Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

O dėl Umberto, tai jis buvo tikrai ne dėdė – ir neabejotinai „legendinis šiknius“, kaip būtų pasakęs Kečumas.

– O iš kur jūsų vardas – Umbertas? – kartą paklausė Dominikas cecho viršininko.

– Karaliaus vardas! – pyktelėjęs atsakė Umbertas.

– Turėjau omeny, čia neapolietiškas vardas, ar ne? – dar pasidomėjo berniukas.

– Ko čia mane klausinėji? Dvylikos metų, o apsimeti šešiolikiniu! – sušuko Umbertas.

– Jūs pats liepėte sakyti, kad man šešiolika, – priminė cecho viršininkui Dominikas.

– Klausyk, tu gi priimtas darban, Bačiagalupai, – burbtelėjo Umbertas.

Paskui užvirto riedantys rąstai, ir Dominikas tapo virėju. Jo motina, Sicilijoje gimusi italų kilmės amerikietė, dėl nepageidaujamo nėštumo iš Bostono Nort Endo ištremta į Berliną, į Naujojo Hampšyro valstiją, mokėjo virti valgį. Ji iš miesto persikraustė į šiaurę, kai Dženaras Kapodilupas paspruko į prieplauką šalia Atlantik aveniu ir Komeršal gatvės, paliko ją su vaiku ir, iškėlęs bures, nuplaukė (perkeltine prasme, o gal ir iš tikrųjų) „atgal į Neapolį“.

Šiknius (nors ir ne dėdė) Umbertas sakė tiesą: Dominiko tėtis nebuvo joks Bačiagalupas. Pabėgęs tėtušis buvo Kapodilupas – Capodilupo , kaip Anunciata pasakė sūnui, reiškia „vilko galva“. Ką netekėjusi motina galėjo padaryti? „Tokio melagio kaip tavo tėvas pavardė turėjo būti Boccadilupo !“ – pasakė ji Dominikui. Vėliau berniukas sužinojo, kad tai reiškia „vilko burna “, – būtų tinkama pavardė šikniui Umbertui, dažnai pagalvodavo jaunasis Dominikas. „Tačiau tu, Angelù... tu esi mano vilko bučinys !“ – šnekėjo mama.

Norėdama kaip nors įteisinti, – ir todėl, kad mėgo savavališkai žaisti žodžiais, – mama Dominiko nepavadino „vilko galva“ (ar „burna“); Anunciatai Saetai patiko tik „vilko bučinys“. Ta pavardė turėjo būti rašoma Baciodilupo , bet kažkoks mulkis Anunciatą įtikino, kad iš tikrųjų reikia rašyti Baciacalupo, o antrąją „c“ Nuncė visada tardavo kaip „g“. Ilgainiui – ir dar dėl to, kad vaikų darželio raštinėje kažkas apsiriko, – su klaida parašyta pavardė prigijo. Dominikas tapo Bačiagalupu dar prieš tapdamas virėju. Be to, mama jį vadino Domu, sutrumpintai, – o vardas Dominikas kilęs iš žodžio doménica , kuris reiškia „sekmadienis“4. Bet negalima sakyti, kad Anunciata nenuilstamai laikėsi, anot Kečumo, „katalikiško mąstymo“. Saetų šeimos katalikiškumas ir itališkumas išginė jauną netekėjusią moterį į šiaurę, į Naująjį Hampšyrą; Berline kiti italai (turbūt irgi katalikai) turėjo ja rūpintis.

Ar jie tikėjosi, kad ji atiduos kūdikį įvaikinti, o pati grįš į Nort Endą? Nuncė žinojo, kad taip daroma, bet nė negalvojo apie tai, kad galėtų kam nors atiduoti savo vaiką, be to, – nors ji sakė, kad labai ilgisi itališkojo Nort Endo, – niekada nejautė pagundos grįžti į Bostoną. Netikėtai pastojusi, Nuncė buvo iš ten išsiųsta; nesunku suprasti, kad ji tuo piktinosi.

Nors savo pačios virtuvėje Anunciata ir toliau buvo ištikima sicilietė, plačiai žinomi su namais siejantys ryšiai neatitaisomai sutrūkinėjo. Jos šeima Bostone, – o kartu ir visa Nort Ende įsikūrusių italų bendruomenė, ir apskritai visi, besilaikantys „katalikiško mąstymo“, – jos išsižadėjo. Ir ji savo ruožtu išsižadėjo jų. Nuncė ir pati niekada neidavo mišių, ir neversdavo eiti Dominiko. „Pakanka ir to, kad einame išpažinties, kai norime“, – sakė ji Domui – savo mažajam „vilko bučiniui“.

Be to, ji berniuko nemokė kalbėti itališkai, išskyrus svarbiausius virėjų vartojamus žodžius, o ir pats Dominikas nebuvo linkęs mokytis „senosios šalies“ kalbos – taip sakydamas berniukas turėjo omeny Bostono Nort Endą, ne Italiją. Tai buvo ta kalba ir tas miestas, kuris atstūmė jo motiną. Dominikas Bačiagalupas niekad nekalbės itališkai; jis tvirtino, kad niekada nevažiuos į Bostoną.

