Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Džulianas įkišo abi rankas į lagaminą ir, ištraukęs visą glėbį drabužių, numetė ant sofos tarp jų. Brukė norėjo apibarti jį, kam taip neatsargiai juos mėto, kam glamžo ir verčia viską krūvon, bet paskui suvokė, kad tai būtų kvaila. Pasilenkusi arčiau paėmė į rankas šviesiai žalią kašmyrinį megztuką su gobtuvu, jis buvo toks minkštas kaip kūdikio apklotėlis. Etiketėje buvo užrašyta keturi šimtai devyniasdešimt penki doleriai.

– Mielas, tiesa? – paklausė Džulianas tokiu balsu, kokiu kalbėdavo išimtinai tik apie muzikos instrumentus ar elektronikos prietaisus.

– Betgi tu niekada nenešioji drabužių su gobtuvais, – teįstengė pasakyti jam Brukė.

– Taip, bet gal jau laikas pradėti, – plačiai šypsodamasis atsakė jai Džulianas. – Manau, verta pratintis prie penkis šimtus dolerių kainuojančio gobtuvėlio. Matai, koks minkštas ir švelnus? Žiūrėk, pačiupinėk šitą. – Ir jis numetė jai ant kelių minkštą odinį švarką ir porą Džono Varvatoso juodų odinių aulinių batų, panašių į motociklininkų ir kaubojų apavą. Brukė nelabai ką apie juos nutuokė, bet net ir jai atrodė, kad yra be galo puikūs. – Kaip tau jie?

Ji vėl linktelėjo. Išsigandusi, kad tuoj pravirks, jeigu nesiims kokių nors veiksmų, Brukė pasilenkė virš lagamino ir ištraukusi pasidėjo ant kelių antrą glėbį drabužių. Čia buvo keletas vardinių ir vintažinių įvairiausių, sunkiai įsivaizduojamų spalvų marškinėlių. Paskui ji pamatė dailius Gucci batus – su odiniu padu ir be jokio firminio ženklo – ir baltus Prada sportbačius. Dar lagamine buvo nemažai skrybėlių ir didelių megztų kepurių, kurias jis nuo seno nešioja, taip pat švelnių kašmyro kepuraičių, panamų ir minkštų baltų fetrinių skrybėlių. Gal dešimt ar dvylika skirtingų stilių ir atspalvių galvos apdangalų, kiekvienas savaip stilingas ir nepakartojamas. Keliolika ploniausių kašmyro megztukų V kaklu, trumpų ankštų itališko stiliaus kasdienių švarkų ir kelios dešimtys džinsų. Pastarųjų tiek daug ir visi tokie skirtingi, įvairiausių spalvų ir atspalvių, kad kelias savaites Džulianas kasdien galėtų mautis po naują porą ir nė viena jų nepasikartotų. Brukė prisivertė išlankstyti kiekvieną porą ir gerai apžiūrėti, kol pagaliau surado – ji tvirtai tikėjo, kad suras – lygiai tokius pat, kokius vakar nupirko jos mama Bloomingdale’s parduotuvėje ir kurie Brukei iš pradžių nepatiko.

Bandė ką nors pasakyti, bet išėjo tik neaiškus „oho“.

– Neįtikėtina, tiesa? – paklausė Džulianas, jo balsas darėsi vis linksmesnis, kuo giliau ji rausėsi jo naujuose drabužiuose. – Ar labai džiaugiesi, mieloji? Pagaliau ir aš atrodysiu kaip tikras vyras. Su gražiais brangiais drabužiais. Ar bent numanai, kiek jiems visa tai atsiėjo? Pamėgink atspėti.

Spėlioti jai nereikėjo, vien iš daiktų kokybės ir nesuskaičiuojamos galybės Brukė galėjo tvirtai pasakyti, kad Sony paklojo ne mažiau kaip dešimt tūkstančių dolerių. Bet nenorėjo gadinti Džulianui nuotaikos.

– Nežinau. Du tūkstančius? Gal tris? Juk tai beprotiška! – kaip įmanydama jausmingiau atsakė ji.

Džulianas nusijuokė.

– Aišku, aš irgi taip būčiau pasakęs. Aštuoniolika gabalų. Gali patikėti? Aštuoniolika gabalų vien tik drabužiams!

Brukė patrynė tarp delnų kašmyrinį megztuką.

– Ar tu nieko prieš, kad jie nori pakeisti tavo įvaizdį? Ar galėsi nešioti visai kitokius drabužius?

Kol jis galvojo, ką atsakyti, ji sėdėjo sulaikiusi kvapą ir laukė.

– Matai, aš negaliu kitaip, – pasakė jis. – Laikas keistis, supranti? Iš pradžių tiko ir senoji apranga, bet dabar jau reikia ko nors šviežio. Privalau prisitaikyti prie naujo įvaizdžio, nes su juo ateis ir posūkis karjeroje. Prisipažinsiu, man ir pačiam keista, bet aš visa širdimi už. – Ir valiūkiškai nusišypsojo. – O jeigu reikia keistis, tai tebūnie į gera. Na, tai sakyk, ar labai džiaugiesi?

