Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Ką tu čia šiandien veiki? – nustebusi paklausė ji.

– Ai, atidirbu už kelias praleistas dienas. Tikra nelaimė – du sekmadieniai už tris šiokiadienius.

– Oho. Kaip griežtai. Ar verta?

Brukė kandžiai nusijuokė.

– Aha. Baigiu pasiusti, bet kai pamačiau Džulianą dainuojant Bonnaroo festivalyje, nebesigailiu. – Pasidėjusi į spintelę švarkelį ir atsineštus priešpiečius, nusekė paskui Rebeką į koridorių. – Nežinai, šiandien Margarita darbe?

– Aš čia!

Joms už nugaros pasigirdo linksmas balsas. Brukės šefė buvo pasipuošusi išeiginėmis juodomis kelnėmis, šviesiai mėlyna palaidinuke ir juodais bateliais. Ant viršaus buvo užsimetusi kietai iškrakmolytą ir gerai išlygintą chalatą su savo pavardės ir pareigų kortele.

– Sveika, Margarita, – vienu balsu pasisveikino Brukė ir Rebeka, bet pastaroji netrukus nuo jų atsiskyrė pasiaiškinusi, kad vėluoja į pirmąjį susitikimą su pacientu.

– Bruke, gal norėtum palydėti mane į kabinetą? Šnektelėtume tenai.

Košmaras. Kaip ji galėjo pamiršti, kad sekmadienio rytais Margarita visada trumpam užsuka į ligoninę tiesiog pasižiūrėti, ar viskas einasi sklandžiai.

– A, gerai, gerai, – išlemeno Brukė. – Pasiteiravau tik dėl to, kad norėjau pasilabinti.

Šefė jau ėjo ilgu koridoriumi savo kabineto link.

– Eime, eime, – paragino ji, ir Brukei neliko nieko kito, kaip tik sekti paskui. Moteris turbūt pamanė, kad Brukė ir vėl prašys laisvadienių.

Margaritos kabinetas buvo niūrioje fojė greta medikamentų atsargų sandėlio. Tame pačiame aukšte buvo ir ginekologijos-akušerijos skyrius, o tai reiškė, kad jų pokalbis bus nuolat pertraukiamas šaižaus riksmo ar aimanos. Vienintelis teigiamas dalykas, kad einant koridoriumi galėjai užmesti akį į naujagimių palatas. Gal paskui Brukė dar turės minutę kitą laiko ir galės užbėgti pasūpuoti ant rankų kokį mažylį…

– Prašom užeiti, – pakvietė Margarita ir atidariusi duris uždegė šviesą. – Susitikom pačiu laiku.

Brukė nedrąsiai įėjo paskui šefę į kabinetą ir palaukė, kol ji nuims nuo svečių kėdės krūvą popierių, ir tada atsisėdo.

– Už ką tokia garbė? – Margarita šypsojosi, bet Brukė puikiai susigaudė, kas slypi už jos žodžių. Jau seniai jas sieja paprasta ir nuoširdi draugystė, bet pastaruoju metu Brukė pradėjo jausti tarp jų atsirandančią trintį.

Brukė vos ne vos išspaudė šypseną ir viltingai pagalvojo, kad tai nebūtų pikta lemianti pokalbio pradžia, nes troško, jog viskas praeitų taikiai.

– Na, garbės jokios, tik aš norėjau šnektelėti apie…

Margarita nusišypsojo ir tarė:

– Man tai didelė garbė, nes pastaruoju metu matau tave čia gan retai. Džiugu, kad panūdai pasikalbėti, nes ir aš turiu su tavim kai ką aptarti.

Brukė giliai įtraukė oro ir priminė sau laikytis ramiai.

– Bruke, tu gi žinai, kaip aš tave myliu, ir nereikia nė sakyti, kokia esu patenkinta tavo darbu mūsų ligoninėje. Aišku, patenkinti ir tavo pacientai, apie tai liudija aukšti tavo darbo įvertinimai, atlikti prieš keletą mėnesių.

– Ačiū, – padėkojo Brukė neišmanydama, kaip tinkamai jai atsakyti, nes jautė, kad pokalbis nieko gero nežada.

– Mane labai liūdina tai, kad nuo bene geriausios darbuotojos tu nusiritai iki antros nuo galo per visą mūsų vykdomą programą. Tik Perės rezultatai blogesni už tavo.

Galėjo ir nesakyti. Neseniai jie visi sužinojo, kodėl Perei taip nesiseka, bet vis tiek džiaugėsi, kad jai nesusiklostė dar blogiau. Pasirodo, prieš pusę metų ji patyrė vėlyvą persileidimą, dėl to tai smarkiai atsiliepė jos darbingumui. Dabar vėl pastojus, antrąjį nėštumo semestrą jai skirtas griežtas lovos režimas iki pat gimdymo. O tai reiškė, kad kiti penki rezidentai turės dirbti už Perę viršvalandžius, bet, žinodami tokias sudėtingas aplinkybes, niekas dėl to nesiskundė. Brukė labai stengėsi kas savaitę atidirbti už praleistą dieną, ir dar ateidavo budėti savaitgaliais, tik dabar jau ne kas šeštą, o kas penktą sekmadienį. Tačiau stengiantis neatsilikti nuo Džuliano grafiko – juk reikia pasidžiaugti kartu su savo vyru – tai jau darėsi nebepakenčiama.

