Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Sėkmės, – palinkėjo. – Puikiai praleidau šį rytą.

Ji neįstengė susilaikyti nenusišypsojusi, kai ir Džulianas nuoširdžiai juokdamasis pasakė tą patį.

Vakare jis gerokai vėlavo grįžti į viešbutį, tad tik paskubomis apsiprausė ir persirengė, o kai juodu lipo į jau laukiantį limuziną, Brukė pajuto, kad jis pradeda nerimauti.

– Jaudiniesi? – paklausė.

– Taip, truputį.

– Prisimink vieną dalyką: iš visų pasauly sukurtų dainų jie pasirinko tavąsias. Žmonės visur ir nuolat žiūri šį serialą, ir jie dabar girdės tavo muziką. Juk tai neįtikėtina, mielasis. Tikrai.

Džulianas uždėjo delną jai ant rankos.

– Neabejoju, ten mums bus smagu. O tu atrodai kaip manekenė. Filmavimo kameros turės gražaus darbelio.

Brukė vos spėjo išlementi klausimą: „Kokios filmavimo kameros?“, ir limuzinas privažiavo prie Hula Hut , visiems gerai žinomo restorano, garsėjančio geriausiais visoje šiaurinėje valstijos dalyje sūriais. Juos iškart apspito visas tuzinas paparacų.

– Dievulėliau, negi jie mus fotografuos? – nustėro Brukė išsigandusi, kaip anksčiau apie tai nepagalvojo. Žvilgtelėjusi tolyn pamatė karvių ištryptą taką – teksasietišką raudonojo kilimo versiją. O dar toliau nuo kelkraščio prie restorano durų prieš kameras pozavo pora serialo kūrėjų.

– Palauk. Atidarysiu tau dureles, – pasakė Džulianas, išlipo iš mašinos ir apėjęs pro priekį prisiartino prie jos. Atidaręs dureles pasilenkė ir pasiūlė jai ranką. – Nesijaudink, nelabai mes jiems rūpim.

Brukei gerokai palengvėjo, kai pamatė, kad jis tikrai sako tiesą. Fotografai iš pradžių irgi metėsi prie jų, norėdami pažiūrėti, ar jie kuo nors įžymūs, bet paskui vėl taip pat greitai atsitraukė. Tik vienas pliaukšėtojas paprašė jų papozuoti nuotraukai priešais didžiulį reklaminį stendą prie durų su ryškiais serialo „Penktadienio vakaro žiburiai“ ir NBC kanalo užrašais. Keliskart atsainiai spragtelėjęs fotoaparatu, paprašė abiejų pasakyti į diktofoną savo pavardes ir nupėdino sau. Brukė su Džulianu patraukė prie durų. Pamačiusi salėje Samarą, Brukė suspaudė Džulianui ranką. Užmetusi akį į merginos elegantišką juodą šilko suknelę, gladiatoriškas basutes ir didelius žvangančius auskarus, pasijuto tikrai nejaukiai. Kodėl Brukei liepė apsirengti kaip į šokių vakarėlį, o pati atrodo lyg nužengusi nuo podiumo? Jeigu įvyko kažkokia klaida ir dabar Brukė bus vienintelė su kaubojės kostiumu? Čia pat Brukė pajuto, kaip kūnu ima slinkti panika.

Ir tik po geros minutės Brukė išdrįso apsidairyti po salę. Kiek tik aprėpė akys, visur švysčiojo Daisy Dukes šortukai ir plačiakraštės skrybėlės.

Brukė pasiėmė nuo padėklo vaisių kokteilį ir visą valandą linksmai bendravo su žmonėmis, mezgė naujas pažintis, gėrė ir juokėsi. Šis vakarėlis buvo iš tų, kur žmonės nuoširdžiai džiaugiasi čia pakliuvę – ne tik filmo kūrėjai, kurie iš tiesų puikiai vieni kitus pažinojo ir sutarė, bet ir jų antrosios pusės, draugai ar keletas garsenybių, su kuriomis draugavo kai kurie aktoriai ar kuriuos jų ryšių su visuomene atstovai prikalbino ateiti čia pasireklamuoti. Brukė pastebėjo Dereką Džeterį, prakaituojantį prie didžiulės lėkštės kukurūzų traškučių, ir pabandė prisiminti, su kuria iš serialo merginų jis buvo susižadėjęs, o Džulianas pasigyrė terasoje matęs besišnekučiuojančią pusnuogę Teilorą Svift. Šiaip čia daugiausia rinkosi audringai nusiteikusi maišyta minia su odiniais antšlauniais, languotais marškiniais ir trumpais džinsiniais sijonais ar šortais, gėrė alų, šlamštė sūrį ir linksminosi pagal devinto dešimtmečio muziką, sklindančią iš garsiakalbių. Tai buvo pats laisviausias ir maloniausias vakarėlis, kokiam tik jai teko būti per Džuliano pasirodymus, ir ji džiaugėsi kiekviena akimirka, tuo retai ją apimančiu jausmu, kad yra graži, patraukli ir apskritai – šauni. Kol Džulianas su grupe ruošėsi laikinai pastatytoje scenoje, Brukę pasigrobė grupelė serialo scenaristų ir pakvietė dalyvauti „Margaritos“ kokteilių skanavimo konkurse. Ir tada jai toptelėjo mintis, kad Džulianą, grojantį gyvai su nauja grupe, ji yra mačiusi tik filmuotame Leno laidos vaizdo įraše.

