Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

Bet buvo ir plukdytojų, prigėrusių arba mirtinai sutraiškytų palyginti trumpoje sraunumos atkarpoje tarp Mažojo Damerio tvenkinio ir Tvisted Riverio miestelio – ir įlankoje. Andželas Poupas nebuvo pirmas; nebus tas jaunas kanadietis ir paskutinis.

Be to, abiejose gerokai susikompromitavusiose gyvenvietėse – Tvisted Riveryje ir Parise – nemažai lentpjūvės darbininkų buvo suluošinti arba netgi padėjo galvas – daugelis, deja, todėl, kad kažkokiuose baruose įsivėlė į muštynes su medkirčiais. Labai trūko moterų – dažniausiai dėl to ir kildavo muštynės, – nors Kečumas tvirtino, kad trūksta barų. Parise, šiaip ar taip, nebuvo nė vieno baro, ir visos moterys toje miško ruošos darbininkų gyvenvietėje buvo ištekėjusios.

Kečumo manymu, kaip tik dėl tų dviejų aplinkybių sutapimo vyrai iš Pariso beveik kiekvieną vakarą miškavežių keliu traukdavo į Tvisted Riverį.

– Nereikėjo statyti tilto per Filipso upelį, – šnekėjo Kečumas.

– Matai, Denieli, – pasakė sūnui virėjas. – Kečumas vėl aiškiai įrodė, kad pažanga ilgainiui mus visus pražudys.

– Mus pirmiau pražudys katalikiškas mąstymas, Deni, – tarė Kečumas. – Italai yra katalikai, o tavo tėtis – italas, tu irgi, žinoma, nors nei tu, nei tavo tėtis nesate tokie jau baisūs italai ir nemąstote taip jau labai katalikiškai. Šnekėdamas apie katalikišką mąstymą, iš esmės turiu galvoje prancūzakalbius kanadiečius. Prancūzų kilmės kanadiečiai, pavyzdžiui, vaikų prisigimdo tiek, kad kartais juos tiesiog sunumeruoja, užuot sugalvoję vardus.

– Dievulėliau! – pakraipė galvą Dominikas Bačiagalupas.

– Tikrai? – paklausė Kečumo mažasis Denis.

– Kas per vardas Vingt 2 Dumas ? – tarė berniukui Kečumas.

– Rolanas ir Žana Diumà neturi dvidešimties vaikų! – sušuko virėjas.

– Bendrų gal ir ne, – atsakė Kečumas. – Tai kas gi tas mažylis Vingt ? Kalbos klaida?

Dominikas vėl purtė galvą.

– Ką? – paklausė jo Kečumas.

– Pažadėjau Denielio motinai, kad berniukas bus deramai auklėjamas ir lavinamas, – pasakė virėjas.

– Na, aš tik stengiuosi pagerinti Denio lavinimą, – patikino jį Kečumas.

– Pagerinti , – pakartojo Dominikas tebekraipydamas galvą. – Jau kaip tu šneki, Kečumai... – buvo besakąs virėjas, bet prikando liežuvį; daugiau nebeištarė nė žodžio.

„Nekoks pasakotojas, ir tikrai nepasakysi, kad karštas kaip dinamitas“, – galvojo apie tėvą Denis Bačiagalupas. Berniukas labai mylėjo savo tėtį, bet jau buvo atkreipęs dėmesį į vieną jo įprotį – Dominikas dažnai neužbaigdavo minčių. (Bent jau garsiai.)

Be indėnės indų plovėjos – ir kelių virėjui padedančių lentpjūvės darbininkų žmonų, – retai kada kokia moteris valgydavo virėjo name, nebent savaitgaliais, kai keletas vyrų ateidavo su šeimomis. Jokio alkoholio – tokia buvo virėjo nustatyta taisyklė. Pietūs (arba „vakarienė“, kaip sakydavo pagyvenę rąstų plukdytojai, įpratę valgyti kilnojamuosiuose nameliuose) būdavo patiekiami, kai tik sutemdavo, ir dauguma miško kirtėjų bei lentpjūvės darbininkų vakarieniaudavo blaivūs, rydavo stačiais kąsniais, beveik, bent jau rišliai, nesišnekėdami, – netgi savaitgaliais ir tada, kai niekas neplukdydavo rąstų.

Kadangi vyrai paprastai ateidavo valgyti tiesiai iš darbo, jie atsiduodavo derva, eglių sakais, drėgna medžių žieve ir pjuvenomis, jų drabužiai būdavo purvini, bet rankos ir veidai – švarūs ir gaiviai kvepėdavo pušų dervos muilu, kurio – virėjo prašymu – visada būdavo padėta erdviame valgyklos tualete. (Rankų plovimas prieš valgį buvo dar viena Dominiko taisyklė.) Be to, tualeto rankšluosčiai visada būdavo švarutėliai; iš dalies dėl tų rankšluosčių indėnė indų plovėja dažniausiai ir užsibūdavo iki vėlumos. Kol kitos virėjo pagalbininkės plaudavo paskutinius vakarienės indus, indų plovėja virėjo namo skalbykloje sukišdavo rankšluosčius į skalbimo mašinas. Ji išvažiuodavo namo tik kai pasibaigdavo visi skalbimo ciklai, sudėjusi rankšluosčius į džiovykles.

