Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Jis irgi šypsojosi, bet Brukė pastebėjo, kad jo lūpos įsitempusios, o kairė ranka tvirtai spaudžia kėdės porankį.

– Ačiū, kad pakvietėte. Man tai didelė garbė.

– Turiu prisipažinti, kad man jūsų daina labai patiko, – entuziastingai pareiškė Meredita. Brukę nustebino laidos vedėjos makiažas, kuris dabar atrodė nelygus ir gan dirbtinis, o monitoriuje tiesiog nepriekaištingai puikus. – Gal papasakotumėte mums, kaip gimė ši daina?

Džuliano veidas tuoj pat atgijo ir jis pasilenkė į priekį. Kūnas atsipalaidavo ir jis su didžiuliu malonumu ėmė pasakoti, kaip atsirado „Prarastieji“.

Nejučia pralėkė keturios minutės. Džulianas lengvai atsakė į klausimus, kaip jis išgarsėjo, kiek truko išleisti pirmąjį albumą, ar tikėjosi sulaukti tokios sėkmės ir dėmesio. Mokymasis bendravimo meno atsipirko su kaupu: jo atsakymai buvo tikslūs ir šmaikštūs, ir visai neatrodė, kad juos būtų rašiusi ištisa žodžio meistrų komanda (nors iš tiesų taip ir buvo). Džulianas puikiai kontaktavo akimis, atrodė ramus ir pagarbus, o vienu metu taip pergalingai nusišypsojo Mereditai Vieirai, kad ji tyliai prunkštelėjo ir prisipažino:

– Dabar man aišku, kodėl jaunosios gerbėjos jus taip myli.

Paskui Meredita paėmė į rankas priešais ją ant staliuko gulintį kažkokį žurnalą apie garsius žmones ir atsivertė pažymėtą puslapį. Džulianas liovėsi šypsojęsis.

Brukė prisiminė, kai vieną vakarą Džulianas parėjo namo iš bendravimo su žiniasklaida kursų ir papasakojo tai, ką svarbiausio ten išmoko.

– Nebūtina atsakyti į tau užduotą klausimą. Jeigu tau jis nepatinka, atsakyk į bet kokį kitą, kuris tau prie širdies. Ir nebūtinai jis turi sietis su užduotuoju. Svarbiausia, kad perteiktum tą informaciją, kuri tau atrodo svarbi. Stenkis pats vadovauti pokalbiui. Nesileisk verčiamas atsakyti į klausimus, kurie tau nemalonūs ar nepatinka. Tiesiog nusišypsok ir pakeisk temą. Kad pokalbis vyktų sklandžiai ir nepristigtumėt šnekos, yra laidos vedėjo darbas, bet jis nepuls tavęs barti, kad nenori atsakyti į vieną ar kitą klausimą. Tai rytmetinė laida, o ne prezidentiniai debatai, tad jeigu šypsosiesi ir nesidrovėsi, viskas eis kaip per sviestą. Jeigu atsakinėsi taip, kaip tau patinka, niekada nebūsi užspeistas į kampą ar išprovokuotas.

Atrodo, tas vakaras buvo prieš ištisus metus, ir Brukė vylėsi, kad Džulianas ir dabar vadovausis tuo pačiu pasitikėjimu savimi. Laikykis scenarijaus , – linkėjo ji, – ir neparodyk, kad jaudiniesi.

Meredita atvertė žurnalą ir Brukė pamatė, kad ji laiko US Weekly , paskui pakišo jį Džulianui ir parodė nuotrauką viršutiniame dešiniame puslapio kampe. Pirmoji Brukei šmėstelėjusi mintis, kad čia ne ta liūdnai pagarsėjusi nuotrauka su Laila. Džulianas, nors ir atrodė sutrikęs, vis dėlto šypsojosi.

– O, taip, – atsakė jis, nors Meredita nieko jo neklausė. – Mano gražioji žmonelė.

O, ne, – pagalvojo Brukė. Meredita rodė nuotrauką, kur Brukė stovi su Džulianu apsikabinę rankomis per juosmenį ir meiliai šypsosi prieš fotoaparatą. Filmavimo kamera iš arti pritraukė nuotrauką ir Brukė pamatė save su visomis smulkmenomis: išeiginė juoda megzta suknelė, o Džulianas su kostiuminėmis kelnėmis ir marškiniais, abiejų rankose taurės vyno… Kur jie ten buvo? Brukė pasilenkė kėdėje arčiau prie monitoriaus, įsižiūrėjo ir staiga prisiminė. Ogi per jos tėvo šešiasdešimt penktąjį gimtadienį. Nuotrauka daryta tuoj po to, kai ji pasakė tostą, nes abu su Džulianu stovi prie valgiais nukrauto stalo. Kas galėjo juos nufotografuoti? O svarbiausia, kodėl tai rūpi žurnalui US Weekly ?

Paskui kamera pasislinko šiek tiek aukščiau ir ji perskaitė antraštę: „Bandelė krosnyje, o taurė rankoje?“ Staiga Brukei pilve tarsi kažkas apsivertė, ūmai ji suprato, kad žurnalo numeris veikiausiai pasirodė tik šiandien ir niekas iš Džuliano komandos dar nebuvo jo matęs.