Brukė įdėmiai apžiūrėjo kiekvieną grupės narį, kai jie vienas po kito lipo į sceną derinti instrumentų ir mikrofonų, ir su nuostaba suprato, kad jie visai nepanašūs į roko grupę, veikiau į krūvon susibūrusius trisdešimtmečius elitinės Naujosios Anglijos mokyklos draugus. Būgnininkas Vesas – ilgaplaukis gauruočius, bet jo plaukai nekarojo apie veidą riebaluotomis susisukusiomis virvelėmis, ne, jo tamsiai rudos garbanos tvarkingai krito vešliomis puriomis bangomis. Tokių plaukų pavydėtų kiekviena mergina. Jis vilkėjo dailius žalius polo marškinėlius su švariais, išlygintais džinsais ir avėjo klasikinius New Balance sportinius batelius. Jis atrodė panašus į vasarą golfo klube patarnaujantį studentėlį – ne dėl pinigų, o dėl geros formos, mat daugiau aikštyne jis nedirbs, o įsitaisys tėvo teisinėj firmoj. Pagrindinis gitaristas buvo vyriausias iš visos grupės, tikriausiai arti trisdešimt penkerių, ir nors ne toks išsipustęs kaip Vesas, jo smarkiai nunešiotos saržos kelnės, juodi Converse sportiniai bateliai ir marškinėliai su užrašu „Imk ir daryk!“ niekam per daug nekrito į akis. Kitaip nei kolega būgnininkas, Neitas neatitiko jokių gitaristo standartų – mažas ir storas, droviai besišypsantis, nuleistomis akimis. Brukė prisiminė, kaip buvo nustebintas Džulianas, kai per atranką išgirdo jį grojant, nes šiam lipant į sceną buvo susidaręs priešingą įspūdį. Vos tik Neitas užkelia koją ant scenos, iš karto pajunti, kad jis vienas iš tų, kurie visą gyvenimą buvo ujami ir stumdomi. Atrodo, lyg jis bijotų savo šešėlio. O kai užgroja – abejingų nelieka. Tarsi kažkas nežemiško. Jų trio užbaigė bosistas Zakas. Jis iš visų buvo panašiausias į muzikantą, tik jo madingi ežiuku kirpti plaukai, masyvi grandinėlė ant kaklo ir kontūriniu pieštuku paryškintos akys teikė jam pamaiviškos išvaizdos. Jo vienintelio iš grupės Džulianas nemėgo, bet Sony žmonės manė, kad pirmasis jo pasirinkimas – bosistės merginos – būtų jį gerokai užgožęs scenoje, todėl Džulianas nutarė verčiau nesiginčyti su vadais. Muzikantų parinkimas buvo gan keistas, jie visi tokie skirtingi, bet apskritai grupė atrodė gan intriguojamai. Brukė apsižvalgė po salę ir pamatė, kad publika nurimo ir laukia.

Džulianas neprisistatė pats, nepristatė ir dainos, kaip visad darydavo, tik linktelėjo muzikantams ir pradėjo dainuoti savąją „Man skauda sudaužytą širdį“ versiją. Sprendimas gan rizikingas, bet nuostabiai tiksliai apskaičiuotas. Jis paėmė gerai žinomą banalią dainą ir perdainavo ją taip, kad dabar ji skambėjo rimtai, gal net prasmingai. O pabaigoje pateikė visai naują, dviprasmiškai puikią ir gal net kiek ironišką versiją. Tai skambėjo maždaug taip: Jūs tikėjotės, kad mes užlipsim į sceną ir sudainuosim gerai žinomą dainos versiją, kurią pasirinkote savo serialo įžangai, o gal net ką nors iš būsimo albumo, bet mes čia atvykom ne perdėm rimtai nusiteikę . Žiūrovams patiko, visi juokėsi, plojo ir dainavo kartu su juo, o pabaigoje pratrūko audringomis ovacijomis.

Brukė taip pat plojo su visais ir džiaugėsi tais, kurie giria Džulianą, kad jis nepaprastai talentingas, kad galėtų jo klausytis dieną naktį. Jos nė kiek nestebino toks žmonių žavėjimasis, nes argi gali būti kitaip? Juk tai nesenstanti tiesa. Ir dabar, kai Džulianas pasilenkė prie mikrofono ir visus apdovanojo plačia žavia šypsena, Brukė pamatė, kad visa salė jam vieningai maloniai atsako tuo pačiu.