Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Taigi. Nuotrauka su Loson padarė daugiau, nei aš tikėjausi. Ją nupirko visi laikraščiai, sakau jums – visi iki vieno.

Brukė su Džulianu spoksojo į ją išvertę akis.

– Man jau skambino šimtai agentų, visi prašo interviu ir nuotraukų. Bruke, aš planuoju ateity parašyti didelį straipsnį ir apie tave. Pavadintą, sakykim: „Kas ta ponia Alter?“ Tad turėk omeny. Džulianai, visą ateinančią savaitę neturėsi nė minutės atokvėpio. Puiki žinia, tiesa? Rezultatai tiesiog pribloškiantys ir galiu drąsiai pasakyti – Sony žmones tu pritrenkei.

– Oho, – apsidžiaugė Džulianas.

– Nuostabu, – tyliai pritarė jam Brukė.

– Vestibiulyje jau tyko paparacai, tad būkite pasirengę susidurti su jais iš pat ryto. Galiu jums rekomenduoti keletą žmonių, kurie pakonsultuos jus privatumo ir saugumo klausimais. Jie tikrai patikimi.

– Manau, kad šito mums neprireiks, – tarė Brukė.

– Aha. Jei ką, sakykit. O dabar galiu jums patarti nuo šiolei registruotis viešbučiuose skirtingomis pavardėmis ir atidžiai sekti, ką rašote draugams savo elektroniniuose laiškuose.

– Ar čia iš tiesų taip?..

Samara nutraukė Džulianą per pusę žodžio garsiai pliaukštelėdama savo užrašų knygele. Susirinkimas oficialiai baigtas.

– Bruke, Džulianai, – ji ištarė jų vardus lėtai ir su tokia šypsena veide, nuo kurios Brukei per nugarą nubėgo šiurpuliai, – sveiki atvykę į mūsų būrį.

Šeštas skyrius

Jis juk galėjo būti gydytojas

– Ar norite, kad naujas žaliuzes dėčiau už senų, ar man jas nuimti? – paklausė meistras, rodydama ranka sau per petį į Brukės ir Džuliano miegamąjį.

Sprendimas ne iš atsakingiausių, bet Brukė nenorėjo jo priimti viena. Džulianas keliavo kažkur po šiaurės vakarų pakrantę – pastaruoju metu ji ir pati gerai nežinojo, kur jis esąs, – todėl namie mažai ką galėjo pagelbėti.

– Nežinau. O kaip dažniausiai žmonės daro?

Vyras gūžtelėjo pečiais. Jo veidas bylojo: Man vienodai, rinkis kaip nori ir leisk man greičiau lėkti namo džiaugtis šeštadieniu. Brukė aiškiai matė jo nuotaiką.

– Sakau, gal už senų? Man jos vis tiek gražesnės.

Vyras kažką murmtelėjo ir pradingo už durų. Volteris nenoriai nusekė jam iš paskos. Brukė įbedė akis į knygą, bet netrukus apsidžiaugė, kai suskambo telefonas.

– Sveikas, tėti. Kaip laikaisi? – Atrodė, jie šimtą metų nesikalbėjo, o kai dabar jis paskambina, tai kalba vien tik apie Džulianą.

– Bruke, labas. Čia Sintija.

– Labas, Sintija! Ekranėly pamačiau tėčio numerį. Kas naujo? Gal kartais sumanėte atvykti į Niujorką?

Sintija pamėgino pajuokauti.

– Artimiausiu laiku tikrai ne. Pastarąjį kartą per daug… Išvargom. Užtat tu pas mus visada laukiama.

– Taip, žinau, – pasakė truputį šiurkščiau nei norėjo, nes atrodė šiek tiek apmaudu būti kviečiamai aplankyti savo tėvą savo pačios gimtuosiuose namuose. Sintija tikriausiai išgirdo tą gaidą, nes tuojau puolė atsiprašinėti, o Brukė savo ruožtu supyko ant savęs, kam buvo tokia be reikalo priekabi.

– Aš irgi atsiprašau, – atsidususi tarė ji. – Man čia irgi ne pyragai.

– Man sunku įsivaizduoti! Klausyk, žinau, kad nederėtų, bet vis tiek paklausiu. Aš juk tik gero norėdama, supranti?

Brukė giliai įkvėpė ir laukė. Štai ir prasideda: nepageidaujama bendro gyvenimo su naujai iškilusia garsenybe – juk dabar jis garsus, tiesa? – pusė, apie kurią niekas jų neįspėjo.

– Turbūt nežinai, aš esu viena iš kelių Bet Šalomo sinagogos moterų tarybos prezidentės pavaduotojų.

Brukė laukė, bet Sintija nesiteikė pasakoti toliau.

– Aha. Man regis, kažką girdėjau, – neapsikentusi atsakė Brukė, stengdamasi rodyti kuo mažiau jausmų.