Nepulk aiškintis ir atsiprašinėti. Pasižadėk pasitaisyti , – mintyse įsakinėjo sau Brukė. Vienas jos pažįstamas psichologas sakė, kad moterys, turinčios pranešti ką nors negero, yra labiau linkusios į ilgus pasiaiškinimus ir atsiprašinėjimus, nors gerokai veiksmingiau rėžti faktą tiesiai, o ne atsiprašinėti ar aiškintis. Brukė dažnai stengėsi tuo vadovautis, bet vis veltui.

– Atsiprašau! – nė nepajuto, kaip leptelėjo. – Pastaruoju metu man iškilo gana… Daug šeiminių problemų ir aš labai stengiuosi jas išspręsti. Viliuosi, veikiai visa tai susitvarkys.

Margarita kilstelėjo vieną antakį ir įdėmiai pažiūrėjo į Brukę.

– Manai, aš nežinau, kas tarp jūsų dedasi? – paklausė.

– Oi, ne, nieko panašaus. Aš tiesiog…

– Juk ne urve gyvenam. – Margarita nusišypsojo, ir Brukei širdy kiek atlėgo. – Aš juk privalau rūpintis savo darbuotojais. Dėl to ir sunerimau. Per pastarąsias šešias savaites tu turėjai septynis laisvadienius, neskaitant trijų dienų metų pradžioje, kai sakei, jog sergi. Spėju, ir dabar prašysi laisvadienio. Teisingai?

Brukė mintyse perkratė galimas išeitis ir nusprendusi, kad tokių nėra, romiai linktelėjo galvą.

– Kada ir kiek dienų?

– Po trijų savaičių vieną šeštadienį. Man tą savaitgalį pagal grafiką reikės dirbti abi dienas, bet Rebeka žadėjo su manimi susikeisti, ir aš už ją atidirbsiu kitą savaitgalį. Tad faktiškai išeina tik viena diena.

– Tik viena diena.

– Taip. Svarbus šeimos renginys, kitaip neprašyčiau.

Brukė mintyse pasižadėjo kitą savaitę per Kristen Stiuart gimtadienį Majamyje, kur Džulianas turės dainuoti keturias dainas, vengti pakliūti fotografams į objektyvą. Kai jis pasišiaušė ir nesutiko dalyvauti jaunos žvaigždutės gimtadienyje, Leo tiesiog puolė jo maldauti. Brukei pagailo Džuliano, bet ji nieko negalėjo padaryti, tik pasižadėti jį morališkai palaikyti.

Margarita žiojosi kažką jai sakyti, bet užsičiaupė. Pabaksnojo pieštuko galu per suskeldėjusią apatinę lūpą ir pažiūrėjo į Brukę.

– Ar jauti, kad jau baigi išnaudoti šiemet atostogoms skirtas dienas, o dar tik birželis?

Brukė linktelėjo.

Margarita pabaksnojo pieštuku į stalą. Tuk tuk tuk. Tokiu pat ritmu Brukei į galvą mušė kraujas.

– Man turbūt nereikės priminti, kad daugiau nebeskambintum neva susirgusi, kai reikės eiti su vyru į kokį vakarėlį, gerai? Apgailestauju, Bruke, bet tau išimčių daugiau daryti aš tikrai negaliu.

Oho. Brukė tik vieną kartą apsimetė serganti ir vylėsi, kad Margarita nesužinos, todėl dar tikėjosi išnaudoti likusias dešimt nedarbingumo dėl ligos dienų, kai baigsis atostogoms skirtos dienos. Matyt, ir šitas variantas atkris.

Brukė pasistengė neišsiduoti sutrikusi ir tarė:

– Žinoma.

– Ką gi, tuomet viskas. Šeštadienis laisvas. Ar dar ko nors norėtum?

– Nieko. Ačiū už supratingumą.

Brukė sukišo kojas į medpadžius po Margaritos stalu ir atsistojo. Mostelėjusi ranka prie durų išskubėjo į koridorių, kad Margarita jai nieko daugiau nebesakytų.

Septintas skyrius

Apmauta šutvės paauglių

Brukė įėjo į Lucky nagų dizaino studiją Devintajame aveniu ir pamatė savo mamą jau sėdinčią ir skaitančią žurnalą Last Night . Kadangi Džulianas pastaruoju metu būna taip dažnai išvykęs, Brukės mama pasisiūlė atvažiuoti į miestą, nusivesti ją po darbo pasidaryti manikiūro ir pedikiūro, pavakarieniauti sušių restorane, pas ją pernakvoti ir rytą vėl grįžti į Filadelfiją.