Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

– Nė minties neturėk, kad vaikai miško ruošos gyvenvietėje mokytųsi skaityti ! – putojo Kečumas. Jis pats vaikystėje taip ir neišmoko skaityti; dėl to amžinai pyko.

Palei Kanados sieną ir medienos masė, ir rąstai buvo – ir tebėra – itin gerai perkami. Šiaurinis Naujojo Hampšyro pakraštys ir toliau milžiniškais kiekiais tiekia medieną Naujojo Hampšyro bei Meino popieriaus fabrikams ir Vermonte esančiam baldų fabrikui. Tačiau kokios ten buvo miško ruošos darbininkų gyvenvietės, dabar liudija vien apgriuvusios liekanos.

Tokiame miestelyje kaip Tvisted Riveris nesikeisdavo tik oras. Nuo šliuzo Mažojo Damerio tvenkinio gale iki įlankos žemiau Tvisted Riverio virš šėlstančio vandens tvyrodavo nuolatinė, tik gerokai įdienojus prasisklaidanti migla ar rūkas – visais metų laikais, jei tik upė nebūdavo užšalusi. Nuo lentpjūvių sklindantis šaižus pjūklų geležčių žviegsmas buvo toks pat įprastas ir nieko nestebino kaip paukščių čiulbėjimas, nors nei rąstų pjovimo garsai, nei paukščių trelės neatrodė toks pastovus dalykas kaip tai, kad tame Naujojo Hampšyro pakrašty niekada nebūdavo pavasariško oro – tik apgailėtinas laiko tarpas nuo balandžio pradžios iki gegužės vidurio, ypatingas tuo, kad tada pamažu atitirpdavo purvynai.

Tačiau virėjas vis dėlto pasiliko čia gyventi, ir mažai kas Tvisted Riveryje žinojo kodėl. Dar mažiau žmonių numanė, kodėl jis apskritai čia atkeliavo, iš kur ir kada. Bet kaip jis apšlubo, žinojo visi. Miesteliūkštyje, kuriame įsikūrę lentpjūvės ar miško ruošos darbininkai, toks šlubavimas kaip Dominiko Bačiagalupo – įprastas dalykas. Aplink riedantys visokio didumo rąstai dažnai kam nors sutrupina kulkšnį. Net kai virėjas nevaikščiodavo, būdavo aiškiai matyti, kad batas, kuriuo apauta jo sužalotoji koja, dviem dydžiais didesnis už avimą ant sveikosios, – o kai jis sėdėdavo arba ramiai stovėdavo, didesniojo bato nosis žiūrėdavo ne į tą pusę. Apie tokius dalykus nusimanantys Tvisted Riverio miestelio gyventojai suprato, kad šitaip žmogus galėjo būti suluošintas per bet kokią iš daugybės miško ruošos darbininkams nutinkančių nelaimių.

Dominikas tada dėjosi esąs jau nemažas paauglys; jo paties manymu, buvo ne toks žalias kaip Andželas Poupas, bet „dar žalokas“, kaip sakydavo sūnui. Po pamokų dirbdavo ant krovimo platformų viename iš didžiųjų Berlino fabrikų, kur pradingusio jo tėvo draugas buvo cecho viršininkas. Tas tariamas Dominiko tėčio draugas ten dirbo ilgai, iki Antrojo pasaulinio karo, bet virėjas „dėdę“ Umbertą prisiminė kaip alkoholiką, vis šmeiždavusį jo mamą. (Netgi po nelaimingo atsitikimo besislapstantis tėtušis nesusisiekė su Dominiku Bačiagalupu, ir „dėdė“ Umbertas nė karto nepasirodė esąs šeimos draugas.)

Ant platformos buvo prikrauta kietmedžio rąstų – daugiausia klevų ir beržų. Jaunasis Dominikas smaigu su pritvirtintu kabliu rideno rąstus į skersavimo staklyną, kai staiga ėmė riedėti visa krūva ir jis negalėjo pasitraukti. Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt šeštaisiais jam buvo tik dvylika; smaigu jis darbavosi žvitriai, pernelyg pasitikėdamas savimi. Dominikui tada buvo tiek pat metų, kiek dabar jo sūnui; virėjas savo mielajam Denieliui nieku gyvu nebūtų leidęs lipti ant rąstų platformos, kad ir kaip mikliai berniukas būtų mokėjęs darbuotis smaigu. Kai Dominiką parvertė užgriuvę rąstai, atsilenkiantis jo smaigo kablys įsmigo jam į kairę šlaunį, kaip koks žuvų gaudymo kabliukas be užkarpos, o kairė kulkšnis buvo atlaužta į šoną – suknežinta ir perkreipta po sunkiais medžiais. Jam negrėsė pavojus mirtinai nukraujuoti iš smaigo padarytos žaizdos, bet tais laikais daug kas mirdavo nuo kraujo užkrėtimo. Be to, sumankyta kulkšnis vėliau galėjo gangrenuoti ir jis būtų miręs – arba, labiau tikėtina, būtų reikėję nupjauti kairę pėdą, o gal ir visą koją.

Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt šeštaisiais Koaso apygardoje nebuvo rentgeno aparatų. Autoritetingi Berlino medikai nenorėjo imtis tokios neįprastos užduoties: mėginti iš gabalėlių vėl surinkti sutrupintą kulkšnį; tokiais atvejais būdavo rekomenduojama operuoti kuo mažiau arba išvis apsieiti be chirurginio gydymo. Tai buvo toks nelaimingas atsitikimas, po kokio reikėjo tiesiog palaukti ir pažiūrėti, kas bus: arba paaiškės, kad kraujagyslės visiškai sutrintos, ir sutriks kraujo apytaka, – tada gydytojai turės nupjauti pėdą, – arba iš vietos pasislinkę sulaužytos kulkšnies gabalėliai vėl sukibs ir sugis bet kaip, tada Dominikas Bačiagalupas šlubuos ir visą gyvenimą kęs skausmą. (Taip ir buvo.)

O toje vietoje, kur įsmigo smaigo kablys, liko randas, nelyginant kokio nedidelio žvėrelio įkandimo žymė, – keisto žvėrelio, turinčio tik vieną išlenktą dantį ir mažais nasriukais negalinčio apžioti dvylikamečio berniuko šlaunies. Ir netgi Dominikui dar nežengus nė žingsnio, visiems, matantiems jo perkreiptą kairę pėdą, atrodydavo, kad jis staiga suks į kairę; tos jo kojos pirštai žiūrėjo į šoną. Žmonės dažnai atkreipdavo dėmesį į sudarkytą kulkšnį ir ne ten pasuktą pėdą dar nė nepamatę, kad Dominikas šlubuoja.

Viena buvo aišku: jaunasis Dominikas nebus miško kirtėjas. Reikia tvirtai laikytis ant kojų, jei nori dirbti tokį darbą. O fabrikas buvo ta vieta, kur jį suluošino, – ką jau kalbėti apie tai, kad prasigėręs jo pradingusio tėtušio „draugas“ ten dirbo cecho viršininku. Taigi Dominiko Bačiagalupo ateityje nebuvo ir fabrikų.

– Ei, Bačiagalupai! – dažnai šaukdavo dėdė Umbertas. – Gal tavo pavardė ir neapolietiška, bet elgiesi tu kaip sicilietis.

– Aš ir esu sicilietis, – sąžiningai atsakydavo Dominikas; berniukas vis pagalvodavo, kad mama tuo pernelyg didžiuojasi.

– Aha, na, tavo pavardė tikrai napolitano , – kartą pareiškė Umbertas.

– Tikriausiai kaip mano tėčio, – išdrįso spėti jaunasis Dominikas.

– Tavo tėtis nebuvo joks Bačiagalupas, – pasakė jam dėdė Umbertas. – Paklausk Nuncės, iš kur tokia pavardė; jinai šitą pavardę tau davė.

Dvylikamečiam Dominikui nepatikdavo, kai Umbertas, neabejotinai nemėgstantis jo motinos, vadindavo ją Nunce – šeimoje meiliai skambančiu mažybiniu vardu, Anunciatos trumpiniu, – ir ištardavo tą vardą anaiptol ne meiliai. (Jeigu tai būtų buvęs spektaklis ar filmas, žiūrovai būtų iškart supratę, kad Umbertas – šalutinis veikėjas; tačiau Umberto vaidmeniui tinkamiausias aktorius buvo tas, kuris visada manė, kad gavo pagrindinį vaidmenį.)

– Ir jūs iš tikrųjų man ne dėdė? – paklausė Umberto Dominikas.

– Klausk mamos, – atsakė Umbertas. – Jeigu jinai norėjo, kad būtum siciliano , turėjo duoti savo pavardę.

Dominiko mamos mergautinė pavardė buvo Saeta – ji labai didžiavosi tuo skambesiu: SAI-AI-TA, kaip pati tardavo savo sicilišką pavardę, ir visais Saetomis, apie kuriuos Dominikas buvo girdėjęs ją kalbant, kai ji teikdavosi prabilti apie savo kilmę.

Apie Dominiko kilmę Anunciata išvis nenorėjo kalbėti. Menki žinių – gal netgi klaidingų – trupinėliai, kuriuos berniukas pamažu rankiojo ir kurių vis tiek trūko, buvo tarsi daliniai įrodymai, nepakankami įkalčiai vis populiarėjančiame mažojo Denio vaikystės stalo žaidime, kurį virėjas ir Kečumas žaisdavo su berniuku, o kartais prie jų prisidėdavo ir Džeinė. (Kas nužudė žmogų – ar pulkininkas Garstyčia virtuvėje, trenkęs žvakide, ar Raudonoji panelė šokių salėje revolveriu?3)

Jaunasis Dominikas žinojo tik tai, kad jo tėvas, neapolietis, paliko nėščią Anunciatą Saetą Bostone; sklido gandai, kad jis laivu grįžo į Neapolį. Paklausta: „Kur jis dabar?“ (berniukas daug kartų to klausė) – Anunciata gūžtelėdavo pečiais, atsidusdavo ir, pakėlusi akis arba į dangų, arba į virš viryklės įtaisytą garus ištraukiantį ventiliatorių, paslaptingai sakydavo sūnui: Vicino a Napoli . „Netoli Neapolio“, – suprato jaunasis Dominikas. Žvilgtelėjęs į atlasą, ir todėl, kad buvo girdėjęs motiną per miegus murmant dviejų netoli Neapolio esančių kalnų miestelių (ir provincijų) pavadinimus – Benevento ir Avellino , – Dominikas padarė išvadą, kad jo tėtis paspruko į tą Italijos sritį.