Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

Tačiau dabar, kai Kečumas sėdėjo ant taburetės, Denis nusprendė, jog jis neatrodo toks pavojingas, kad nebūtų galima jo paliesti. Berniukas dar niekada nebuvo čiupinėjęs gipso tvarsčio. Netgi girtas, Kečumas kažkaip suprato, apie ką Denis galvoja.

– Nagi – gali paliesti, – tarė medkirtys, atkišdamas berniukui sugipsuotą ranką. Sulenkti Kečumo pirštai, kiek Denis juos matė, buvo ištepti sukepusiu krauju, o gal derva; iš tvarsčio kyšantys pirštai nejudėjo. Kai lūžęs riešas, pirmas kelias dienas labai skauda, jeigu judini pirštus. Berniukas atsargiai palietė Kečumo tvarstį.

Virėjas Kečumui padavė gerą maltos mėsos kepsnio gabalą su obuolių tyre.

– Yra pieno arba apelsinų sulčių, – pasiūlė Dominikas, – arba galėčiau išvirti kavos.

– Koks liūdnas pasirinkimas, – tarė Kečumas, mirktelėdamas Deniui.

– Liūdnas, – pakartojo virėjas, purtydamas galvą. – Išvirsiu kavos.

Denis norėjo, kad abu vyrai tiesiog šnekėtųsi, apie viską; berniukas jau daug ką žinojo apie jų praeitį, bet tikrai per mažai apie savo motiną. Jokia smulkmena apie jos mirtį negalėjo būti keista ar nemaloni – Denis norėjo išgirsti viską. Tačiau virėjas buvo atsargus žmogus, bent jau toks tapo; net Kečumas, kadaise atstūmęs savo paties vaikus, su Deniu elgėsi ypač apdairiai ir globėjiškai, taip pat, kaip senasis miško kirtėjas elgdavosi su Andželu.

– Šiaip ar taip, nevažiuočiau ten su tavimi, kai tu toks girtas, – šnekėjo virėjas.

– Aš tave ten nuvežiau, kai tu buvai girtas, – tarė Kečumas; kad daugiau nieko neprišnekėtų, jis atsikando maltos mėsos kepsnio su obuolių tyre.

– Lavonas pasroviui plaukia ne taip greitai kaip rąstas, nebent būtų po sangrūda, – pasakė Dominikas Bačiagalupas – tarytum kavinukui, o ne Kečumui, kuris sėdėjo nusisukęs. – Nebent lavonas būtų užkibęs už rąsto.

Denis jau buvo girdėjęs tokį paaiškinimą, kitame kontekste. Praėjo kelios dienos, – tiksliau sakant, trys, – kol jo mamos lavonas iš upės įlankos nukeliavo į siaurumą, kur atsitrenkė į užtvanką. Virėjas sūnui paaiškino, kad skenduolis iš pradžių nugrimzta, paskui vėl iškyla.

– Visą savaitgalį užtvankos bus uždarytos, – tarė Kečumas. (Jis turėjo omenyje ne tik Negyvėlės, bet ir Androskogino upės Pontuko užtvanką.) Kečumas vis valgė, bet labai jau lėtai, šakutę kažkaip keistai, negrabiai laikė kairėje rankoje.

– Su obuolių tyre skanu, ar ne? – paklausė jo berniukas. Kečumas pritariamai linktelėjo, energingai kramtydamas.

Jie užuodė užpiltos kavos kvapą, ir virėjas pasakė – labiau sau negu sūnui ar Kečumui:

– Galiu pradėti kepti kumpį, jeigu, šiaip ar taip, jau esu čia. – Kečumas nesiliovė valgęs. – Rąstai tikriausiai jau prie pirmos užtvankos, – pridūrė Dominikas, tarytum tebešnekėdamas tik pats su savimi. – Turiu omeny, mūsų rąstai.

– Žinau, kuriuos rąstus turi omeny – ir kurią užtvanką, – tarė jam Kečumas. – Taip, rąstai jau prie užtvankos – jau buvo ten, kai virei vakarienę.

– Tai tu buvai ten, pas tą pusprotį daktarą? – paklausė virėjas. – Na, gal ir nereikia genijaus, kad sugipsuotų lūžusį riešą, tačiau tu, matyt, mėgsti rizikuoti. – Dominikas išėjo į lauką atsinešti iš šaldiklio kiaulienos. Lauke buvo tamsu, į šiltą virtuvę įsiveržė upės šniokštimas.

– Tu irgi rizikuodavai, Virėjuk! – šūktelėjo Kečumas savo senam bičiuliui; paskui atsargiai pažvelgė į Denį. – Be to, tavo tėtis kadaise buvo laimingesnis – kai gerdavo.

– Kadaise buvau laimingesnis – taškas! – nukirto virėjas; jis tėškė kumpio gabalą ant pjaustymo lentos, Denis pažvelgė į jį, o Kečumas neatitraukė akių nuo maltos mėsos kepsnio su obuolių tyre.

