Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– O aš negaliu patikėti, kad jis pagaliau išeina į pensiją, – nusistebėjo Rendis. – Bus keista, kai šį rugsėjį pirmą kartą per penkiolika metų turėsiu pradėti mokslo metus be jo.

Brukė nuėjo su visais į valgomąjį ir pasidėjo savo lėkštutę ir gėrimą šalia brolio.

– Sakai, tau be jo bus liūdna, taip? Su kuo eisi darbe pietauti?

Suskambo Džuliano telefonas ir jis atsiprašęs nuėjo atsiliepti.

– Turint omeny ką tik pasirodžiusį albumą, Džulianas laikosi stebėtinai ramiai, – pasakė Rendis, atsikąsdamas didelį gabalą milžiniško sumuštinio.

– Tau tik taip atrodo, o iš tiesų yra kitaip. Jo telefonas nesiliauja skambėjęs, jis nuolat su kuo nors kalbasi, bet niekas kol kas nieko dorai nežino. Gal ką nors praneš jau šįvakar ar rytoj? Jis sako, kad visi viliasi, jog albumas paklius į geriausiųjų dvidešimtuką, bet niekada nežinai, – kalbėjo Brukė.

– Neįtikėtina, – įsiterpė Mišelė, knebinėdama duonos riekę. – Ar tu kada nors pagalvojai, kad sakysi, jog Džuliano albumas gali pretenduoti į geriausiųjų dvidešimtuką? Žmonės visą gyvenimą dėl to verčiasi per galvą, o čia jo pirmas albumas ir štai, prašom…

Brukė atsigėrė gazuoto vandens ir nusišluostė lūpas.

– Dar per anksti kalbėti… Nenoriu džiaugtis pirma laiko. Tačiau taip, tai iš tiesų pats beprotiškiausias dalykas…

– Ot ir ne beprotiškiausias, – atliepė jai Džulianas, grįžęs į kambarį su plačiausia šypsena veide. Jo nuotaika buvo tokia puiki, kad Brukė iš karto pamiršo jų kivirčą.

Mišelė iškėlė ranką ir tarė:

– Na, jau nesikuklink, Džulianai. Jeigu atvirai, tai pirmojo albumo debiutas geriausiųjų dvidešimtuke iš tiesų yra beprotiška sėkmė.

– Jeigu taip, tuomet beprotiškiausias dalykas yra tai, kai tavo debiutinis albumas atsiduria ketvirtoj vietoj, – tyliai paaiškino jis ir jo veidą nutvieskė dar laimingesnė šypsena.

– Ką? – suspigo Brukė ir iš nuostabos net išsižiojo.

– Skambino Leo. Sako, oficialiai dar nepaskelbta, bet jau spėjama, kad albumas atsidurs ketvirtoje vietoje. Ketvirtoje! Man sunku tą suvokti.

Brukė pašoko nuo savo kėdės ir puolė Džulianui į glėbį.

– Dieve mano, Dieve mano, Dieve mano! – be paliovos kartojo ji. Mišelė negarsiai suspiegė ir, pasveikinusi Brukę su Džulianu, nuėjo atidaryti paties geriausio viskio Džuliano pergalei atšvęsti.

Rendis sugrįžo į kambarį nešinas trimis didelėmis taurėmis rudo skysčio ir viena stikline apelsinų sulčių Mišelei.

– Už Džulianą, – palinkėjo keldamas savo taurę. Susidaužę visi keturi išgėrė. Brukė susiraukė ir pastatė savąją ant stalo, o Džulianas su Rendžiu vienu mauku išgėrė iki dugno.

Rendis paplojo Džulianui per nugarą ir tarė:

– Žinai, aš labai džiaugiuosi tavo sėkme ir visa kita, bet prisipažinsiu nuoširdžiai – man labai smagu turėti giminėje roko žvaigždę.

– Oi, mielieji, nieko čia…

Brukė patapšnojo Džulianui per petį ir tarė:

– Jis kalba tiesą, mielasis. Tu išties esi žvaigždė. Ar daug kas gali pasigirti, kad jo pirmasis albumas debiutavo ketvirtu numeriu populiariausiųjų sąraše? Ar penktu? Dešimtu? Tarp tokių kaip bitlai, Madona, Bejonsė ir… Džulianas Alteris? Juk tai visiška beprotybė!

Dar daugiau nei pusvalandį visi keturi šventė, kalbėjosi ir bėrė Džulianui klausimus, bet paskui Mišelė pareiškė, kad jau laikas ruoštis, nes po valandos reikės važiuoti į restoraną. Vos tik Mišelė padavė šūsnį rankšluosčių ir uždarė paskui save svečių kambario duris, Brukė taip stipriai apsikabino Džulianą, kad abu neišsilaikė ant kojų ir sugriuvo ant lovos.

– Mielasis, jau prasidėjo. Tavo karjera prasidėjo tikrai ir neginčijamai, – džiūgavo ji, bučiuodama pirma kaktą, paskui akis, skruostus ir lūpas.