Indų plovėją visi vadino Indėne Džeine, bet ne į akis. Denis Bačiagalupas ją mėgo, ir atrodė, kad ji berniuką tiesiog dievina. Ji buvo daugiau negu dešimčia metų vyresnė už jo tėtį (vyresnė net už Kečumą), be to, kadaise netekusi sūnaus – jis lyg ir nuskendo Pemidževasete, jei Denis gerai nugirdo tą istoriją. O gal Džeinė ir jos velionis sūnus buvo iš Pemidževaseto draustinio – gal jie atkeliavo iš to valstijos krašto, esančio į šiaurės vakarus nuo Konvėjaus fabrikų, – o sūnus, kuriam buvo lemta žūti, nuskendo kažkur kitur. Į šiaurę nuo Mailano buvo didesnis laukinės gamtos draustinis – ir melsvųjų eglių apdorojimo fabrikas; ten buvo daugiau miško ruošos darbininkų gyvenviečių ir daugybė vietų, kur galėjo nuskęsti jaunas medkirtys. (Džeinė Deniui pasakojo, kad Pemidževasetas reiškia „Kreivų pušų alėja“, ir jautrus įspūdžiams berniukas įsivaizdavo, jog tai kaip tik tokia vieta, kur galima nuskęsti.)

Iš tikrųjų mažasis Denis prisiminė tik tai, kad plukdant rąstus draustinyje nutiko kažkokia nelaimė, – o iš to, kaip meiliai indų plovėja žiūrėdavo į virėjo sūnų, galėjai suprasti, kad jos prarastas berniukas, ko gero, buvo maždaug dvylikos metų, kai nuskendo. Denis nežinojo, kaip ten viskas iš tiesų nutiko, ir neklausinėjo; apie Indėnę Džeinę jis žinojo tik tai, ką pamatydavo tyliai stebėdamas arba daugmaž nugirsdavo.

– Pokalbių klausykis tik kai kalbama su tavimi, Denieli, – buvo įspėjęs jį tėtis. Virėjas norėjo pasakyti, kad Denis neturėtų slapta klausytis valgančių vyrų vienas kitam laidomų padrikų ir nelabai rišlių pastabų.

Vakarais pavalgę miško kirtėjai ir lentpjūvės darbininkai dažniausiai išgerdavo, – bet ne taip baisiai kaip kilnojamųjų namelių laikais ir paprastai ne tada, kai kitą rytą reikėdavo plukdyti rąstus. Tie keli vyrai, kurie Tvisted Riveryje turėjo tikrus namus, gerdavo namie. Laikini darbininkai – tai yra dauguma medkirčių ir visi atklydę kanadiečiai – girtuokliaudavo prastai įrengtuose barakuose drėgme persiėmusiame miestelio pakraštyje šiek tiek aukščiau upės įlankos. Iš tų savotiškų viešbučių galėjai pėsčiomis nueiti į nykius barus ir aptriušusią vadinamąją šokių salę, kurioje iš tikrųjų nebūdavo jokių šokių – tik muzika ir, žinoma, per mažai moterų.

Šeimas turintiems miško kirtėjams ir lentpjūvės darbininkams labiau patiko mažesnė, bet atseit „civilizuotesnė“ Pariso gyvenvietė. Kečumas, kalbėdamas apie tą miško ruošos stovyklą, niekada nesakydavo „Parisas“, jis ją vadino, anot jo, tikruoju vardu – Vest Dameriu.

– Jokios bendruomenės, netgi medkirčių stovyklos, nereikėtų vadinti pagal fabriko pavadinimą, – pareiškė Kečumas. Jis niršo dar ir dėl to, kad Naujajame Hampšyre esanti miško ruošos gyvenvietė buvo pavadinta pagal Meino įmonę, gaminančią toboganus, tik pamanykit!

– Dievulėliau! – sušuko virėjas. – Netrukus visi Tvisted Riveriu plukdomi medžiai bus tik medienos masė – popieriui! Kuo toboganai blogesni už popierių ?

– Knygos yra iš popieriaus! – atšovė Kečumas. – O kaip toboganai prisideda prie tavo sūnaus lavinimo ?

Vaikų Tvisted Riveryje buvo nedaug, ir jie visi lankė mokyklą Parise, – kaip ir Denis Bačiagalupas, kai apskritai eidavo į mokyklą. Norėdamas pagerinti mažojo Denio lavinimą , virėjas sūnui neretai leisdavo pasilikti namuose, – kad berniukas galėtų perskaityti kokią knygą, nes Pariso (arba, pasak Kečumo, Vest Damerio) mokykloje mokiniai vargu ar buvo skatinami tai daryti.