Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Nesakysiu. Kai šįvakar per pobūvį jis įžengs į salę ir visos moterys ims alpti iš aistros, pats suprasi. Patikėk manim.

Džulianas neva pyktelėjęs sudavė delnu per vairą.

– O ar šįvakar moterys turi alpti ne dėl manęs? Juk šiandien aš roko žvaigždė, ne?

Brukė pasilenkė per tarpą tarp sėdynių ir pabučiavo jam į skruostą.

– Aišku, kad visos moterys alps dėl tavęs, mielasis. Kai nustos spoksoti į Riginsą ir pamatys tave, ims alpti ir eiti iš proto dėl tavęs.

– Dabar jau tikrai nesakysiu, kur važiuojam, – pareiškė Džulianas.

Suraukęs kaktą ir labai įsitempęs jis stengėsi apvažiuoti kelio duobes, kurių čia buvo kas dešimt metrų, užlietų vandeniu po vakarykštės liūties. Brukės vyras nebuvo įgudęs vairuotojas. Iš pradžių Brukė pamanė, kad jie važiuoja kur nors pasivaikščioti, pabūti gamtoje, paplaukioti valtele ar pažvejoti, bet paskui prisiminė, kad jos vyras – Niujorke gimęs ir augęs miestietis, o jo vienintelis ryšys su gamta – kartą per savaitę palaistyti bonsą ant spintelės prie lovos. Jo žinios apie laukinę gamtą buvo labai jau ribotos: jis gal ir sugebėtų atskirti nedidelę žiurkę nuo įmitusios pelės, šmirinėjančios po metro platformą, ar instinktyviai pasakyti, kurios prie maisto parduotuvių tinginiaujančios gatvės katės draugiškos, o kurios prisiartinus imtų šnypšti ir draskytis, bet šiaip jis mėgo vaikščioti švariai nublizgintais batais, miegoti savo lovoj, o į lauką eidavo – sakykim, į Centrinį parką pasiklausyti „Vasaros estrados“ festivalio arba pasėdėti laivo kavinėje, kai ten draugai surengdavo vakarėlį, – tik apsiginklavęs visa sauja klaritino tablečių ir su visiškai pakrautu mobiliuoju telefonu. Jam nepatiko, kai Brukė pravardžiuodavo jį miesto princu, bet niekad neįstengė pagrįstai to paneigti.

Netrukus tiesiai prieš juos iš medžių tankumyno išniro didelis bjaurus pastatų kompleksas su ryškiu neoniniu reklaminiu užrašu: Lone Star Western Wear . Tai buvo du atskiri pastatai, su viena bendra neasfaltuota automobilių stovėjimo aikštele, kurioje lūkuriavo vos kelios mašinos.

– Na štai, – tarė Džulianas, įsukdamas į purviną rėžį.

– Nesišaipyk. Prisipažink, kad tiesiog norėjai pajuokauti.

– O ką? Juk sakiau, kad važiuosime apsipirkti.

Brukė pažvelgė į du didžiulius pastatus ir kelis autobusiukus priešais. Džulianas išlipo iš automobilio ir priėjęs iš keleivio pusės atidarė dureles, padavė jai ranką, padėjo išlipti ir peršokti balą, nes ji avėjo atviromis basutėmis.

– Kai sakei, kad važiuosim apsipirkti, maniau, turi galvoje Neiman’s parduotuvę ar dar ką.

Plūstelėjus į veidą gaiviam kondicionuoto oro gūsiui, Brukei į akis pirmiausia krito jaunučiukė pardavėja, apsitempusi džinsais, su siaurais trumparankoviais languotais marškiniais ir kaubojiškais batais. Ji tuoj pat priėjo prie jų ir tarė:

– Labas rytas. Jeigu reikės mano pagalbos, iš karto sakykit!

Brukė jai nusišypsojo ir linktelėjo galvą. Džulianas stovėjo išsišiepęs iki ausų. Brukė niuktelėjo jam į ranką. Iš lubose įtaisytų garsiakalbių liejosi brązginamos gitaros garsai.

– Tiesą sakant, mums labai reikia jūsų pagalbos, – atsakė jis blondinei.

Mergina suplojo delnais ir uždėjo vieną ranką ant peties Džulianui, o kitą Brukei.

– Puiku. Tad pradedam. Ko pageidausite?

– Tikrai, ko mes šiandien pageidausime? – paklausė jo Brukė.

– Mums reikia kaubojiško stiliaus drabužių, mano žmonai į vakarėlį, – atsakė Džulianas, vengdamas pažvelgti Brukei į akis.

Pardavėja nusišypsojo ir tarė:

– Nuostabu. Žinau keletą daikčiukų!

– Džulianai, šiam vakarui aš jau turiu išsirinkusi drabužius. Pameni tą juodą suknelę, kur rodžiau? Ir tą dailų rankinuką, kurį Rendis su Mišele padovanojo man per gimtadienį? Pameni?

