Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Kone dusdama iš apmaudo, Brukė paprasčiausiai tarė:

– Ne, Džulianai, man tik svarbu, kad tau viskas puikiai sektųsi. Džiugią naujieną man pasakei.

– Ačiū, brangioji. Aš tau šiandien dar paskambinsiu, kai turėsiu konkretesnių žinių, gerai? Myliu tave, Ruke, – Džulianas atsisveikino tokiu švelniu balsu, kokio ji jau seniai nebuvo girdėjusi. Džulianas įprato vadinti ją Ruke dar tada, kai jie tik buvo pradėję draugauti. Bičiuliai ir namiškiai, išgirdę šią pravardę iš Džuliano lūpų, taip pat ėmė vadinti ją Ruke ir nors iš pradžių ji vartė akis ir visaip reiškė nepritarimą, širdy netrukus pajuto nepaaiškinamą dėkingumą, kad taip meiliai į ją kreipiamasi. Dabar Brukė stengėsi džiaugtis tuo ir nesikrimsti, kad Džulianas padėjo ragelį nė nepasiklausęs, kaip jai sekasi.

Pedikiūrininkė užtepė pirmą sluoksnį lako, bet Brukei pasirodė, kad spalva per daug rėžia akį. Norėjo paprieštarauti, bet nusprendė verčiau nesivarginti. Motinos kojų nagai buvo nulakuoti puikia šviesiai rausva spalva ir atrodė prabangiai, bet gan natūraliai.

– Supratau, kad Džulianas tau pranešė džiugių naujienų, neapsirikau? – paklausė ponia Grin ir nuleido ant kelių žurnalą.

– Kurgi ne! – atsakė Brukė vildamasi, kad balsu neišdavė savo nusivylimo. – Sony siunčia jį su kita grupe į gastroles. Šią savaitę repetuos Los Andžele, paskui apšildys publiką prieš grupės Maroon 5 koncertus ir turės puikią progą pasirodyti plačiajai auditorijai, kad vėliau galėtų leistis į savo grupės koncertines gastroles. Tai rodo didžiulį jų pasitikėjimą.

– O tai reiškia, kad jis dar rečiau bus namie.

– Taip. Visą savaitę jis liks ten ir repetuos. Paskui gal kelioms dienoms grįš ir vėl išlėks.

– Ką tu į tai?

– Na, jam tai nepaprastai maloni žinia.

Mama nusišypsojo ir įsispyrė į salono pasiūlytas vienkartines šlepetes.

– Tu neatsakei į mano klausimą.

Supypsėjo Brukės telefonas ir ji linksmai ištarė:

– Nesuspėjau.

Atėjo žinutė iš Džuliano. Jis rašė: „Pamiršau tau pasakyti. Man liepia nusipirkti naujų drabužių! Sako, tokia išvaizda netinka. Tikras košmaras!“

Brukė garsiai nusijuokė.

– Kas yra? – paklausė mama.

– Vis dėlto pasauly yra teisybė. Spėju, kad reklamos agentai ar vadybininkai nepatenkinti Džuliano išvaizda. Liepia įsigyti naujų drabužių.

– O kokie jiems patiktų? Nelabai įsivaizduoju Džuliano su karišku Maiklo Džeksono švarku ar su MC Hamerio kelnėmis. – Mama didžiavosi savo popkultūros žiniomis.

– Juokauji? Jau šešti metai esu už jo ištekėjusi ir galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų per tą laiką mačiau jį be džinsų ir baltų medvilninių marškinėlių. Jam čia bus kietas riešutėlis. Didelis įvykis.

– Tai padėkime jam! – pasiūlė mama ir padavė čekį atnešusiai moteriai kreditinę kortelę. Brukė jau griebėsi savo piniginės, bet motina mostelėjusi ranka sulaikė.

– Patikėk manimi, Džulianas nė už ką gyvenime nesutiks pakeisti savo išvaizdos. Jis verčiau guls karstan nei trinsis po parduotuves. Jis labiau prisirišęs prie savo džinsų ir marškinėlių uniformos nei eilinis vyras prie savo vaikų. Bijau, kad Sony agentūros žmonės nežino, ko iš jo reikalauja, tačiau dedu galvą, kad jiems tikrai nepavyks jo įkalbinti rengtis kaip Džastinas Timberleikas.

– Bruke, mieloji, nėra jau taip blogai. Jeigu Džulianas nenori pats pirktis drabužių, mes jam nupirkime. – Brukė išsekė paskui motiną pro duris ir patraukė metro laiptų link. – Mes jam parūpinsime to, ką jis jau turi, tik gerokai gražesnio. Man šovė puiki mintis.

Persėdusios į kitą traukinį ir išlipusios antroje stotelėje moterys pakilo iš metro laiptais į Penkiasdešimt devintąją gatvę ir įžengė į Bloomingdale’s parduotuvę cokoliniame aukšte. Brukės motina tvirtu žingsniu patraukė tiesiai į vyrų skyrių.

Netrukus ji rankoje laikė klasikinio stiliaus garintus džinsus. Nei per tamsius, nei per šviesius, saikingai pablukintus ir be jokių nereikalingų lopų, užtrauktukų, skylių, įplėšimų ar kišenių. Brukė pačiupinėjo medžiagą. Stebėtinai lengva ir minkšta, gal net gerokai minkštesnė už Džuliano numylėtuosius Levi’s džinsus.

