Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

Bet po nelaimės vyrai nerado nieko, ant ko būtų užrašytas Andželo Poupo vardas; tarp kelių vaikino daiktelių nebuvo nė vienos knygos, nė vieno laiško, įrodančio jo tapatybę. Jeigu Andželas ir turėjo kokį asmens dokumentą, tas dokumentas turbūt nuskendo upės įlankoje kartu su juo, – tikriausiai buvo jo kombinezono kišenėje, – ir jeigu lavono jie taip ir neras, tai niekaip negalės pranešti apie nelaimę Andželo šeimai ar šiaip kam nors, nuo ko tas berniukas pabėgo.

Teisėtai ar ne, su reikiamais dokumentais ar be jų, Andželas Poupas į Naująjį Hampšyrą atkeliavo kirtęs Kanados sieną. Ir ne taip, kaip paprastai atkeliaudavo darbininkai, – Andželas atvyko ne iš Kvebeko. Jis pabrėžė, kad atvažiavo iš Ontarijo provincijos, – buvo ne prancūziškai kalbantis kanadietis. Virėjas nė karto negirdėjo, kad Andželas bent žodį būtų pasakęs prancūziškai ar itališkai, ir gyvenvietėje įsikūrę pracūzakalbiai kanadiečiai nenorėjo turėti nieko bendra su jaunuoju bėgliu – anglų kalba kalbantys kanadiečiai jiems, matyt, nepatiko. Ir pats Andželas vengė bendrauti su prancūzakalbiais; atrodė, kad kvebekiečiai jam patinka ne ką labiau negu jis jiems.

Dominikas gerbė to vaikinuko privatumą; dabar virėjas gailėjosi, kad nesužinojo ko nors daugiau apie Andželą Poupą – ir iš kur jis atkeliavo. Andželas buvo geranoris, atviraširdis bičiulis dvylikamečiam virėjo sūnui, Denieliui – arba Deniui, kaip berniuką vadino miško kirtėjai ir lentpjūvės darbininkai.

Tvisted Riveryje virėją ir jo sūnų pažinojo beveik visi darbingo amžiaus vyrai – ir nemažai moterų. Dominikui reikėjo susipažinti su daugeliu moterų – pirmiausia tam, kad jos padėtų jam prižiūrėti sūnų, – nes virėjas prieš, regis, be galo ilgus dešimt metų buvo netekęs žmonos, tuomet dar labai jaunos Denio motinos.

Dominikas Bačiagalupas neabejojo, kad Andželas Poupas turėjo šiokios tokios darbo virtuvėje patirties; vaikinukas ten darbavosi gal ne itin vikriai, bet nesiskųsdamas, be jokių nereikalingų judesių, – taip, kaip dirbamas įprastinis darbas, – nors ir sakė, kad triūsinėti po virtuvę verdant valgį jam nuobodu, ir vis įsipjaudavo ką nors smulkindamas ant pjaustymo lentos.

Be to, jaunasis kanadietis mėgo skaityti; jis buvo pasiskolinęs daugelį velionei Dominiko žmonai priklausiusių knygų ir dažnai skaitydavo Denieliui. Kečumo manymu, Robertą Luisą Stivensoną Andželas mažajam Deniui skaitė „be jokio saiko“ – ne tik „Pagrobtąjį“ ir „Lobių salą“, bet ir nebaigtą mirties patale rašytą romaną „Sent Ivas“, apie kurį Kečumas sakė, kad būtų buvę geriau, jei tas romanas būtų nukeliavęs į kapus kartu su autoriumi. Tuo laiku, kai nutiko nelaimė upėje, Andželas Deniui skaitė „Laivo sudužimą“. (Kečumas dar nebuvo pareiškęs svarios savo nuomonės apie tą romaną.)

Na, kad ir kokia buvo Andželo Poupo kilmė, jis atrodė neabejotinai lankęs mokyklą ir išsilavinęs – labiau negu dauguma virėjo pažinotų iš Kanados atkeliavusių prancūzakalbių miško kirtėjų. (Ir labiau negu dauguma lentpjūvės darbininkų bei vietinių miško kirtėjų.)

– Kodėl Andželas turėjo mirti? – paklausė tėčio Denis. Kai susivėlinę miško darbininkai išėjo miegoti, o gal pasigerti, dvylikametis berniukas padėjo tėvui šluostyti valgyklos stalus. Indėnė indų plovėja, nors dažnai triūsdavosi virėjo name iki išnakčių, išeidavo tik kai Denis jau seniai būdavo paguldytas, tą vakarą jau buvo baigusi ruošą ir savo sunkvežimiu grįžusi į miestelį.