– Jeigu lavonai pasroviui plaukia ne taip greit kaip rąstai, – lėtai pratarė Kečumas, jam šiek tiek pynėsi liežuvis, – tai kada, tavo manymu, Andželas atsidurs toje vietoje, kurią aš nelabai prisimenu?

Denis mintyse skaičiavo, tačiau ir berniukui, ir Kečumui buvo aišku, kad virėjas jau seniai sumetęs, kiek laiko truks jaunojo kanadiečio kelionė.

– Šeštadienį vėlai vakare arba sekmadienio rytą, – tarė Dominikas Bačiagalupas. Jis turėjo kalbėti garsiau, kad perrėktų kepančio kiaulienos kumpio čirškėjimą. – Naktį ten su tavimi nevažiuosiu, Kečumai.

Denis dirstelėjo į Kečumą, tikėdamasis, kad dičkis kaip nors reaguos; šiaip ar taip, ta istorija berniuką labiausiai domino, labiausiai smigo jam į širdį.

– Aš ten važiavau su tavimi naktį, Virėjuk.

– Labiau tikėtina, kad tu išsiblaivysi sekmadienio rytą, – pasakė Kečumui virėjas. – Devintą valandą, sekmadienio rytą – mudu su Denieliu lauksim tavęs ten. (Jie turėjo omenyje Negyvėlės užtvanką, bet mažasis Denis žinojo, kad nė vienas iš vyrų neištars to pavadinimo.)

– Galim visi važiuoti mano sunkvežimiu, – pasiūlė Kečumas.

– Aš pats nusivešiu Denielį, na, jei tu kartais būtum dar ne visai išsiblaivęs, – atsakė Dominikas.

Kečumas pastūmė į šalį švariai išvalgytą lėkštę; padėjęs gauruotą galvą ant spintelės stalviršio, įsispoksojo į savo tvarstį.

– Nori pasakyti, kad susitiksime prie fabriko tvenkinio? – paklausė.

– Aš jo taip nevadinu, – tarė virėjas. – Užtvanka ten buvo dar prieš atsirandant fabrikui. Kaip galima tvenkiniu vadinti vietą, kur upė susiaurėja ?

– Žinai, kokie tie fabriko žmonės, – niekinamai burbtelėjo Kečumas.

– Užtvanka ten buvo prieš atsirandant fabrikui, – pakartojo Dominikas, vis dar neįvardydamas tos užtvankos.

– Kada nors vanduo pralauš tą užtvanką, ir jie nesivargins – kitos nestatys, – sumurmėjo Kečumas; jam merkėsi akys.

– Kada nors rąstai nebebus plukdomi Tvisted Riveriu, – pasakė virėjas. – Toje vietoje, kur upė įteka į telkinį, užtvankos nebereikės, bet manau, kad Androskogino upės Pontuko užtvanką jie vis dėlto paliks.

– Ne kada nors, o netrukus , Virėjuk, – pataisė jį Kečumas. Jis jau buvo užsimerkęs – galva, krūtine ir abiem rankom užsikvempęs ant spintelės. Virėjas tyliai paėmė iššvarintą lėkštę, bet Kečumas nemiegojo; tik vapėjo dar lėčiau: – Vienoj užtvankos pusėj yra toks lyg ir slenkstis. Ten tokia sietuva, beveik kaip atviras šulinys, bet nutiesta plūduriuojanti užtvara, paprasčiausias lynas, kad sulaikytų rąstus.

– Atrodo, kad tu tą vietą prisimeni taip pat tiksliai kaip ir aš, – tarė Dominikas.

Denis žinojo, kad kaip tik ten jie rado jo motiną. Jos lavonas plūduriavo paniręs giliau negu rąstai; srovė ją turbūt nunešė po užtvara ir toliau, prie užtvankos slenksčio. Kečumas ją pamatė vienui vieną sietuvoje, tame atvirame šulinyje, – rąstų aplink ją nebuvo.

– Nelabai įsivaizduoju, kaip reikės ten nusigauti , – sumurmėjo Kečumas, jau beveik apimtas nevilties. Neatmerkdamas akių, jis iš lėto lenkė dešinės rankos pirštus, jų galiukais siekdamas, bet vis dėlto negalėdamas paliesti sugipsuoto delno; ir virėjas, ir jo sūnus suprato, kad Kečumas šitaip žiūri, kiek galės kęsti skausmą.

– Na, aš tau parodysiu, Kečumai, – švelniai tarė Dominikas. – Reikia eiti per užtvanką arba tiesiog per rąstus – prisimeni?

Virėjas į virtuvę jau buvo įnešęs vieną iš sulankstomųjų lovų. Jis linktelėjo sūnui, padedančiam ją pastatyti, – kad nekliūtų besisukiojant prie orkaičių ar atidarant į vidų atsiveriančias duris su tinkleliu.

– Aš irgi noriu miegoti virtuvėje, – paprašė tėčio Denis.