau buvo pamiršusi. Vynas liejosi per kraštus, kalakutas buvo sultingas ir puikiai iškepęs, o bulvių košę, nors ir kiek prėskoką, svečiai visi iki vieno gyrė ir tvirtino, kad gardesnės dar niekada nėra ragavę. Visi linksmai kalbėjo apie naująjį Hju Granto filmą, apie būsimą kelionę į Mumbajų ir Goa, per kurią Nėja su Rohanu ketina aplankyti ir savo artimuosius. Iš esmės viskas ėjosi labai sklandžiai, todėl kai Brukės mama pasilenkė prie jos ir tyliai paklausė, kaip ji vis dėlto laikosi, ši vos neišmetė iš rankų šakutės.

– Tu irgi skaitei? – piktai metė Brukė, stebeilydama į mamą.

– Ak, mieloji, aišku, kad skaičiau. Šįryt man atsiuntė net keturios moterys. Visos jos paskalų nešiotojos. Negaliu įsivaizduoti, kaip baisu yra skaityti tokį…

– Mama, nenoriu apie tai kalbėti.

– …straipsnį apie save, bet visi, kurie judu pažįsta, neabejotinai pasakys, kad tai visiškas – atsiprašau už negražų žodį – mėšlas.

Nėja greičiausiai nugirdo pastaruosius žodžius, nes ji irgi pasilenkė prie Brukės ir tarė:

– Tikrai, Bruke, visa tai taip akivaizdžiai sufantazuota. Nė vieno teisingo žodžio. Pamiršk ir negalvok apie tai.

Brukė pajuto, tarsi kas dar kartą būtų šniojęs jai per veidą. Kodėl galvojo, kad niekas neskaitys to straipsnio? Kaip ji galėjo taip apsikvailinti manydama, jog viskas savaime užsiglostys?

– Aš ir negalvoju, – atsakė ji.

Nėja linktelėjo, ir Brukė suprato, kad jai viskas aišku. Gaila, kad šito negali pasakyti apie savo mamą.

– Ar matėt tuos fotografus, kai čia atvažiavot? – paklausė ponia Grin Nėjos su Rohanu. – Tyko kaip maitvanagiai.

Džulianas tikriausiai pastebėjo, kaip įsitempė žmonos veidas, nes atsikrenkštė ir jau rengėsi kažką sakyti, bet Brukė troško padėti tašką šiai temai, kad toliau galėtų normaliai šnekėtis.

– Nieko čia blogo, – tarė ji, paduodama Rendžiui lėkštę pakepintų šparagų. – Ne visąlaik jie ten tyko. Be to, uždėjome ant langų žaliuzes, tad jie nieko nenufotografuos. Padėjo ir telefono numerio įslaptinimas. Spėju, čia tik pradinis susižavėjimas išėjus pirmajam Džuliano albumui. Po Naujųjų mes būsime visiškai pamiršti.

– Spėju, kad ne, – pratarė Džulianas, šypsodamasis savo duobutėmis skruostuose. – Leo ką tik man pranešė, kad tariasi dėl pasirodymo per Grammy apdovanojimus. Jo nuomone, didelė tikimybė, kad man ten bus pasiūlyta dainuoti.

– Sveikinu! – gerokai linksmiau nei per visą dieną šūktelėjo Mišelė. – Ar tai paslaptis?

Džulianas žvilgtelėjo į Brukę. Ši sutiko jo žvilgsnį ir tvirtai atrėmė.

Vyras sukosėjo ir tarė:

– Na, ar tai paslaptis, ar ne, nežinau, bet atlikėjai bus paskelbti tik po Naujųjų, tad, manau, geriau niekam kol kas apie tai dar nepasakoti.

– Nuostabu, – plačiai šypsodamasis pareiškė Rendis. – Jeigu tave išrinks, mes visi būtinai važiuosim drauge. Tu juk žinai, tiesa? Šita šeima – visi kaip vienas.

Džulianas ir anksčiau telefonu buvo minėjęs Brukei apie tokią galimybę, bet išgirdus jį giriantis visiems, ji atrodė gerokai realesnė. Brukei buvo sunku tai įsivaizduoti: jos vyras dainuoja per Grammy apdovanojimus visam pasauliui.

Savo nešyklėje prie stalo suinkštė Ela ir nutraukė žavią akimirką. Pasinaudojusi proga Brukė išdėliojo ant desertinių lėkštučių ir padėklų namie gamintas gėrybes: du mamos atvežtus naminius pyragus – vieną su moliūgais, kitą su rabarbarais, visą tuziną Mišelės mėtinių šokoladinių pyragėlių ir lėkštę specialaus Nėjos gardumyno – kokosinių burfi , išoriškai panašių į ryžių traškučius, o skoniu – į mažus sūrio pyragėlius.