Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Nola papildė taures ir čiupo savo telefoną.

– Sakyk, ką užsakyti?

– Aš dar neišalkau, – atsakė Brukė ir nustebo, kad iš tiesų nesijaučia alkana.

– Užsakysiu krevečių, vištienos ir porciją suktinukų. Tinka?

Brukė mostelėjo ranka ir vos neapsiliejo vynu. Pirmoji taurė nutekėjo į skrandį gan greitai.

– Gerai, man tinka.

Trumpai susimąstė, nes pamatė, kad ji su Nola elgiasi lygiai taip pat kaip Džulianas su ja.

– Pasakok, kaip jums sekasi. Kas naujo su ..?

– Driu? Su juo jau baigta. Šį savaitgalį turėjau progą prasiblaškyti ir pamačiau, kad pasauly yra gerokai žavesnių vyrų už Driu Maknilą.

Brukė vėl užsidengė rankomis veidą.

– O, ne. Tu ir vėl.

– Kas yra? Man buvo smagu.

– Kaip tu randi laiko?

Nola apsimetė įsižeidusi.

– Pameni, kaip aną šeštadienį po vakarienės tu norėjai eiti namo, o aš ir Driu dar pasilikom?

– O Dieve, tik nesakyk, kad vėl buvote trise. Mano silpna širdis neatlaikys kito meilės trikampio.

– Bruke! Driu išėjo iš karto po tavęs, o aš dar norėjau pasilikti. Išgėriau dar vieną taurę ir pusę dviejų nakties vienui viena išėjau iš restorano pasigauti taksi.

– Ar tu jau ne per sena naktiniams iškvietimams? Ar tai dabar vadinama kitaip?

Nola užsidengė rankomis akis.

– Dieve šventas, tu tikra davatka. Aš šokau į pirmąjį per dvidešimt minučių privažiavusį taksi, o tas vaikinas norėjo iš manęs jį paveržti. Jis įšoko į automobilį iš kitos pusės.

– Šit kaip?

– Na, jis buvo gan mielas ir aš jam leidau važiuoti drauge, jeigu sutiks išlaipinti pirma mane. Nespėjau nė mirktelėti, kaip pradėjome glamonėtis.

– Kas paskui? – paklausė Brukė, nors pati gerai nujautė, kas buvo paskui.

– Ogi nuostabu.

– Ar bent vardo paklausei?

– Baik, – nukirto ją Nola ir užvertė akis į lubas.

Brukė žiūrėjo į savo draugę, bandydama prisiminti laikus, kai buvo netekėjusi. Susitikinėjo su daugybe vaikinų, draugų turėjo iki kaklo, bet niekada nesistengė griūti su visais į lovą. Kartais, pamiršusi baimę dėl Nolos, ji imdavo jai pavydėti pasitikėjimo savimi ir pernelyg atviro seksualumo demonstravimo. Kai vienintelį kartą Brukė turėjo permiegoti su vaikinu, jai teko ilgai save įtikinėti, kad bus smagu, žavu ir suteiks naujų jėgų. Bet kai suplyšo gumytė ir ji visą parą kankinosi po rytinės tabletės, kai paskui šešias savaites laukė ŽIV tyrimo rezultatų, vildamasi, kad jie bus neigiami, ir nesulaukė nė vieno skambučio iš savo tariamo mylimojo, Brukė suprato nesanti sukurta tokiam gyvenimui.

Brukė giliai atsiduso ir apsidžiaugė išgirdusi lauko durų skambutį, nes suprato, kad jau atvežė maistą.

– Nola, ar suvoki, kad galėjai?..

– Ar nesiliausi man vėl skaičiusi moralų, kad „jis galėjo būti žudikas maniakas“?

Brukė iškėlė rankas pasiduodama.

– Gerai jau, gerai. Džiaugiuosi, kad tau buvo smagu. Čia turbūt kalba mano pavydas.

Nola tyliai sucypė ir parietusi po savimi kojas paėmė Brukei už rankos, o paskui smarkokai plekštelėjo per ją.

– Už ką dabar? – įsižeidusi paklausė Brukė.

– Nedrįsk man daugiau sakyti, kad pavydi! – su dar neregėtu rimtumu atsakė Nola. – Esi graži ir talentinga. Tu nė neįsivaizduoji, kaip malonu tavo draugams matyti, kokiomis akimis į tave žiūri Džulianas. Suprantu, kad niekada nebuvau didelė jo talento gerbėja, bet jis tave tikrai labai myli. Šito nepaneigsi. Žinot ar ne, bet judu mane uždegat. Suprantu, kad įdėta nemažai triūso, bet dabar viskas grįžta su kaupu.

Pasigirdo beldimas į duris. Pasilenkusi Brukė apkabino Nolą ir tarė:

– Myliu tave. Ačiū, kad pasakei. Man reikėjo tai išgirsti.

Nola jai šyptelėjo, čiupo piniginę ir nuskubėjo į koridorių.

