Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– O, labas! Argi ne gražiai jis atrodo ant Vanity Fair viršelio? Aišku, nieko čia nuostabaus, bet jis toks…

– Bruke, ar turi laisvą minutę?

Kaip matyti, skambina ne pasiplepėti apie nuotrauką ant žurnalo viršelio. Bet jeigu ši moteris nori jai pasakyti, kad Džulianas pirmą kartą negrįš namo į jų surengtą Padėkos dienos vakarienę, tai Brukė tikrai ją užmuš.

– Taip. Tuoj, vieną sekundėlę. – Uždariusi šaldytuvo dureles Brukė prisėdo ant kėdės prie savo mažulyčio virtuvinio stalo, ir tai jai priminė, kad reikia paskambinti ir pasidomėti, ar galės išsinuomoti šventei didesnį stalą su kėdėmis. – Taip, jau galim kalbėti. Kas atsitiko?

– Bruke, pasirodė straipsnis, jis nelabai malonus, – pranešė Samara trumpai ir atžariai, kaip visada kalbėdavo, nors šįkart pranešant žinią jos balsas skambėjo guodžiamai.

Brukė pabandė nuleisti tai juokais.

– Atrodo, pastaruoju metu kasdien išeina po straipsnį. Turbūt nepamiršot, kad aš smarkiai išgerianti kūdikio besilaukianti moteris? Ką sako Džulianas?

Samara atsikosėjo ir tarė:

– Jam dar nieko nesakiau. Įtariu, jis smarkiai nuliūs, todėl norėjau pirmiausia pasikalbėti su tavim.

– O, Dieve. Kas ten apie jį parašyta? Gal šaipomasi iš jo plaukų? Ar artimųjų? O gal išlindo iš praeities kokia dėmesio stokojanti paleistuvė ir dabar reikalauja…

– Tai ne apie Džulianą, Bruke, o apie tave.

Tyla. Brukė pajuto, kaip pirštų galai giliai susmigo į delnus, bet ji nebegalėjo šito veiksmo kontroliuoti.

– O kas ten apie mane? – pagaliau vos girdimu balsu paklausė.

– Visa plejada užgaulių melagysčių, – šaltakraujiškai atsakė Samara. – Noriu, kad pirmiausia tai išgirstum iš manęs. Ir dar noriu tau pasakyti, kad darbo ėmėsi visa mūsų teisininkų komanda, ji bandys visa tai paneigti. Mes žiūrime į tai labai rimtai.

Brukė neįstengė ištarti nė žodžio. Be jokios abejonės, straipsnis turi būti išties siaubingas, jeigu jau pati Samara ėmėsi ypatingų priemonių prieš kažkokią bulvarinę rašliavą. Galiausiai ji išlemeno:

– Kur jis? Noriu jį pamatyti.

– Jis pasirodys rytdienos žurnale Last Night , bet tu dabar gali jį paskaityti internete. Bruke, žinok, mes visi tave palaikom ir prisiekiam…

Tikriausiai pirmą kartą nuo paauglystės ir galbūt pirmam žmogui, išskyrus savo mamą, Brukė vidury sakinio numetė ragelį ir nulėkė prie kompiuterio. Per kelias sekundes susirado reikalingą puslapį ir dukart pasididino, – pradiniame lape pasirodė jos ir Džuliano, vakarieniaujančių lauko kavinėje, nuotrauka. Brukė ilgai suko galvą, kur ji daryta, bet netrukus fone pastebėjo gatvės pavadinimą. Aišku, ispaniškų mėsos patiekalų restorane, ten juodu praleido vakarą, kai Džulianas grįžo namo po gastrolių, į kurias išlėkė per jos tėvo gimtadienio pobūvį. Tada pradėjo skaityti.

Porelė, draugiškai valganti paeliją „Pragaro virtuvės“ lauko terasoje, gali pasirodyti eilinė sutuoktinių pora, bet tie, kurie juos pažįsta, iš karto pasakys, kad tai naujasis visos Amerikos numylėtinis dainų autorius ir atlikėjas Džulianas Alteris su ilgamete žmona Bruke. Debiutinis Alterio albumas sutriuškino visus varžovus populiariausiųjų sąraše, o jo atvira šypsena su duobutėmis skruostuose pavergė visas moteriškosios lyties gerbėjas nuo rytinės iki vakarinės šalies pakrantės. Betgi kas iš tiesų ta moteris, sėdinti prie jo šono? Ir kaip jiems sekasi grumtis su naująja Džuliano šlove?

