Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Brukė pasilenkė prie spintelės šalia lovos pažiūrėti, kuri dabar valanda, bet Volteris, karštu liežuviu lyžčiojo jai veidą ir neleido susirasti akinių. Devyniolika minučių po trijų. Ko, po galais, jis nemiega, kai ir taip reikės velnioniškai anksti keltis?

– Gerai jau, eikš pas mane, – tyliai pašaukė ji Volterį, kuris dėl tokio netikėto naktinio sujudimo smarkiai vizgino uodegą ir šokinėjo prie lovos. Brukė užsimetė chalatą ir nušlepseno į svetainę, kur su vienais apatiniais ir ausinėmis ant galvos Džulianas barškino savo elektriniu pianinu. Neatrodo, kad ką nors būtų rimtai grojęs, veikiau jau susimąstęs spoksojo į sieną už sofos, o pirštai nesąmoningai bėgiojo po klaviatūrą. Jeigu ji taip gerai jo nepažinotų, tai galima būtų manyti, kad jis vaikšto per miegus ar yra apsvaigęs nuo narkotikų. Džulianas pajuto, kad ji atėjo į kambarį tik tada, kai Brukė atsisėdo jam priešais.

– Ei, – prabilo jis ir nusimovęs ausines pasikabino ant kaklo kaip šaliką. – Prižadinau?

Brukė linktelėjo.

– Nors groji be garso, – tarė ji, rodydama į klaviatūrą, prie kurios buvo prijungtos ausinės, – nežinau, kaip išgirdau per miegus.

– Čia jie kalti, – tarė Džulianas, rodydamas į krūvelę kompaktinių plokštelių. – Netyčia numečiau ant grindų. Atleisk.

– Nieko tokio. – Brukė prisiglaudė prie jo. – Kaip jautiesi? Viskas gerai?

Džulianas apkabino jai pečius, bet vis tiek liko susimąstęs. Antakiai suraukti.

– Labai jaudinuosi. Turėjau daugybę interviu, bet nė vienas toks svarbus kaip pokalbių laidoje „Šiandien“.

Brukė sugriebė jo ranką, spustelėjo ir tarė:

– Viskas bus gerai, mielasis. Pamatysi. Tokiems susitikimams tu tiesiog gimęs.

Gal ir ne visai tiesa – keletas Džuliano interviu per televiziją, kuriuos jai teko matyti, praėjo truputį nejaukiai, bet jeigu jau reikia nekaltai pameluoti…

– Tu tik taip sakai, nes esi mano žmona.

– Teisingai. Aš privalau tai pasakyti. Ir darau tai nuoširdžiai. Tau puikiausiai viskas pavyks.

– Laida tiesioginė ir transliuojama visai šaliai. Kasryt ją žiūri milijonai amerikiečių. Argi ne baisu?

Brukė įsikniaubė jam į krūtinę, kad nematytų jos veido.

– O tu išeik į sceną ir atlik tai, kas tau reikia. Juk studija bus įrengta toliau nuo triukšmingųjų turistų, tad jausiesi kaip per paprastą pasirodymą. Be to, ir žiūrovų bus gerokai skysčiau.

– Mažiau.

– Ką?

– Mažiau, o ne skysčiau, – nedrąsiai šyptelėjo Džulianas.

Brukė niuktelėjo jam į pašonę.

– Štai kaip tu man atsidėkoji už palaikymą, ką? Taisai mano kalbos klaidas? Eime į lovą.

– Kokia prasmė? Vis tiek po minutės kitos reikės keltis.

Brukė žvilgtelėjo į elektroninį laikrodį ant vaizdo leistuvo. Be dvidešimt penkių keturios.

– Galim dar pasnausti kokias penkiasdešimt minučių ir tada pulsim ruoštis. Mašina atvažiuos penkiolika po penkių.

– Jėzau šventas. Tiesiog nežmoniška.

– Pasitaisau. Pamiegosim keturiasdešimt penkias minutes. Nemanyk, kad tapęs populiarus neturėsi ir toliau rytais išvesti savo mylimo šuns.

Džulianas gailiai sudejavo. Volteris keliskart sulojo.

– Eime, vis tiek bus geriau, jeigu prigulsi, tegu ir nebeužmigsi, – stodamasi paragino Brukė ir timptelėjo už rankos.

Džulianas atsistojo ir pabučiavo jai į skruostą.

– Eik, aš tuoj.

– Džulianai…

Jis dar kartą nusišypsojo. Šįkart nuoširdžiai.

– Nebūk tironė, moterie. Ar turiu atsiklausti leidimo nusičiurkšti? Tuoj ateisiu.

Brukė apsimetė supykusi.

– Tironė? Eime, Volteri, į lovą, o tėveliui leiskime ramiai pasėdėti ant klozeto ir parsisiųsti į iPhone naujų dainų. – Pakštelėjusi Džulianui į lūpas, sucaksėjo liežuviu Volteriui, kad šis sektų paskui.