– Po kelių savaičių mes rengiame kasmetinius labdaros pietus, o viena pranešėja ką tik pareiškė negalėsianti dalyvauti. Žinai tą moterį, kuri rašo knygas apie košerinį maistą? Jeigu atvirai, tai aš abejoju, ar tie patiekalai tikrai košeriniai, gal greičiau tik panašūs į tokius. Ji išleido vieną knygą su žydų Velykų valgiais, kitą su Chanukos, o trečią – skirtą vaikams.

– Mhm.

– Pasirodo, kitą savaitę jai staiga prireikė operuoti kojos nykščio skaudulį, todėl ji kurį laiką negalės vaikščioti. Nors, jeigu atvirai, aš manau, ji išsisukinėja.

Brukė stengėsi apsišarvuoti kantrybe. Sintija – puiki moteris, jos tikslas – surinkti pinigų mažiau jų turintiems. Brukė iš lėto, atsargiai atsiduso, kad Sintija neišgirstų, ir tarė:

– Gal iš tiesų jai reikia operuoti skaudulį. O gal ji tiesiog nenori trenktis tokį kelią iš Šeiker Haitso į Filadelfiją, aš nežinau. Be to, argi man spręsti? Jeigu man kas pasiūlytų nemokamai nusisiurbti nuo pilvo riebalus, aš turbūt ir motiną paaukočiau. – Tyla. – Dieve, kaip klaikiai pasakiau, tiesa? – Brukei norėjosi nusirauti nuo galvos plaukus, bet ji tik nusijuokė. – Tau gerai, Sintija, tu nesi viena, o ir nusiurbimo tau nereikia. Atrodai puikiai.

– Ak, nemeilikauk!

Brukė palaukė kelias sekundes, kol Sintija prisimins, dėl ko skambina.

– Oi! Taigi. Suprantu, kad Džulianas pastaruoju metu žiauriai užsiėmęs, bet gal jis kaip nors galėtų padainuoti mums per pietus? Būtų nuostabu.

– Padainuoti?

– Na, padainuoti, pakoncertuoti, kaip jam pačiam geriau. Gal sudainuotų tą savo garsiąją dainą? Renginys prasidės slaptu aukcionu auditorijoje su lengvais užkandžiais, o paskui visi eisime į pagrindinę salę, kur mudvi su Gladise skaitysime ataskaitinį pranešimą apie moterų tarybos nuveiktus darbus šiais metais, aptarsime narystės klausimus, numatysime būsimus renginius ir…

– Gerai, supratau. Vadinasi, norite, kad jisai jums… Koncertuotų? Per moterų susirinkimą? Turbūt žinai, kad ta daina yra apie jo mirusį brolį? Manai, moterims ji patiks?

Laimė, Sintija nė kiek neįsižeidė.

– Sakai? Oi, Bruke, aš manau, kad net labai patiks.

Jeigu kas prieš du mėnesius būtų jai pasakęs, kad teks taip kalbėti, būtų nepatikėjusi, o dabar, kai visai neseniai į ją kreipėsi Hantlio mokyklos direktorė, viena iš buvusių Brukės bendraklasių, buvusi kolegė ir net du giminaičiai su prašymu, kad Džulianas padainuotų, pasirašytų ar ką nors jiems nusiųstų, – Brukės jau niekas nebestebino. Atmetus visus, šis prašymas turbūt buvo pats keisčiausias. Ji pamėgino įsivaizduoti Džulianą dainuojant akustinę „Prarastųjų“ versiją nuo pakylos Bet Šalomo sinagogoje, kur po tarybos prezidentės kalbos ir rabino palaiminimo susirinks penki šimtai žydžių motinų ir močiučių. Po dainos jos ims gręžiotis viena į kitą ir kuždėtis: „Na, gydytoju jis netapo, bet turbūt iš to irgi galima duoną valgyti.“ Arba: „Girdėjau, jis baigė mediciną, tik ja neužsiima. Kaip gaila.“ Paskui jos plūstels prie jo, o pamačiusios ant piršto žiedą, ims klausinėti apie žmoną. Ar ji irgi tokia pat graži žydaitė? Ar jie turi vaikų? Ne? O kodėl? Kada ketina pradėti gausinti šeimą? Paskui ims čiauškėti, kad jam labiau sektųsi gyvenime su kuria nors iš jų dukterų, dukterėčių ar draugių dukrų. Ir nors jos gyvena centrinėje Filadelfijos gatvėje, o Džulianas gimė ir augo Manhatane, mažiausiai geras tuzinas moterų suras giminystės ryšių su Džuliano tėvais, seneliais ar netgi su vienais ir kitais. Džulianas sugrįžtų namo šokiruotas, tik keliems žmonėms suprantamo karo veteranas, ir Brukė niekaip neįstengtų jo nei paguosti, nei nuraminti.

– Aš su juo pakalbėsiu. Esu tikra, jis labai apsidžiaugs, kad jį prisimenate, ir mielai tą padarytų, bet žinokit, kelias ateinančias savaites jis neturi nė vienos laisvos dienos.