Ogi ne per geriausiai, anot patikimo poros šaltinio. „Juodu susituokė labai jauni ir dabar drauge nugyvenus penkerius metus, jų santuoka atsidūrė prie griūties, – pasakojo patikimas šaltinis. – Jo darbo grafikas labai įtemptas, o Brukė nelinkusi su tuo taikstytis.“

Juodu susipažino netrukus po Rugsėjo vienuoliktosios teroro akto ir tvirtai laikėsi įsikibę vienas į kitą per kitus Niujorką sukrėtusius įvykius. „Brukė kelis mėnesius tiesiog sekiojo paskui Džulianą, lakstė po visą Manhataną, viena prie staliuko sėdėjo per visus jo koncertus ir todėl neliko nepastebėta. Jie abu buvo tiesiog labai vieniši“, – aiškino šaltinis. Artimas Alterių šeimos draugas tą patvirtino: „Džuliano tėvai smarkiai krimtosi sužinoję, kad jis mažiau nei po dvejų metų draugystės pasipiršo Brukei. Jiems tik dvidešimt ketveri. Kur skubėti?“ Vis dėlto pora sumainė žiedus nedidelėje, kuklioje ceremonijoje Alterių šeimos name Hamptone, nors jo tėvai gydytojai Alteriai „jau seniai įtarė, kad Brukė, mergina iš kažkokio nežinomo Pensilvanijos miestelio, mėgina prisiplakti prie kylančios Džuliano žvaigždės“.

Pastaruosius keletą metų Brukė plušėjo dviejuose darbuose, kad finansiškai paremtų muzikinius savo vyro siekius, bet viena jos draugė paaiškino, jog „Brukė būtų persivertusi ir per galvą, kad tik Džulianas susilauktų šlovės, kurios ji pati taip trokšta. Du darbai ar dešimt – nesvarbu, kad tik taptų įžymybės žmona“. Vienos privačios Aukštutinio Ist Saido mokyklos, kurioje Brukė dirba konsultante mitybos klausimais, mokinės mama kalbėjo: „Jinai labai miela, bet mano duktė ne sykį minėjo, kad ji dažnai sutrumpina konsultacijas arba apskritai atšaukia susitikimus.“ Problemos dėl darbo čia dar nesibaigia. Jos kolega iš Niujorko universiteto Medicinos centro aiškino, kad „ne per seniausiai Brukė buvo viena iš pačių geriausių programos vykdytojų, bet pastaruoju metu jos rezultatai smarkiai sumenko. Liūdna matyti, kaip tinkamai dirbti jai kliudo vyro karjera, o gal tiesiog jau pačiai nusibodo“.

Dėl tų nėštumo gandų, kurie buvo paleisti tiesioginėje laidoje „Šiandien“ ir kuriuos po savaitės mikliai užgesino žurnalas US Weekly , išspausdinęs įtikinamą fotografiją, kad Alterių šeima tikrai nesilaukia kūdikio, galite būti ramūs – artimiausiu metu greičiausiai nebus jokių pokyčių. Vienas senas Džuliano draugas tvirtina, kad Brukė „jau seniai kalbina vyrą dėl vaikelio, bet Džulianas vis delsia, nes dar nežino, ar ji tikrai yra ta Vienintelė“. O kai bręsta dar ir kitos bėdos, kas gali jį kaltinti?

„Visiškai atsakingai galiu pasakyti, kad Džulianas pasielgs tinkamai, – neseniai patvirtino artimas Džulianui šaltinis. – Jis puikus vaikis ir turi ant pečių kietą galvą. Jis tikrai ras teisingą kelią.“

Brukė nepastebėjo, kada pradėjo verkti, bet kai baigė skaityti straipsnį, prie klaviatūros jau telkšojo ašarų balutė, o skruostai, smakras ir lūpos buvo šlapi. Nėra žodžių nusakyti jausmui, kurį patiri skaitydama tokias eilutes apie save, žinodama, kad tai tikslingas melas, ir iš dalies stebėdamasi – ir kaip gali nesistebėti, – jeigu ten nėra nė žiupsnelio tiesos. Aišku, visa ta rašliava apie tai, kaip ir kada jie susipažino, absurdiškai kvaila, bet negi jo tėvai iš tiesų taip jos nekenčia? Ar jos darbinė reputacija, plušant per dvi įstaigas, iš tiesų buvo prarasta dėl to, kad praleido keletą dienų? Ar galima įžvelgti bent kruopelytę tiesos tariamuose Džuliano pasiaiškinimuose, kodėl jis šiuo metu nenori turėti vaikų? Visa tai nesuvokiamai siaubinga.

Brukė perskaitė straipsnį antrą kartą, paskui trečią. Būtų sėdėjusi ir skaičiusi visą dieną, jeigu ne telefono skambutis. Šįkart paskambino Džulianas.

– Ruke, negaliu tau apsakyti, kaip aš pasiutau! Jeigu jie nori rašyti nesąmones apie mane, tai dar nieko, bet kai pradeda pilti purvą ant tavęs…

– Nenoriu apie tai kalbėti, – pamelavo ji. Brukė mielai dabar su juo apie tai pasikalbėtų, pakamantinėtų Džulianą papunkčiui, ar jis sutinka su straipsnyje spausdinamais iškraipytais faktais, bet tiesiog neturėjo jėgų.