– Oho, – ištarė Brukė ir paėmė džinsus motinai iš rankų. – Neabejoju, kad jam tokie patiktų. Kaip suradai?

Šyptelėjusi mama atsakė:

– Kai buvot maži, stengiausi jus gražiai rengti. Manau, skonio nepraradau ir dabar.

Tik dabar Brukė užmetė akį į kainą.

– Du šimtai penkiasdešimt dolerių? Džuliano džinsai kainuoja vos keturiasdešimt. Šitų kaina man neįkandama.

Mama ištraukė džinsus jai iš rankų ir pareiškė:

– Jei reikės, tai ir įkąsi. Nupirksi šituos ir dar porą kitų, kuriuos netrukus rasime. O paskui drošim į marškinių skyrių ir nupirksim jam pačių minkščiausių ir švelniausių marškinėlių, kokių tik aptiksime. Jie galbūt kainuos po septyniasdešimt dolerių ar daugiau, bet vis tiek pirksime. Aš prisidėsiu.

Netekusi amo Brukė pažiūrėjo į motiną, bet ponia Grin tik palingavo galva ir tarė:

– Tai labai svarbu dėl įvairiausių priežasčių, o ypač dėl to, kad, mano galva, tu privalai atjausti ir palaikyti savo vyrą.

Pagaliau prie jų atpėdino paniuręs pardavėjas. Brukės mama nuvijo jį šalin.

– Negi manai, kad aš per mažai jį palaikau? Kad aš jam nepadedu? Kodėl tada jau ketverius metus plušu per du darbus, jeigu manai, kad jo nepalaikau? Kuo čia dėtos kelios poros džinsų? – Brukė pajuto, kad ima kone isteriškai šaukti, bet negalėjo susivaldyti.

– Eikš pas mane, – tarė Brukės mama ir išskėtė rankas. – Ateik, apkabinsiu, nusiramink.

Nežinia dėl ko – ar dėl užjaučiančio žvilgsnio, ar dėl menkai pažįstamo apkabinimo jausmo, vos pajutusi sau ant nugaros motinos rankas, Brukė pratrūko raudoti. Pati nežinojo, ko verkia. Be to, kad Džulianas pareiškė negrįšiąs namo dar visą savaitę, nieko tragiško neįvyko, viskas ėjo tik geryn, bet pravirkusi nebegalėjo susivaldyti. Motina dar stipriau ją apglėbė ir glostydama galvą murmėjo kažką nereikšmingo, kaip darydavo vaikystėje.

– Tave užgriuvo daugybė naujų dalykų, – guodė mama.

– Bet jie visi geri.

– Tai dar nereiškia, kad nėra pagrindo jų bijoti, Bruke. Mieloji, suprantu, kad man nebūtina tau aiškinti, jog diena kita, ir Džulianas taps garsiu muzikantu visoje Amerikoje. Kai išeis jo albumas, jūsų gyvenimas iš esmės pasikeis, o visa, kas vyksta dabar, tėra tik apšilimas.

– Betgi keletą metų mes to tik ir siekėme.

– Neabejoju. – Ponia Grin patapšnojo Brukei per ranką, o paskui suėmė delnais jai veidą. – Bet tai dar nereiškia, kad neturėtumėte džiaugtis. Jis ir taip retai būna namie, tavo dienotvarkės neįmanoma nuspėti, jūsų gyvenime atsiranda begalė naujų žmonių ir visi patarinėja, nurodinėja, kišasi į jūsų reikalus. Veikiausiai ateity bus tik dar sunkiau. Atsiras daugiau ir gero, ir blogo. Aš noriu, kad tu būtum pasirengusi.

Brukė šyptelėjo ir pakėlė prieš save džinsus.

– Aš tam rengiuosi, pirkdama jam brangesnius džinsus, nei pati nešioju? Taip?

Mama visada labiau rūpinosi apsirengimu nei ji, bet irgi nešvaistė pinigų per daug brangiems daiktams.

– Tikrai taip. Per kelis ateinančius mėnesius tau teks išmokti daug kuo dalytis su juo, nesvarbu, kad jam teks vis daugiau keliauti, o tu sėdėsi čia ir dirbsi. Jam turbūt bus sunku pačiam tvarkyti savo gyvenimą, ne ką galėsi padėti ir tu. Abiem bus nelengva. Betgi aš gerai žinau ir tave, Ruke, ir Džulianą. Jūs tikrai patempsit šitą naštą, o kai pagaliau viskas stos į normalias vėžes, pamatysite, kad stengtasi buvo ne veltui. Dovanok, kad kišuosi į tavo santuokinį gyvenimą – kaip žinia, nesu šios srities specialistė, – bet kol praeis šis sudėtingas laikas, abiem bus lengviau, jeigu tu visaip stengsiesi prisidėti prie jo veiklos. Padėk jam kurti ateities planus. Kai paskambins, atsiliepk nors ir vidury nakties, nesvarbu, kad ir kaip būtum pavargusi, – jis skambins dažniau, kai žinos, kad lauki jo skambučio. Nupirk jam naujų drabužių, kai jis sakys, kad jam liepia pakeisti aprangą, o jis nežino, nuo ko pradėti. Nežiūrėk tos kainos! Jeigu jo albumas bus parduodamas bent jau pusę tiek, kiek tikimasi, šitas pasišvaistymas, žinant, kokie pinigai jo laukia ateity, nebus net pastebėtas.