Džulianas ją irgi išbučiavo, paskui atsirėmė ant alkūnių ir paklausė:

– Ar žinai, ką dar tai reiškia?

– Kad tu dabar esi oficialiai pripažinta garsenybė? – atsakė ji ir pabučiavo jam į kaklą.

– Tai reiškia, kad tu pagaliau gali nebedirbti Hantlio mokykloje. Jei nori, gali mesti abu darbus.

Brukė atšlijo nuo jo ir paklausė:

– Kodėl turėčiau mesti?

– Na, visų pirma dėl to, kad pastaruosius kelerius metus dirbai kaip išprotėjusi, todėl dabar nusipelnei poilsio. Be to, mes jau pradedam atsigauti finansiškai. Man priklauso tam tikras procentas iš gastrolių su Maroon 5 grupe, privatūs vakarėliai man nieko nekainuoja, nes juos užsako Leo, greitai pradės plaukti pinigai už albumą, todėl, manau, gali pailsėti ir pasidžiaugti gyvenimu.

Džulianas kalbėjo logiškai, bet dėl pačiai nesuvokiamų priežasčių Brukė ėmė ir pasišiaušė:

– Žinai, aš dirbu ne tik dėl pinigų. Mergaitėms reikia manęs.

– Viskas kaip tik laiku, Bruke. Mokslo metai prasidės tik po dviejų savaičių, tad neabejoju, kad mokykla lengvai ras, kas tave pavaduotų. O jeigu ir norėsi toliau dirbti ligoninėje, tai grįžusi iš jos turėsi pakankamai laisvo laiko.

– Jeigu nuspręsiu toliau dirbti ligoninėje? Džulianai, aš ten darau karjerą. Aš dėl jos baigiau medicinos mokslus, ir jeigu mano darbas ne toks svarbus kaip debiutinė ketvirtoji vieta populiariausiųjų sąraše, tai man jis vis tiek patinka.

– Neabejoju, kad patinka. Tik pagalvojau, kad tau galbūt dar labiau patiks, jei dirbsi nepersiplėšdama. – Džulianas niuktelėjo jai į pašonę ir nusišypsojo.

Brukė piktai dėbtelėjo į jį.

– Kur lenki?

Džulianas užsitraukė ją ant savęs, bet Brukė pasimuistė ir nuslydo.

Atsidusęs Džulianas tarė:

– Aš juk nieko tau nesiūlau drastiško, Bruke. Jeigu tiek daug nesinervintum dėl privačių konsultacijų ir darbo valandų, gal išmoktum labiau vertinti laisvalaikį. Gal daugiau keliautum su manim, dalyvautum renginiuose?

Brukė tylėjo.

– Supykai? – paklausė jis ir paėmė už rankos.

– Nesupykau, – pamelavo ji. – Atrodo, taip stengiuosi suderinti savo darbą su tavo veikla. Kartu važiavom į Leno laidą, dalyvavom „Penktadienio vakaro žiburių“ vakarėlyje, Kirsten Stiuart gimtadienyje Majamyje ir Bonnaroo festivalyje. Kai ilgai dirbi studijoje, užsuku pas tave vakarais po darbo. Neišmanau, kaip dar galėčiau tau pagelbėti, bet atsakymas būtų tikrai ne mesti savo darbą ir sekioti paskui tave. Nemanau, kad ir tu būtum patenkintas, jeigu mesčiau darbą, nors iš pradžių gal ir pasirodytų smagu, bet, jeigu atvirai, greitai imčiau savęs už tai nekęsti.

– Na, tu dar pagalvok, – neatlyžo Džulianas. Nusivilko marškinėlius ir nuėjo į vonios kambarį. – Pažadi?

Pradėjusio šniokšti vandens garsas užgožė jos atsakymą. Brukė nusprendė šį vakarą tą klausimą išmesti iš galvos; griebtis skubotų sprendimų irgi neverta, o jeigu jų nuomonės išsiskiria, tai dar nereiškia, kad kuris nors iš jų klysta.

Brukė nusivilko drabužius, atitraukė užuolaidą ir įlipo į dušo kabiną.

– Iš kur man tokia garbė? – markstydamasis paklausė Džulianas. Jo veidas buvo muilinas.

– Tai dėl to, kad mums liko mažiau nei pusvalandis susiruošti, – atsakė Brukė ir iki galo atsuko karšto vandens čiaupą.

Džulianas aiktelėjo:

– Dėl Dievo, pasigailėk!

Brukė meiliai prisiglaudė prie jo muiluotos krūtinės ir iš karto užstojo visą karšto vandens srovę.

– O, kaip gera.

Džulianas apsimetė supykęs ir pasitraukė į kamputį. Brukė nusijuokė.

– Eikš, eikš, – pakvietė, nors gerai žinojo, kad Džulianas nemėgsta šiltesnio nei drungnas vandens. – Ir vietos, ir vandens užteks abiem.