– Andželas neturėjo mirti, Denieli, tai nelaimingas atsitikimas, kurio buvo galima išvengti . – Kalbėdamas virėjas dažnai užsimindavo, kad vienos ar kitos nelaimės galima išvengti , ir dvylikametis sūnus jau buvo prisiklausęs niūrių, fatalistiškų jo pamąstymų apie žmonių polinkį klysti – ypač apie jaunimo nutrūktgalviškumą. – Jis buvo dar pernelyg žalias, kad plukdytų rąstus, – tarė virėjas, tarsi tai jau būtų buvę viskas, ką galima pasakyti.

Denis Bačiagalupas žinojo tėčio nuomonę apie viską , kam Andželas – ar bet kuris kitas tokio amžiaus vaikinukas – dar buvo per žalias. Virėjas būtų norėjęs laikyti Andželą kuo atokiau ir nuo kablio rąstams ridenti. (Svarbiausia to smaigo su pritvirtintu kabliu ypatybė buvo ta, kad kablys atsilenkdavo, todėl galėjai rankomis ridenti net labai sunkų rąstą.)

Anot Kečumo, „senais laikais“ būdavo daugiau pavojų. Kečumas tvirtino, kad darbas su arkliais, krovininių rogių tempimas iš įšalusio miško buvo labai rizikingas. Žiemą medkirčiai pėsti kopdavo į kalnus. Jie kirsdavo medžius ir (dar ne taip seniai) išvilkdavo medieną arkliais, po vieną rąstą. Savotiški beračiai vežimai – su pavažomis – būdavo tempiami kaip rogės sušalusiu sniegu, kurio plutos nepralauždavo net arklių kanopos, nes rogių vėžės kelyje, kuriuo arkliai vilkdavo rąstus, kiekvieną naktį apsitraukdavo ledu. Paskui prasidėdavo atlydys ir purvo sezonas, ir – „tais laikais“, kaip sakydavo Kečumas, – visi miško ruošos darbai būdavo sustabdomi.

Tačiau net ir tai jau keitėsi. Kadangi naujosios miško ruošos mašinos galėjo dirbti ir purvyne – ir tempti rąstus daug toliau, iki geresnių kelių, išvažiuojamų visais metų laikais, – purvo sezonas nebesukeldavo tiek daug sunkumų, o arklius pamažu išstūmė vikšriniai traktoriai.

Su buldozeriais buvo galima nutiesti kelią iki pat kirtavietės ir išvežti medieną sunkvežimiais. Miškavežiai rąstus nugabendavo į didesnį punktą prie upės arba tvenkinio, arba ežero, iš kur jie buvo plukdomi; tiesą sakant, buvo aišku, kad netrukus, kai vis daugiau medienos bus gabenama greitkeliais, jos išvis nebereikės plukdyti. Praėjo tie laikai, kai būdavo naudojamos pristabdančios gervės, kad arkliams būtų lengviau nulipti nuo stačių šlaitų. „Visas kinkinys čiuoždavo ant kulšių“, – kartą pasakojo mažajam Deniui Kečumas. (Kečumas labai vertino jaučius, nes jie puikiai laikydavosi ant kojų giliame sniege, bet mediena retai kur būdavo gabenama jaučiais.)

Praėjo ir tie laikai, kai rąstai iš miško būdavo išvežami geležinkeliais; visa tai baigėsi Pemidževaseto slėnyje tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt aštuntaisiais – kaip tik tais metais vieną iš Kečumo pusbrolių Livermor Folso popieriaus fabrike sutraiškė Šėjaus lokomotyvas. Tas lokomotyvas svėrė penkiasdešimt tonų – juo iš miško buvo išvelkami paskutiniai bėgiai. Buvusios geležinkelio sankasos šeštajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje tapo tvirtais rąstus gabenančių sunkvežimių keliais, nors Kečumas dar prisiminė žmogžudystę ant Bibio upės geležinkelio – tai nutiko tada, kai jis vairuodavo kalnų roges, prikrautas puikiausių melsvųjų eglių ir traukiamas keturių arklių. Kečumas buvo ir vieno iš pirmųjų Lombardo garinių rąstų vilkikų – tokio, kokiam vairuoti reikėdavo arklio, – vadeliotojas. Įkinkytas arklys reikiama kryptimi pasukdavo priekines rogių pavažas, o vadeliotojas sėdėdavo rąstus tempiančio garvežio priekyje; kai buvo sukurti vėlesni modeliai, arklį ir vadeliotoją pakeitė prie vairo sėdintis mašinistas. Kečumas dirbo ir mašinistu; Denis Bačiagalupas puikiai žinojo, kad Kečumas dirbo visokius darbus.

Senųjų Lombardo garinių vilkikų keliais apie Tvisted Riverį dabar važinėjo sunkvežimiai, nors čia pat teberiogsojo be priežiūros palikti „Lombardai“. (Vienas iki šiol tebestovi Tvisted Riveryje, o kitas, parverstas ant šono, guli miško ruošos stovykloje, Vest Dameryje – arba Parise, kaip ta gyvenvietė paprastai būdavo vadinama, pagal Pariso, esančio Meino valstijoje, medžio apdorojimo įmonės pavadinimą.)