Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Tai truko gal porą mėnesių, paskui ji pradėjo domėtis ne tik mokyklos išleistuvių nuotraukoje surastais broliais dvyniais, bet netrukus susirado ir draugus iš visų savo gyvenimo etapų: vaikų darželio Bostone, kur tuo metu abu jos tėvai dirbo po studijų; Pokonoso vasaros stovyklos; vidurinės mokyklos Filadelfijos priemiestyje; kelias dešimtis pažįstamų ir draugų iš Kornelio koledžo, iš praktikos ligoninėje po magistrantūros; o pastaruoju metu ir kolegas iš dabartinės ligoninės bei Hantlio mokyklos. Ir nors kartais per laiką daugybė draugų pavardžių pasimiršdavo, dabar jai apie juos nuolat primindavo pranešimai svetainėje, todėl ji mielai su jais susisiekdavo ir pasidomėdavo, kas naujo įvyko jų gyvenime per pastaruosius dešimt ar dvidešimt metų.

Šįvakar irgi kaip visada ji priėmė kvietimą draugauti iš vienos savo vaikystės draugės, kurios šeima pagrindinės mokyklos laikais išsikėlė gyventi kitur. Brukė greitai peržvelgė jos profilį, įsimindama menkiausias smulkmenas (netekėjusi, baigė Kolorado universitetą Boulderyje, šiuo metu gyvena Denveryje, mėgsta kalnų dviračių sportą ir ilgaplaukius vaikinus), ir pasiuntė merginai trumpą, linksmą laiškelį, duodantį suprasti, kad čia jų atnaujinta draugystė ir baigiasi.

Brukė grįžo į pradinį puslapį ir įsijungė įprastą vėliausių naujienų paiešką, ten ji paskubomis permetė akimis naujausius savo draugų įrašus apie internetinius žaidimus, kasdienius jų atžalų laimėjimus, artėjančio Helovino kostiumus, džiaugsmingus palinkėjimus penktadienio vakarą ir įvairiausias nuotraukas, įkeltas iš atostogų po įdomiausius pasaulio kraštus. Paskui ji nuvedė pelę į antrojo puslapio apačią ir ten pamatė naujausią Leo informaciją, aišku, didžiosiomis raidėmis, šaukte šaukiančią atkreipti dėmesį.

Leo Volšas: RUOŠIAMĖS RYTOJ VYKSIANČIAI DŽULIANO ALTERIO FOTOSESIJAI SOHE SU AISTRINGOMIS MANEKENĖMIS! JEI NORIT PAMATYTI, BRŪKŠTELĖKIT MAN…

Fe, fe, fe, fe. Laimė, elektroninio pašto dėžutėje skambtelėjo pranešimas apie gautą naują laišką, ir Brukė trumpam atsitraukė nuo bjauriosios Leo žinutės.

Laiškas iš Nolos. Pirmasis (na, iš esmės tai antras, nes pirmajame ji parašė tik tiek: „IŠTRAUK MANE IŠ ŠITO PRAGARO!!!“) normalus laiškas, kurį Brukė gavo draugei išvykus, todėl iš karto noriai atsidarė. Gal vis dėlto jai toje kelionėje smagu? Ne, jokių šansų. Nola atostogas dažniausiai leisdavo slidinėdama Šveicarijos Alpėse, kaitindamasi saulėje Sen Tropeze, linksmindamasi Kabo kurortuose. Atostogaudavo ji dažnai, prabangiai ir visada su vaikinu, nepaprastai mėgstančiu seksą, – susirasdavo jį kelionėje, o paskui grįžusi namo niekada su juo nebesutikdavo. Brukė nė už ką nepatikėjo, kai Nola prisipažino užsirašiusi į turistinę kelionę po Vietnamą, Kambodžą, Tailandą ir Laosą… Visiškai viena, kur jai teks gyventi dviejų žvaigždučių viešbučiuose ar svečių namuose ir keliauti autobusais. Viena kuprinė trims savaitėms. Geravališkas atsisakymas lankytis Michelin žvaigždutėmis pažymėtuose restoranuose, nesinaudojimas limuzinais ir šimtą dolerių kainuojančiu pedikiūru. Jokių šansų pramogauti naujojo draugo jachtoje ar staipytis tik su Lubuteno bateliais. Brukė bandė atkalbėti Nolą nuo šios kelionės rodydama jai savo medaus mėnesio Pietryčių Azijoje nuotraukas, kuriose buvo gausu vaizdų su egzotiškais vabzdžiais, vakarienei kepamais naminiais gyvūnėliais ir visa kolekcija lauko tualetų, kuriuose jai teko tupėti, bet Nola iki paskutinės minutės spyriojosi, esą jai viskas tinka. Brukė neketino jai priminti: „Ar aš tau nesakiau“, tačiau sprendžiant iš elektroninio laiško, viskas ėjosi taip, kaip Brukė ir tikėjosi.