Viskas Anunciatos Saetos naujajame gyvenime buvo paženklinta jausmo, kad ji vėl pradeda nuo pradžios. Jauniausia iš trijų seserų, ji gerai mokėjo ne tik virti siciliano , bet ir skaityti bei kalbėti angliškai. Nuncė Berlino pradinėje mokykloje mokė vaikus skaityti, – o po nelaimingo atsitikimo atsiėmė Dominiką iš mokyklos ir ėmė jį mokyti virimo pagrindų. Be to, ji reikalavo, kad berniukas skaitytų knygas – ne tik apie valgių gaminimą, bet ir visas kitas, kurias skaitė ji, o tai daugiausia buvo romanai. Jos sūnus liko luošas, nes buvo pažeisti vaikų darbo įstatymai, kurių paprastai niekas ir nepaisydavo; Anunciata jį atskyrė nuo plačiosios visuomenės, jos namų mokykla buvo ir kulinarinės, ir literatūrinės pakraipos.

Nei vienoks, nei kitoks lavinimas nebuvo prieinamas Kečumui, kuris mokyklą metė nesulaukęs nė dvylikos. Būdamas devyniolikos, tūkstantis devyni šimtai trisdešimt šeštaisiais, Kečumas nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet kai nedirbdavo miško kirtėju, nuo atvirų prievažų didžiausio Berlino fabriko gale kraudavo pjautinę medieną į žemus nedengtus prekinių traukinių vagonus. Krovikų brigada viršuje medieną sukraudavo kūgiškai, kad vagonai neužkliūtų važiuodami tuneliais ar po tiltais. „Toks ir tebuvo mano išsilavinimas, o paskui tavo mama išmokė mane skaityti“, – mėgdavo sakyti Deniui Bačiagalupui Kečumas; virėjas vėl purtydavo galvą, nors pasakojimas apie tai, kaip velionė Dominiko žmona mokė Kečumą skaityti, matyt, buvo nenuginčijamas.

Šiaip ar taip, istorija apie Kečumo pavėluotą mokymąsi skaityti lyg ir nebuvo tokia neįtikima kaip kiti jo pasakojimai – pavyzdžiui, apie plokščiastogį baraką Pirmojoje stovykloje. Anot Kečumo, „kažkokiam indėnui“ buvo pavesta valyti nuo stogo sniegą, tačiau indėnas tingėjo dirbti tą darbą. Kai sniego slegiamas stogas įlūžo, iš barako gyvi ištrūko visi medkirčiai, išskyrus vieną, – nepasisekė tik tam indėnui, jis užduso nuo, pasak Kečumo, „koncentruoto šlapių kojinių kvapo“. (Virėjas ir jo sūnus, žinoma, buvo daug kartų girdėję beveik nuolatinius Kečumo skundus, – na, kad šlapių kojinių dvokas apkartina gyvenimą barake.)

– Neprisimenu, kad Pirmojoje stovykloje būtų buvęs koks indėnas, – tepasakė savo senam bičiuliui Dominikas.

– Tu per jaunas, kad prisimintum Pirmąją stovyklą, Virėjuk, – tarė Kečumas.

Denis Bačiagalupas dažnai pastebėdavo, kad tėvas pastato šerius, kai tik kas užsimena apie septynerių metų skirtumą tarp jo ir Kečumo, o Kečumas buvo linkęs perdėti jų amžiaus neatitikimo svarbą. Tas septynerių metų skirtumas jiems gal būtų atrodęs neįveikiamas, jei juodu būtų susipažinę savo jaunystės laikų Berline, – kai Kečumas buvo prakaulus, bet augalotas devyniolikmetis, jau besipuikuojantis vešlia, nors ir susivėlusia barzda, o Anunciatos mažasis Domas – dar net ne paauglys.

Jis buvo stiprus, liesas, bet raumeningas dvylikametis – neaukštas, tačiau tvirto sudėjimo, – virėjas neprarado tos liekno, raumeningo jauno medkirčio išvaizdos, nors dabar buvo jau trisdešimtmetis, o atrodė dar vyresnis, ypač mažam sūneliui. Berniukas vis galvojo, kad ne dėl ko kito, o dėl savo rimtumo tėtis atrodo vyresnis. Vos tik kas nors virėjui girdint ištardavo žodį „praeitis“ arba „ateitis“, jis tuoj suraukdavo antakius. O dėl dabarties, tai netgi dvylikametis Denielis Bačiagalupas suprato, kad laikai keičiasi.

Denis žinojo, kad jo tėvo gyvenimas visam laikui pasikeitė dėl kulkšnies sužalojimo; kita nelaimė, nutikusi jaunai berniuko motinai, kitaip pakreipė jo vaikystę ir vėl visam laikui pakeitė jo tėčio gyvenimą. Dvylikamečio pasaulyje permainos negalėjo būti geros. Kiekviena permaina Deniui sukeldavo nerimą – taip pat jis nerimaudavo ir praleidinėdamas pamokas.