Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

Filipso upelis tekėjo į Parisą, į Amonusuką – ir į Konektikuto upę. Vyrai Filipso upeliu į Parisą plukdė kietmedžio rąstus ir šiek tiek minkštos medienos. Pariso lentpjūvėje buvo pjaustomas tik kietmedis – Meine esanti medžio apdorojimo įmonė gamino indėniškas rogutes, toboganus, – o Pariso miško ruošos darbininkų gyvenvietėje buvo lentpjūvė su gariniais pjūklais ir arklių pašiūrė, pertvarkyta į mechanikos dirbtuves. Ten stovėjo ir įmonės direktoriaus namas, ir barakas, kuriame gyveno septyniasdešimt penki vyrai, ir valgykla, ir keli itin paprasti gyvenamieji namai šeimoms, – ką jau kalbėti apie optimistiškai pasodintą obelų sodą ir mokyklos pastatą. Dėl to, kad Tvisted Riveris neturėjo mokyklos ir niekas ten nebuvo taip optimistiškai įsitikinęs, jog miestelis išliks, kad pasodintų bent kelias obelis, susidarė nuomonė (kurios daugiausia buvo laikomasi Parise), kad miško ruošos darbininkų gyvenvietė civilizuotesnė ir ne tokia laikina kaip Tvisted Riveris.

Joks būrėjas negalėjo būti toks kvailas, kad stovėdamas ant aukštos kalvos tarp tų dviejų atokių vietų pranašautų sėkmę arba ilgaamžiškumą vienai ar kitai gyvenvietei. Denis Bačiagalupas buvo girdėjęs Kečumą garsiai šnekant apie neabejotiną ir Pariso miško ruošos darbininkų gyvenvietės, ir Tvisted Riverio miestelio žlugimą, bet Kečumas „apskritai nepakentė jokios pažangos“ – kaip virėjas perspėdamas sakė sūnui. Dominikas Bačiagalupas buvo nekoks pasakotojas; virėjas vis priversdavo sūnų suabejoti kai kuriomis Kečumo istorijomis. „Denieli, neskubėk imti už gryną pinigą visko, ką šneka Kečumas“, – sakydavo Dominikas.

Ar Kečumo tetą, buhalterę, Mailano tekinimo ceche tikrai mirtinai prispaudė nuvirtusi apvadų krūva? „Aš net nežinau, ar Mailane yra, ar kada nors buvo, tekinimo cechas, Denieli“, – įspėjo sūnų virėjas. O kitąkart, anot Kečumo, per vieną audrą žuvo keturi žmonės, lentpjūvėje prie Damerio tvenkinio – didžiausio ir esančio aukščiausiai iš visų Damerio tvenkinių – nuotako užtvankos. Žaibas atseit trenkė į pjūklo suportą. „Ir įtvirtintoją, ir nustatytoją, ką jau kalbėti apie pjovėją, laikiusį juostinio pjūklo svirtis, ir nuėmėją, užmušė vienintelis tvyksnis“, – pasakojo Kečumas Deniui. Liudininkai matė, kaip visa lentpjūvė supleškėjo iki pamatų.

– Stebiuosi, kad tąkart tarp aukų nebuvo kokio Kečumo giminaičio, Denieli, – tepasakė Dominikas.

Iš tikrųjų: vienas Kečumo pusbrolis kadaise medienos masės ceche įkrito į kapoklės būgną; vienam dėdei iš kažkur atskriejęs keturių pėdų rąstas ištaškė smegenis – pjaustymo ceche, kur buvo pjaustomi ilgi melsvųjų eglių kamienai, kad tiktų medienos masei. Be to, Damerio tvenkinyje kadaise buvo toks plūduriuojantis garinis keltuvas; juo prie nuotako užtvankos būdavo grupuojami į lentpjūvės įeigą plukdomi rąstai, tačiau kartą sprogo variklis. Vėliau tvenkinio saloje, kur visi medžiai buvo nusvilinti sprogimo, kažkas rado pavasario sniege sušalusią žmogaus ausį. Kečumas pasakojo, kad paskui vienas poledinės žūklės mėgėjas, žvejojęs Pontuko vandens telkinyje, tą ausį naudojo kaip masalą.

– Turbūt irgi tavo giminaičiai? – paklausė virėjas.

– Kiek žinau, tai ne, – atsakė Kečumas.

Kečumas tvirtino pažinojęs „legendinį šiknių“, kuris Penktojoje stovykloje surentė arklių pašiūrę šiek tiek į aukštupį nuo barako ir valgyklos. Kai visi stovyklos vyrai susirgo, jie, apraizgę kamanomis, pakabino tą nevertėlį arklių pašiūrėje virš mėšlo duobės – „ir tas šiknius galiausiai apalpo nuo smarvės“.

– Dabar supranti, kodėl Kečumas ilgisi anų laikų, Denieli, – pasakė sūnui virėjas.