Sveikinimai iš Hanojaus. Mieste tokios spūstys žmonių, kad Niujorko metro piko valandomis atrodo kaip golfo aikštynas. Aš čia dar tik penkta diena ir jau nežinau, ar ištempsiu iki galo. Keliauti po lankytinas vietas patinka, bet mūsų grupė varo mane į kapus. Kiekvieną dieną jie atsibunda su vis didesniu ir drąsesniu iššūkiu gyvenimui – jiems nebaisios kelionės autobusu, jiems reikia dar gausesnių turgų, kondicionuojamo oro stygius jiems anokia problema. Vakar man trūko kantrybė ir aš pareiškiau grupės vadovui, kad mielai sumokėsiu papildomai už atskirą kambarį viešbutyje, nes nebegaliu tverti, kai mano kambario draugė jau penktas rytas keliasi pusantros valandos anksčiau nei reikia ir prieš pusryčius išsiruošia bėgti dešimt kilometrų. Matai, ji iš tų, „kurios prastai jaučiasi, jeigu rytą nepasportuoja“. Mane net pykina. Demoralizuoja. Turbūt puikiai įsivaizduoji, kaip tai mane nuodija ir žlugdo mano savivertę. Taigi ją perkėlė į kitą kambarį ir aš dabar manau, kad ne veltui išleidau penkis šimtus dolerių. O daugiau ir neturiu ko tau pasakoti. Šalis, aišku, labai graži, bekraštė ir įdomi, bet, jei nori žinoti, vienintelis mūsų grupėje vyras iki keturiasdešimties keliauja su savo mamyte (kuri, beje, man labai patinka – gal reikėtų persigalvoti???). Norėčiau paklausti, kas naujo pas jus, bet kadangi tu, man išvykus, neparašei nė vieno laiško, tai spėju, kad viskas po senovei. Kad ir kaip ten būtų, aš vis tiek tavęs pasiilgau ir viliuosi, kad ir tu kuria nors prasme nė kiek ne geriau leidi laiką už mane. Myliu ir bučiuoju. Aš.

Brukė atsakė jai per kelias sekundes.

Brangiausioji Nola,

Nenoriu sakyti: „Ar aš tau nesakiau.“ Nors, kita vertus, išbraukiam – tikrai pasakysiu. Ar aš tau nesakiau? Ar mano, kaip aiškiausio skorpiono, įtikinėjimai nuo aštuntos ryto iki dešimtos vakaro tau dar neatvėrė akių? Atleisk, kad esu blogiausia laiškų rašytoja pasauly. Negaliu net pasiaiškinti kodėl. Bet ir parašyti neturiu ko. Dirbu kaip išprotėjusi – vaduoju kelis atostogaujančius kolegas, vildamasi užsidirbti keletą papildomų atostogų dienų, per kurias mudvi galėsime kur nors nuvažiuoti. Džulianas visą savaitę laksto po šalį, nors, spėju, kad jis irgi rimtai dirba, kadangi albumas turi itin didelį pasisekimą. Mūsų situacija keistoka. Jis atrodo taip nuo manęs nutolęs. Bandau tai pateisinti… Et, velniai žino kuo. Kur dingo mano geriausia draugė, kai man taip reikia jos palaikymo? Padėkite ir man kas nors!

Tiek to – baigiu savo laišką ir daugiau savo skundais tavęs nebekankinsiu. Skaičiuoju dienas, kada tu grįši ir mudvi galėsime nulėkti į vietnamietišką restoraną. Atsinešiu gertuvėlę paslaptingojo drumzlino skysčio, kad galėtum pasijusti vis dar atostogaujanti svečioj šaly. Bus smagu. Žiūrėk, saugokis, ir parvežk man ryžių. Myliu bučiuoju. Aš.

P. S. Ar turėjai progą užsivilkti tuos senus panešiotus sarongus, kuriuos tau įbrukau į kelionę vien dėl to, kad jų atsikratyčiau?

P. P. S. Beje, nuoširdžiai tau patariu kibt ant kaklo bet kokiam vaikinui ar tam, kuris keliauja su mamyte.

Nuspaudė mygtuką „Siųsti“ ir išgirdo sau už nugaros Džuliano žingsnius.

– Mažule, ką čia veiki? – mieguistai paklausė jis ir įsipylė vandens atsigerti. – Facebook naujienas ir rytoj čia rasi.

– Aš ne jas žiūriu! – pasipiktinusi atkirto Brukė. – Negalėjau užmigti, tad atėjau čia parašyti laiško Nolai. Kaip suprantu, jai labai nepatinka bendrakeleiviai.

– Eime į lovą. – Gerdamas vandenį jis nuėjo į miegamąjį.

– Gerai, tuoj, – šūktelėjo ji, bet jis jau buvo nuėjęs.

Brukė lyg nuplikyta atsibudo nuo triukšmo bute. Išsigandusi šastelėjo lovoje, miegai akimirksniu išgaravo, bet netrukus prisiminė, kad Džulianas vakar grįžo namo. Į Italiją jie neišskrido, nes Džulianas trankėsi po pagrindines miesto radijo stotis, bendravo su muzikinių programų vedėjais, dainavo pokalbių laidų studijose ir atsakinėjo į klausytojų klausimus. Ir vėl jo namie nebuvo ištisas dvi savaites.