Brukė prisivertė nusišypsoti.

– Labai. Man patinka, kad jie nusprendė tiek daug į tave investuoti.

Džulianas numetė į šalį savo senąją kepuraitę ir užsidėjo baltą fetrinę skrybėlę su batisto juostele. Pašokęs nuėjo pasižiūrėti į veidrodį prieškambaryje ir kelis kartus pasisukiojo prieš jį, grožėdamasis savimi iš visų pusių.

– O kuo tu mane pradžiuginsi? – sušuko nuo veidrodžio. – Kiek pamenu, tai ne aš vienas žadėjau šįvakar parūpinti staigmeną.

Brukė liūdnai šyptelėjo, nesvarbu, kad niekas tuo metu jos nematė.

– Nieko ypatingo neturiu, – atsakė ji vildamasi, kad balsas nuskambėjo linksmiau, nei baiminosi.

– Nagi, nesikuklink. Sakei, kad nori man šįvakar kažką parodyti.

Susidėjusi rankas į skreitą ji įbedė akis į prigrūstą lagaminą ir tarė:

– Nieko tokio, kas prilygtų tavajai staigmenai, mielasis. Dabar pasidžiaukime šita, o aš pasilaikysiu savąją kitam vakarui.

Jis priėjo prie jos su skrybėle ant galvos ir pasilenkęs pabučiavo į skruostą.

– Aš nieko prieš, Ruke. Dabar eisiu išsikrauti daiktų. Nori man padėti? – ir ėmė vilkti lagaminą paskui save į miegamąjį.

– Aš tuoj, – pasakė ji trokšdama, kad jis nepastebėtų spinton sukrautų maišų su pirkiniais.

Po minutės jis grįžo į svetainę ir prisėdo ant sofos šalia jos.

– Ar tikrai nieko neatsitiko, mieloji? Kas tau nepatinka?

Brukė vėl jam nusišypsojo ir papurtė galvą, trokšdama nuryti galugerkly užstrigusias ašaras.

– Viskas gerai, – pamelavo ji ir spustelėjo jam ranką. – Tikrai nieko neatsitiko.

Aštuntas skyrius

Mano silpna širdis neatlaikys kito meilės trikampio

– Ar blogai, kad aš bijau? – paklausė Brukė jiems sukant į Rendžio ir Mišelės namų gatvę.

– Mes jau senokai su jais nesimatėme, – burbtelėjo Džulianas, kažką įnirtingai rašydamas telefone.

– Ne jų, o vakarėlio. Susirinks nuo vaikystės pažįstami žmonės, visi puls klausinėti, kaip gyvenam, pasakos apie savo vaikus. Visi mano buvę draugai, dabar gerokai visais atžvilgiais mane pranokę ir pralenkę.

– Galiu tave užtikrinti, kad nė vieno iš jų vaikas taip sėkmingai neištekėjo kaip tu.

Akies krašteliu Brukė pastebėjo, kad jis šypsosi.

– Cha! Gal ir būčiau su tavim sutikusi prieš pusę metų, kol nesusikirto mano keliai su Sašos Filips motina. Šeštoje klasėje Saša buvo mūsų etalonas, vienu rankos mostu galėjo užsiundyti ant tavęs visą šutvę priešų, ir dar, jei nori žinoti, turėjo pačias ilgiausias atraitojamas kojines ir balčiausius odinius sportbačius.

– Ar man tai ką nors sako?

– Taigi aš nesuspėjau sprukti į šalį ir susidūriau su Sašos mama „Dvidešimt pirmo amžiaus“ parduotuvėje, namų apyvokos reikmenų skyriuje.

– Bruke…

– Ji užspeitė mane prie dušo kabinų užuolaidų ir rankšluosčių lentynų ir pratrūko girtis, kad Saša ištekėjo už vaikino, kuris pasirodo „esąs iš labai įtakingos italų mafijos šeimos“ – mirkt, mirkt, – kad šis vaikinas būtų galėjęs turėti bet kokią moterį pasauly, o žiū, ėmė ir susidėjo su jos Saša. Beje, ji dabar yra keturių jo vaikų iš ankstesnės santuokos įmotė. Kad giriasi, kad giriasi! Moteriškė buvo tokia išradinga, kad mudviem išsiskyrus, man pasidarė apmaudu, jog tu nesi mafiozas ir neturi būrio vaikų nuo pirmosios žmonos.

Džulianas nusijuokė.

– Tu man šito nepasakojai.

– Nenorėjau rizikuoti tavo laime.

– Ištversim tą vakarėlį, nebijok. Keli užkandžiai, vakarienė, tostas ir lekiam namo, gerai?

– Kaip pasakysi.