Dominikas Bačiagalupas žinojo nemažai visokių istorijų – dauguma jų buvo tokios, kokių čia tikrai negalima pasakoti. O tos istorijos, kurias virėjas galėjo pasakoti sūnui, nepagaudavo mažojo Denio vaizduotės taip kaip Kečumo šnekos. Viena iš tų istorijų buvo apie pupų duobę šalia virėjo palapinės prie Čikvolnepio upės, netoli Sakseso tvenkinio. Kartą, minėtaisiais anais laikais, kai buvo plukdomi rąstai, Dominikas išrausė duobę pupoms kepti, keturių pėdų platumo; prieš eidamas gulti įstatė į ją uždengtą puodą ir apibėrė karštais pelenais bei žemėmis. Ketino penktą valandą ryto, kai duobė dar žioruos karščiu, iškasti tą puodą su pupomis pusryčiams. Tačiau vienas prancūzakalbis kanadietis dar neprašvitus išdvoklino iš miegamojo namelio (turbūt norėjo nusičiurkšti); jis basas įsmuko į pupų duobę ir apsidegino abi pėdas.

– Tik tiek? Čia jau visa istorija? – paklausė tėčio Denis.

– Na, čia turbūt tokia virtuvės istorija, – draugiškai pasakė Kečumas. Jis vis erzino Dominiką šnekėdamas, kad Androskogino aukštupyje keptas pupas ir žirnių sriubą jau išstumia spagečiai.

– Čia niekada nebūdavo tiek daug italų virėjų, – sakydavo Kečumas, mirktelėdamas Deniui.

– Nori pasakyti, kad mieliau valgytum keptas pupas ir žirnių sriubą, o ne makaronus? – klausdavo virėjas savo seno bičiulio.

– Tavo tėtis – įžeidus mažas vyrukas, ar ne? – vėl pamerkdamas Deniui tardavo Kečumas. – Dievuliau aukštielninkas! – ne kartą pareiškė Kečumas Dominikui. – Koks tu įžeidus !

Dabar vėl buvo purvo sezonas – tas metų laikas, kai upė patvinsta. Pro vienus iš šliuzų vartų smarkiai plūstelėjo vanduo – Kečumas tai vadino „plukdymo patvanka“, tikriausiai nuo rytiniame Mažojo Damerio tvenkinio gale esančio šliuzo – ir žalias vaikinukas iš Toronto, kurį jie nelabai ir pažinojo, buvo nuneštas tolyn.

Miško darbininkai tik kurį laiką dar keldavo Tvisted Riverio vandens lygį. Tam jie statydavo šliuzus, užtvenkdavo upės, kuria buvo plukdomi rąstai, intakus; aukščiau užtvankų susitelkęs vanduo būdavo paleidžiamas pavasarį, ir padidėjęs srautas palengvindavo plukdymą. Per žiemą ant intakų (ir jų pakrantėse) būdavo sukraunamos medienos masei tinkamų medžių krūvos, o paskui iš užtvankų paleisto vandens srovė nunešdavo jas į Tvisted Riverį. Jeigu tai būdavo tuoj po polaidžio, vanduo tekėdavo itin greitai ir plaukiantys rąstai išskobdavo pakrantes.

Virėjo manymu, Tvisted Riveris buvo per menkai vingiuotas, kad būtų taip vadinamas.1 Ta upė tekėjo beveik tiesiai žemyn iš kalnų; ji darė tik du vingius. Tačiau miško ruošos darbininkams, ypač seniesiems, sugalvojusiems upei pavadinimą, tie du vingiai atrodė gana bjaurūs – dėl jų kiekvieną pavasarį susidarydavo klastingos rąstų sangrūdos, ypač šiek tiek toliau į aukštupį nuo įlankos, arčiau Damerio tvenkinių. Ties abiem vingiais įstrigusius rąstus paprastai reikėdavo išjudinti kartimis; ties vingiu aukštupyje, kur srovė smarkiausia, tokiam žaliam jaunikliui kaip Andželas išvis niekas nebūtų leidęs lipti ant susigrūdusių rąstų.

Bet Andželas žuvo įlankoje, kur upė tekėjo palyginti ramiai. Patys rąstai kėlė bangas, tačiau vandens srovės buvo tikrai silpnos. Beje, ties abiem vingiais itin didelės rąstų sangrūdos būdavo išjudinamos dinamitu; Dominikas Bačiagalupas tuo visada baisėjosi. Nuo sprogimo sutarškėdavo visi puodai, keptuvės ir kitokie virėjo namo virtuvėje sukabinti rykai; valgykloje nuo stalų nuslysdavo cukrinės ir pomidorų padažo buteliukai. „Tavo tėtis gal nekoks pasakotojas, Deni, ir tikrai nepasakysi, kad karštas kaip dinamitas“, – kartą paaiškino berniukui Kečumas.

Iš žemiau Tvisted Riverio miestelio esančios įlankos vanduo tekėjo į Androskoginą. Be Konektikuto, kitos dvi didelės rąstų plukdymo upės Naujojo Hampšyro šiaurėje buvo Amonusukas ir Androskoginas: tas upes daug kas pagrįstai vadino žudikėmis.