– Taip, man teko skaityti, kad judu su savo žmona Bruke gyvenate santuokoje jau… Kiek?.. Penkerius metus? – žiūrėdama į Džulianą paklausė Meredita. Jis linktelėjo, aiškiai nesuvokdamas, kur link suka šitas klausimas.

Meredita pasilenkė visai arti prie Džuliano ir plačiai šypsodamasi tarė:

– Ar galite pirmas tai patvirtinti?

Džulianas pakėlė į ją akis ir atrėmė jos žvilgsnį, bet atrodė lygiai toks pat sutrikęs, kaip ir Brukė. Ką patvirtinti? Ji nujautė, kad Džulianas nesupranta, ką reiškia „bandelė krosnyje“, ir turbūt galvoja, kad jo klausia apie jo šeiminę padėtį.

– Atsiprašau? – Ne visai tinka, bet Brukė jo nekaltino. Ko ji iš tiesų jo klausia?

– Na, mums pasidarė įdomu, ar tik tas iškilumas jūsų žmonos pilve nebus jūsų būsimas vaikelis? – Ir Meredita visa burna nusišypsojo, tarsi teigiamas atsakymas būtų tik grynas formalumas, nes tai buvo visai ne klausimas.

Brukė garsiai įkvėpė oro. Šito tai jau tikrai nesitikėjo, o Džulianas vargšelis atsakys į klausimą apie iškilumą ir vaikelį taip, lyg jis būtų užduotas rusiškai. Ką jau kalbėti apie tai, kad tuo metu gyvenimas jos tikrai nelepino, tad apie nėštumą negali būti nė kalbos. Čia tik dar viena nevykusi nuotrauka, padaryta netinkamu kampu, iš apačios, paryškinanti audinio raukšlę ties liemeniu, kur suknelė šiek tiek paraukta. Na ir kas?

Džulianas pasimuistė kėdėje; jo sutrikimas tik patvirtino Mereditos užduoto klausimo tikrumą.

– Nagi, drąsiau, nesivaržykite, klokite tiesiai. Jums šie metai būtų puikūs – ir naujas albumas, ir kūdikis. Esu tikra, kad jūsų gerbėjai trokšta patvirtinimo…

Tik dabar Brukė susigriebė nekvėpuojanti. Negi taip gali būti iš tikrųjų? Kuo jinai juos laiko? Brandželinais?4 Ar kam nors rūpi, jie laukiasi ar ne? Kieno koks reikalas? Negi ji nuotraukoje tokia stora, kad pirmoji mintis, šaunantį galvon žiūrinčiam į nuotrauką, – ar ji ne nėščia? O svarbiausia, jeigu visas pasaulis ir mano, kad ji laukiasi vaiko, tai šitoj nuotraukoj ji atrodo lyg nėščia ir turinti problemų su alkoholiu. Sunku net patikėti.

Džulianas prasižiojo kažką sakyti, prisiminė pamokymus nuolat šypsotis bei atsakyti taip, kaip jam patinka, ir tarė:

– Aš nepaprastai myliu savo žmoną. Be jos begalinio palaikymo nieko panašaus nebūtų įvykę.

Ko nebūtų įvykę? – Brukei norėjosi šaukti. – Netinkamai suplanuoto nėštumo, kurio iš tiesų nė nėra? Kad jo žmona, laukdamasi vaiko, vartoja alkoholį?

Stojo nejauki tyla, kuri truko gal tik porą sekundžių, o atrodė kaip visa amžinybė, ir tada Meredita padėkojo Džulianui, atsisuko tiesiai į filmavimo kamerą ir pakvietė gerbėjus įsigyti naująjį Džuliano albumą, paskui įjungė reklamą. Brukė net nepastebėjo, kaip prigeso šviesos, Meredita nusisegė mikrofoną ir atsistojo. Ištiesė ranką Džulianui, kuris atrodė neapsakomai priblokštas, kažką jam pasakė, bet Brukė neišgirdo, ir greitai dingo iš filmavimo aikštelės. Netrukus į studiją sugužėjo keletas vyrų, jie ėmė narplioti laidus, stumdyti kameras ir keistis segtuvais su gnybtukais. Džulianas sėdėjo ir nepajudėjo iš vietos, tarsi jam kas būtų kastuvu užvožęs per pakaušį.

Brukė pakilo nuo kėdės ir jau norėjo eiti prie Džuliano, bet prieš nosį išdygo Leo.

– Mūsų berniukas šauniai išsisuko, ar ne, Bruke? Truputį užsikirto prie paskutinio klausimo, bet nieko baisaus.

– Mhm. – Brukė troško kuo greičiau nueiti pas Džulianą, bet akies krašteliu pamatė, kaip Samara – jo atstovė spaudai – ir du jos asmeniniai padėjėjai pripuolė prie jo ir nusivedė ruoštis kitam pasirodymui. Jam dar liko sudainuoti dvi dainas: vieną be ketvirčio devintą, o kitą – pusę dešimtos. O tada šitas prakeiktas rytas pagaliau bus baigtas.