Merginos greitai pavalgė ir Brukė, pavargusi po sunkios dienos ir pusės butelio vyno, iš karto išskubėjo namo. Iš įpratimo ji patraukė tiesiai į metro ir įlipusi į pirmo numerio traukinį atsisėdo savo mėgstamoje vietoje vagono gale ir tik pusiaukelėje prisiminė, kad galėjo susistabdyti taksi. Eidama iki savo namo, atmetė motinos skambutį ir užsisvajojo apie viengungišką vakarinį ritualą: puodelį žolelių arbatos, karštą vonią, šaltą kambarį, tabletę migdomųjų ir saldų miegą po stora šilta antklode. Gal net reikėtų išsijungti telefoną, kad Džulianas neprižadintų savo atsitiktiniais skambučiais, nenuspėjamais pokalbiais ir tik viena užtikrinta detale, kad fone būtinai girdėsis muzika ar merginų balsai, o gal ir viena, ir kita.

Paskendusi svajonėse, trokšdama kuo greičiau parsirasti namo ir nusimesti drabužius, Brukė nepastebėjo ant kilimėlio prie durų gėlių, kol vos už jų neužkliuvo. Stiklinė cilindro formos vaza buvo bemaž rėplinėjančio kūdikio dydžio, apjuosta ryškiai žaliais bananmedžio lapais. Joje puikavosi puokštė purpurinių ir šviesiai rausvų kalijų žiedų, o per vidurį kaip gražus akcentas stiebėsi vienintelis bambuko stiebas.

Brukė kartais gaudavo puokščių, kuriomis įvairių švenčių proga apdalijamos visos moterys, – saulėgrąžų žiedų iš savo tėvų, kai pirmam kurse išsirovė protinį dantį, kelis tuzinus privalomų rožių nuo neišradingų vaikinų per Valentino dieną, prekybos centruose pirktų puokščių šeimininkei nuo draugų, einančių pas ją į svečius, – tačiau dar niekada gyvenime nebuvo gavusi ko nors panašaus. Skulptūra. Meno kūrinys. Brukė pakėlė nuo žemės vazą ir įsinešusi į vidų išėmė mažą vokelį, lipnia juostele priklijuotą nelabai matomoj vietoj prie pagrindo. Volteris pripuolė prie jos ir ėmė uostinėti nepažįstamus kvapus.

Mieloji Bruke,

Labai tavęs ilgiuosi. Skaičiuoju dienas, kada vėl galėsiu tave pamatyti šį savaitgalį.

Su meile – D.

Brukė nusišypsojo ir pasilenkusi pauostė įspūdingo grožio kalijas. Tas malonumas truko vos dešimt sekundžių, nes staiga galvoje sukirbėjo abejonė. Kodėl jis parašė Bruke, kai visada vadina ją Ruke, ypač dabar, kai nori pasirodyti romantiškas ar jausmingas? Gal jis šitaip atsiprašo už tai, kad praėjusią savaitę elgėsi su ja it nedėmesingas kvailys, tad jeigu taip, tai kodėl tiesiai nepasako „atsiprašau“? Negi žmogus, besididžiuojąs gebėjimu kurti – ne bet ką, o dainas, – imtų rašyti tokias banalias frazes? O svarbiausia, kodėl jis kaip tik dabar siunčia jai pirmąją puokštę gėlių, nors Brukė puikiausiai žino, kad jis siaubingai nemėgsta gėlių salonų pristatomų puokščių? Anot Džuliano, tai pasenęs, perdėm brangus ir per daug komercinis bendravimo būdas, kai žmogus negali tinkamai išreikšti savo emocijų žodžiu ar veiksmu, ką jau kalbėti apie tai, kad žiedai greitai vysta, o be to, ką jie simbolizuoja? Šie dalykai Brukei nelabai rūpėjo, bet žinodama, iš kokios šeimos Džulianas kilęs, visados kruopščiai saugojo ir gerbė jai rašytus jo laiškus, dainas ir eilėraščius, kuriems jis anksčiau skyrė tiek daug laiko. Tad iš kur tokia „skaičiuoju dienas“ nesąmonė?

Volteris bakstelėjo snukučiu jai į kelį ir gailiai suinkštė.

– Kodėl tėvelis negali išvesti tavęs pasivaikščioti? – paklausė Brukė, užsegė pavadėlį ir apsisukusi išėjo į lauką. – Oi, žinau kodėl. Nes jis mažai būna namie!

Nors ir jausdamasi kalta, kad taip ilgai palieka Volterį vieną, Brukė parsitempė šunį namo, vos tik jis spėjo atlikti savo reikalą, ir palepino papildoma porcija ėdalo bei didžiule sultinga morka desertui. Paėmusi į rankas kortelę, dar kartą atidžiai perskaitė ir iš lėto įdėjo į šiukšlių kibirą, paskui apsisukusi sugrįžo ir vėl ištraukė iš šiukšliadėžės. Tegu ir ne pats maloniausias tekstas, kokį Džulianas kada nors yra parašęs, bet vis tiek jo stengtasi.