Džulianas sunėrė pirštus.

– Pamenu. Bet šįryt anksti atsikėlęs perskaičiau elektroninius laiškus ir pagaliau išdrįsau atsidaryti prisegtuką su šio vakaro kvietimu. O ten parašyta: vakarėlio aprangos kodas – madinga kaubojiška.

– Dieve mano.

– Nepanikuok! Aš gi žinojau, kad pulsi į paniką, tad…

– O aš atsivežiau juodą be petnešėlių suknutę ir aukso spalvos basutes! – Brukė sušuko taip garsiai, kad net salėje atsisuko keli pirkėjai.

– Žinau, Ruke. Dėl to iš karto parašiau Samarai ir paprašiau, kad mums paaiškintų daugiau. Ji tą ir padarė. Ir netgi labai smulkiai.

– Tikrai? – nustebo Brukė ir pakreipusi galvą šiek tiek atlaidžiau pažiūrėjo į jį.

– Taip. – Džulianas išsitraukė iPhone telefoną ir susiradęs laišką pradėjo skaityti: „Sveikas, pupuliuk, – ji visus taip vadina. – Serialo „Penktadienio vakaro žiburiai“ kūrėjai sumanė surengti kostiumų vakarėlį savo teksasietiškai kilmei pabrėžti. Nebijokit, tiks viskas – kaubojiška skrybėlė, kaubojiški batai, kepuraitė. Šįvakar tikrai visi puikuosis itin seksualiais ankštais džinsais. Pasakyk Brukei, kad jai reikia puikių Daisy Duke šortukų. Nugalėtoją rinks pats treneris Teiloras, tad pasistenkit! Labai laukiu…“ – Džulianas liovėsi skaityti ir nutilo. – Toliau nuobodžios organizacinės smulkmenos. Čia buvo svarbiausia. Dabar aišku, ko atvažiavom? Džiaugiesi?

– Na, džiaugiuosi, kad supratai pasiaiškinti dar prieš vakarėlį… – Brukė pastebėjo, kad Džulianas stovi susirūpinęs ir laukia iš jos padėkos. – Aš iš tiesų labai tau dėkinga, kad išgelbėjai mane nuo pražūties. Ačiū už rūpestį.

– Anoks čia rūpestis, – atsakė Džulianas, akivaizdžiai pradžiugęs.

– Tau juk šiandien repeticija.

– Yra laiko. Dėl to ir atlėkėm iš pat ryto. Džiaugiuosi, kad apskritai sutikai važiuoti apsipirkti. – Švelniai pakštelėjęs į skruostą kilstelėjo ranką ir davė ženklą pardavėjai. Ji atlėkė prie jų su plačiausia šypsena veide.

– Ar jau pasirengę? – paklausė.

– Pasirengę, – vienu balsu atsakė Brukė su Džulianu.

Kai galiausiai po valandos jie išėjo iš parduotuvės, Brukė visa švytėjo iš džiaugsmo. Apsipirkimas jai buvo tūkstantį kartų malonesnis, nei tikėjosi. Jai patiko jaudinantis jausmų derinys, kai Džulianas noriai jai patarinėjo matuojantis trumpus šortukus, aptemptas palaidinukes ir seksualius batus, o ji vaikiškai maloniai prieš jį staipėsi. Pardavėja, vardu Mendė, meistriškai parinko Brukei pačią tinkamiausią aprangą: trumpą džinsinį sijonėlį, nes su šortukais Brukė nesmagiai jautėsi, tokius pat kaip jos languotus marškinius su seksualiu mazgeliu virš bambos (tik Brukei dar pridėjo po apačia ir siaurą baltą palaidinukę, kad nesimatytų padribusio pilvuko), platų diržą su masyvia žalvarine sagtimi, panašia į šerifo žvaigždę, kaubojišką skrybėlę su užraitytais šonais ir dailia juostele po kaklu bei pačius prašmatniausius daigstytus kaubojiškus batus, kokių Brukė niekad nebuvo regėjusi. Mendė pasiūlė Brukei susipinti dvi kasytes ir dar davė raudoną skarelę ant kaklo.

– Ir nepamirškit storai pasidažyti blakstienų, – pagrasino pirštu Mendė. – Kaubojėms tinka ryškios akys.

Nors Džulianas savo pasirodymui nesutiko rengtis viso kaubojaus kostiumo, Mendė pamokė jį, kaip įsukti į rankovę pakelį cigarečių, ir išrinko panašią į Brukės, tik vyrišką kaubojaus skrybėlę.

Grįždami į viešbutį jie visą kelią juokėsi. Kai Džulianas pasilenkė pabučiuoti žmonos ir pasakė, kad grįš į viešbutį apie šeštą nusiprausti, Brukė norėjo paprašyti jo dar kiek pasilikti, bet persigalvojo ir, susirinkusi krepšius su pirkiniais, pakštelėjo jam į skruostą.