Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Į Duano ir Hadsono gatvių sankryžą, – pasakė vairuotojui ir patraukė kojas arčiau kondicionieriaus grotelių, pro kurias buvo pučiamas šaltas oras. Visą kelią važiavo užmerktomis akimis ir atlošta galva. Tuo metu, kai taksi privažiavo prie Nolos namo, atėjo žinutė iš Džuliano.

„Ką tik gavau elektroninį laišką iš Džono Travoltos! Sako, jam labai patinka mano naujasis albumas, ir nuoširdžiai sveikina“, – rašė jis.

Brukė tiesiog jautė iš ekrano trykštantį Džuliano džiaugsmą.

„Džonas Travolta?! – parašė jam. – Negali būti! Kaip nuostabu!“

„Jis parašė savo agentui, o šis persiuntė žinutę Leo“, – atrašė Džulianas.

„Sveikinu! Tai bent! Neištrinsiu, – parašė ji, paskui pagalvojusi pridūrė: – Kai galėsi, paskambink. Myliu, bučiuoju.“

Nolos dviejų kambarių butas buvo pačiame ilgo koridoriaus gale, jo langai žvelgė į gatvę, į madingą kavinukę su staliukais lauke. Brukė įėjo pro paliktas praviras duris, nusispyrė batus, numetė prie durų rankinuką ir tiesiu taikymu patraukė į virtuvę.

– Aš jau atėjau! – garsiai pranešė ji, imdama iš šaldytuvo skardinėlę dietinės kolos. Tai vienintelis nepadorus malonumas, kurį ji sau leido tik Nolos bute.

– Šaldytuve yra dietinės kolos. Pačiupk ir man vieną! – šūktelėjo iš miegamojo Nola. – Baigiu krautis ir ateinu pas tave.

Brukė atidarė abi skardinėles ir nuėjo pas Nolą, kuri sėdėjo ant grindų apsikrovusi drabužiais, batais, kosmetikos priemonėmis, elektronikos prietaisais ir kelionių vadovais.

– Kaip aš visa tai sugrūsiu į vieną kuprinę? – piktai burbtelėjo ji, brukdama į priekinę kišenę apvalų dantų šepetėlio dėklą, o kai jis niekaip nelindo, nusviedė jį per kambarį į kampą. – Kokio velnio aš sutikau?

– Iš kur man žinoti? – atšovė Brukė, nužvelgdama baisią netvarką. – Aš ir pati savęs jau dvi savaites kasdien to klausinėju.

– Va kaip būna, kai laiku nesuplanuoji atostogų ir neturi tinkamo vaikino. Šešiolika dienų su vienuolika nepažįstamų žmonių Pietryčių Azijoje? Žinai, Bruke, dėl visko esi kalta tu.

Brukė ėmė juoktis.

– Na ir pasakei. Aš iš karto perspėjau, kad sumanymas niekam tikęs, vos tik man apie jį prasižiojai. O tu taip džiaugeisi.

Nola atsistojo nuo grindų, atsigėrė kolos ir nuėjo į svetainę.

– Iš manęs galėtų pasimokyti visos netekėjusios moterys. Gyvenime daugiau jokių impulsyvių, neplanuotų turistinių kelionių. Vietname ir vienas gali sau kur nori vaikštinėti. Ko aš taip užsidegiau?

– Liaukis, viskas bus gerai. Be to, gal jūsų grupėje bus koks šaunus vyrukas.

– Aha. Kur čia nebus. O greičiausiai tai vien pusamžių vokiečių poros, nusivalkioję budistų hipiai, o gal net vienos lesbietės. Ne! Greičiausiai ten bus vien tik žavūs išsilavinę trisdešimtmečiai vyrai.

– Toks teigiamas požiūris man labiau patinka, – šypsodamasi tarė jai Brukė.

Lauke kažkas patraukė Nolos žvilgsnį ir ji nuėjo prie lango. Brukė žvilgtelėjo į gatvę, bet nepamatė nieko ypatingo.

– Matai, ten prie pirmojo staliuko kairėje pusėje? Natali Portman. Užsidėjusi kepuraitę su snapeliu ir akinius nuo saulės? Įsivaizduoja užsimaskavusi, nors jos esybė šaukte šaukia, kad čia Portman, – tarė Nola.

Brukė pažiūrėjo pro langą dar kartą ir pamatė merginą su kepuraite, siurbčiojančią vyną ir besijuokiančią, nes kartu vakarieniaujantis draugas jai kažką tuo metu pasakojo.

– Mmmm, taip, ko gero, tenai tikrai ji.

– Aišku, kad ji. O kaip atrodo – fantastika! Nesuprantu, bet jos neįmanoma nemėgti. Turėčiau jos nekęsti, bet negaliu. – Nola pakreipė galvą į šoną, bet akių nuo jos vis tiek neatplėšė.

– Kodėl turėtum jos nekęsti? – paklausė Brukė. – Man ji atrodo viena iš normalesnių aktorių.