Nespėjus Brukei atsigulti, pasigirdo skardi žadintuvo „Visos vienišos merginos“ melodija ir ji stryktelėjo lovoje įsitikinusi, kad jie viską pramiegojo. Širdyje gerokai palengvėjo, kai pamatė, kad laikrodis rodo tik penkiolika minučių po ketvirtos, ir jau lenkėsi žadinti Džuliano, bet jo lovos pusėje pamatė tik suveltą antklodę ir išsidrėbusį spanielį. Volteris dryksojo visu ūgiu ant nugaros, ištiesęs aukštyn visas keturias letenas, padėjęs galvą ant Džuliano pagalvės kaip žmogus. Šuo žvilgtelėjo į ją pro vieną pramerktą akį, tarsi sakytų: „Man irgi taip patiktų“, tada vėl užsimerkė ir patenkintas atsiduso. Brukė pasitrynė veidu jam į kaklą, o tada nutipeno į svetainę, tikėdamasi rasti Džulianą ten, kur paliko. Tačiau jo čia nebuvo, o ji pro svečių vonios kambario durų plyšį pamatė šviesą ir nuėjusi paklausti, ar kas neatsitiko, išgirdo jį garsiai žiaukčiojant. Vargšelį supykino, pagalvojo ji, kartu ir užjausdama Džulianą, ir džiaugdamasi, kad ne jai reikės duoti interviu. Jeigu tektų susikeisti vietomis, tai ir ji dabar neabejotinai tūnotų šiame vonios kambaryje, vemtų ir melstų Dievą, kad atsiųstų kokią išganingą kliūtį.

Netrukus išgirdo nuleidžiamo vandens garsą ir durys atsidarė. Ant slenksčio stovėjo išbalęs, prakaito išpiltas jos vyras. Atgalia ranka nusišluostė lūpas ir žvilgtelėjo į ją pusiau linksmai, pusiau negaluodamas.

– Kaip jautiesi, mielasis? Gal ko atnešti? Imbierinio limonado ar ko?

Džulianas šleptelėjo į kėdę prie dviviečio virtuvinio stalo ir suleido pirštus į plaukus. Brukė pastebėjo, kad pastaruoju metu jo plaukai atrodo vešlesni nei anksčiau, kai pernai buvo pradėjęs plikti nuo pakaušio. Tikriausiai taip yra dėl puikaus plaukų kirpimo, kuriuo dabar rūpinasi jo kirpėjai ir vizažistai, radę būdą paslėpti ar užmaskuoti prasidėjusį plaukų slinkimą. Kad ir ką jie buvo sumanę, rezultatas akivaizdžiai geras. Nespėjusios pastebėti nedidelio praplikusio lopinėlio, žmonių akys staigiai krypdavo prie žavių duobučių skruostuose.

– Jaučiuosi bjauriai, – pareiškė Džulianas. – Bijau, kad nieko neišeis.

Brukė priklaupė šalia jo, pabučiavo į skruostą ir suėmė už rankų.

– Viskas bus gerai, mielasis. Šis interviu padės tvirčiau įsikabinti ir tau, ir tavo albumui.

Dar akimirka, ir Brukė pravirks. Laimė, jis pasiėmė iš vazos nuo stalo bananą ir pradėjo lėtai jį valgyti.

– Be to, aš manau, kad interviu praeis su vėjeliu. Juk visi žino, kad eini į studiją koncertuoti. Sudainuosi „Prarastuosius“, žiūrovai ims džiūgauti ir tu pamirši, kad tave filmuoja kameros, tada kas nors užlips ant scenos ir paklaus, kaip jautiesi staiga tapęs žvaigžde ar ko nors panašaus. O tu atsakysi, kad labai myli ir dievini savo gerbėjus, ir tuomet Elas ims kalbėti apie orą. Dedu galvą, bus vienas juokas.

– Taip manai?

Jo maldaujantis žvilgsnis priminė Brukei, kaip seniai ji šitaip jį guodė ir kaip to pasiilgo. Jos vyras – roko žvaigždė – ir toliau liko jautrus kaip vaikas.

– Žinoma! Eime, tu palįsk po dušu, o aš iškepsiu kiaušinienės su skrebučiais. Po pusvalandžio atvažiuos mašina, mums negalima vėluoti. Aišku?

Džulianas linktelėjo. Netaręs nė žodžio jis pakedeno jai plaukus ir atsistojęs patraukė į jų vonios kambarį. Jis jaudindavosi prieš kiekvieną pasirodymą, tebūnie tai eilinis koncertas koledžo bare, trumpas pasirodymas privačiame vakarėlyje ar centriniame šalies stadione didžiulei miniai, bet tokio susijaudinusio Brukei dar neteko matyti.

Brukė įšoko į dušą Džulianui lipant lauk, ir jau norėjo tarti jam dar keletą padrąsinančių žodelių, bet nusprendė, kad tyla bus iškalbingesnė. Kol ji prausėsi, Džulianas išvedė pasivaikščioti šunį, tad išlipusi iš dušo ji skubiai išsitraukė lengviausius drabužius, su kuriais jaustųsi patogiai ir per daug nekristų niekam į akis: juodas ilgas tampres ir tunikos stiliaus megztinį, prie kurių dar priderino žemakulnius batus iki kulkšnių. Brukė tik visai neseniai pradėjo nešioti tampres, nes kai tik išdrįso įsigyti pirmąsias gražiai priglundančias storas pėdkelnes, jos nuomonė iš karto pasikeitė po daugybės kankinamai ilgų metų, kai tekdavo spraustis į ankštus džinsus pažemintu juosmeniu, lįsti į siaurus pieštuko formos sijonus ar vyriškas kelnes, su kuriomis ji jautėsi lyg su metaliniais gniaužtais ant liemens; dabar jai tamprės atrodė kaip Dievo siųstas išganymas moterims visame pasaulyje. Pirmą kartą ji surado drabužį, liekninantį figūrą ir slepiantį toli gražu ne žvaigždės liemenį ir užpakaliuką, bet išryškinantį dailias jos kojas. Kasdien maudamasi tampres ji tyliai padėkodavo jų išradėjui ir sukalbėdavo trumpą maldelę, kad jos kuo ilgiau būtų madingos.