– Kaip tik dėl to ir turėtum jos dar labiau nekęsti. Ji ne tik beprotiškai graži – net ir tada, kai buvo visiškai plika, – bet dar ir baigusi Harvardo universitetą, moka bene penkiolika kalbų, apkeliavo beveik visą pasaulį, ragindama žmones remti mikrofinansinę sistemą, ir dar ji taip tausoja aplinką, kad net odinių batų neapsiauna. O be to, visi, kam yra tekę su ja dirbti ar skristi drauge lėktuvu, tvirtina ją esant vieną žemiškiausių būtybių. Tai dabar imk ir pasakyk man, kaip galima pakęsti tokį žmogų?

Nola pagaliau atsiplėšė nuo lango, ir Brukė nusekė jai iš paskos į kambarį. Abi įsitaisė priešinguose dvivietės sofos galuose ir atsigręžė veidu viena į kitą.

Brukė gurkštelėjo kolos ir nusipurtė, prisiminusi fotografą už savo buto lango.

– Natali Portman sekasi.

Nola lėtai palingavo galva ir tarė:

– Dieve mano, na ir kietas gi tu riešutėlis.

– Ką aš blogo pasakiau? Nieko nesuprantu. Kodėl turėčiau dėl jos kraustytis iš proto? Pavydėti? Ji net netikra.

– Dar ir kokia tikra! Sėdi kitapus gatvės ir atrodo pribloškiamai.

Brukė susiėmė ranka už galvos ir suvaitojo:

– O mes iš pasalų ją stebim. Man tai visai nepatinka. Palikim ją ramybėj.

– Nerimauji dėl Natali Portman privatumo? – tyliai paklausė Nola.

– Ko gero, taip. Keista: viena vertus, tiek daug mano skaityta apie ją spaudoje, matyti visi filmai, kuriuose ji vaidino, ir dar įdėmiausiai įsimintos visos suknelės, su kuriomis ji ėjo į „Oskarų“ teikimo ceremonijas, bet vis tiek man norisi kiaurą vakarą sėdėti prie lango ir spoksoti į ją, o kita vertus…

Nola nukreipė televizoriaus pultelį į ekraną ir junginėjo kanalus, kol surado alternatyvaus roko programą. Pasirėmusi ant alkūnės tarė:

– Jau girdėjau. Kas dar pas tave naujo? Kodėl tokia sušikta tavo nuotaika?

Brukė atsiduso.

– Norėjau paprašyti dar vieno laisvadienio kitą savaitgalį vykti į Majamį, ir turiu prisipažinti, Margarita nė kiek neapsidžiaugė.

– Ji negali varžyti asmeninio savo darbuotojų gyvenimo.

Brukė nepatenkinta purkštelėjo.

– Būtų nesąžininga jos atžvilgiu, jei darbuotojai tik retkarčiais pasirodytų darbe.

– Tu per daug iš savęs reikalauji. Ar galim pakeisti temą ir pakalbėti apie ką nors linksmesnio? Tik neįsižeisk, gerai?

– Dėl ko? Šio savaitgalio vakarėlio?

– Ar aš kviečiama? – Nola plačiai šypsojosi. – Galėčiau tave ten palydėti.

– Nejuokauk. Mielai priimčiau tavo pasiūlymą, bet jis čia netinka.

– O ką? Kas geriau – ar tūnoti bare Niujorke su kokiu nevykėliu, ar su roko žvaigždės žmona kramsnoti ikrus?

– Sutarta. Džulianas tik apsidžiaugs, kad nereikės visą vakarą šokinėti apie mane. – Ant kavos staliuko suvibravo Brukės telefonas. – Velnią mini, velnias čia.

– Sveikas! – šūktelėjo Brukė į ragelį. – Mudvi su Nola sėdim ir kalbam apie šio savaitgalio iškilmes.

– Bruke? Spėk. Kalbėjau su Leo ir jis man sakė išgirdęs iš Sony agentūros prezidento padėjėjo, kad pirmieji albumo pardavimo rezultatai pranoko visus jų lūkesčius.

Pokalbio fone Brukė girdėjo skambant muziką ir restorano triukšmą, bet niekaip negalėjo prisiminti, kur Džulianas apsistojęs šiandien. Gal Atlantoje? O gal šįvakar koncertuoja Čarlstone? Taip, tikrai Čarlstone, nes Atlantoje turėjo būti vakar. Prisiminė kalbėjusi su Džulianu pirmą valandą nakties, jis buvo gerokai įkaušęs, bet puikios nuotaikos. Skambino iš Ritz viešbučio Bakhede.

– Niekas dar nedrįsta iš anksto nieko prognozuoti, nes radijo eterio savaitė baigsis tik po trijų dienų, o kompaktinės plokštelės pardavimo savaitė baigiasi šiandien, bet spėjama, kad viskas dar tik įsibėgėja.