Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

Kaip dažnai buvo daroma „tais laikais“, – ne tik Nort Ende ir anaiptol ne tik italų ar šiaip katalikų šeimose, – Saetos ir Kalodžerai vieną skandalą sukėlusią šeimos narę siuntė gyventi pas kitą. Tai buvo priežastis, dėl kurios Anunciata dukart labiau piktinosi Bostone likusių giminaičių elgesiu.

– Tegu tau tai būna pamoka, Domai, – pasakė paaugliui motina. – Mes nesmerksime vargšės Rouzės už tai, kad ji pateko į tokią apgailėtiną padėtį, mes ją mylėsime , lyg nieko nebūtų nutikę.

Nors Anunciatą reikia pagirti už tokį atlaidumą, – juoba kad tai nutiko tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtaisiais, kai netekėjusioms motinoms Amerika apskritai nenorėdavo atleisti, – vis dėlto buvo rizikinga ir tikrai nebūtina šešiolikos metų sūnui sakyti, kad jis turės mylėti savo antros eilės pusseserę, „lyg nieko nebūtų nutikę“.

– Kodėl ji mano antros eilės pusseserė? – paklausė berniukas mamos.

– Gal ir ne, gal reikėtų tiesiog sakyti, kad judu – pusseserių vaikai, ar dar kaip nors, – tarė Nuncė. Kadangi Dominikas atrodė sutrikęs, ji pridūrė: – Kad ir kaip ją vadintume, iš tikrųjų ji tau ne pusseserė – netikra pusseserė, šiaip ar taip.

Ši informacija (arba dezinformacija) kėlė dar nežinomą pavojų luošam šešiolikos metų berniukui. Dėl nelaimingo atsitikimo, reabilitacijos ir mokymosi namuose, ką jau kalbėti apie tai, kad jis turėjo tapti virėju, – dėl visų tų aplinkybių – jis neteko savo amžiaus draugų. Be to, „mažasis“ Domas turėjo darbą ir dirbdavo visą dieną; jis jau vaizdavosi esąs jaunas vyriškis. O dabar Nuncė pasakė, kad dvidešimt trejų metų Rouzė Kalodžero jam „iš tikrųjų ne pusseserė“.

Beje, kai Rouzė atvyko, dar „nieko nebuvo matyti“; niekas nenumanė, kad netrukus jai iškils kitas keblumas.

Rouzė turėjo mokytojų koledžo suteiktą pedagogikos bakalauro laipsnį; atvirai kalbant, tuo laiku ji buvo pernelyg aukštos kvalifikacijos mokytoja, kad dirbtų Berlino pradinėje mokykloje. Bet kai jau matysis , kad nėščia, ji turėsianti laikinai išeiti iš darbo. „Arba mums reikės rasti tau vyrą, tikrą arba tariamą“, – pasakė jai Anunciata. Rouzė tikrai buvo gana daili, kad susirastų vyrą, tikrą , – Dominikui ji atrodė nuostabiai graži, – bet vargšė mergaitė neketino leistis į būtinus nuotykius, kad susipažintų su laisvais jaunais vyriškiais, tik jau ne laukdamasi!

Berniukas ketverius metus virė ir kepė kartu su motina. Kai kuriais atžvilgiais, kadangi užsirašydavo visus receptus, – ką jau kalbėti apie įvairius receptų variantus, kuriuos retkarčiais išmėgindavo be jos, – jis ją pranoko, netgi mokydamasis. Taip jau nutiko, kad tą visą gyvenimą pakeitusį vakarą Dominikas virė pietus abiem moterims ir sau. Toje Berlino pusryčių kavinėje jis jau darėsi garsus ir iš darbo pareidavo daug anksčiau, negu jo mama su Rouze sugrįždavo iš mokyklos; išskyrus savaitgalius, kai Nuncė mėgdavo virti valgį, Dominikas jau buvo betampąs pagrindiniu nedidelės jų šeimos virėju. Maišydamas marinara 7padažą, jis tarė:

– Na, aš galėčiau vesti Rouzę – arba apsimesti jos vyru, – kol ji susiras ką nors tinkamesnį. Juk nebūtina visiems žinoti?

Anunciatai tas jo pasiūlymas pasirodė labai mielas ir nekaltas; ji nusijuokė ir suspaudė sūnų glėbyje. Bet jaunasis Domas negalėjo įsivaizduoti, kas Rouzei būtų „tinkamesnis“ negu jis, – apie apsimetimą užsiminė nenuoširdžiai. Jis mielai būtų vedęs Rouzę iš tikrųjų; jų amžiaus skirtumas, arba tai, kad jie lyg ir giminaičiai, jam neatrodė didelė kliūtis.

O dėl Rouzės, tai nesvarbu, kad šešiolikmečio pasipiršimas, labai mielas ir ne toks jau nekaltas , buvo nerealus – ir tikriausiai neteisėtas, netgi Naujojo Hampšyro šiaurėje. Vargšė mergina, dar tik bebaigianti pirmą nėštumo trimestrą, susijaudino prisiminusi, kad stuobrys, užtaisęs jai vaiką, nepasipiršo – netgi kaip reikiant spaudžiamas.

Kadangi ir Saetų, ir Kalodžerų šeimų vyrai turėjo tam tikrų polinkių, minėtasis spaudimas pasireiškė kaip daugybė grasinimų iškastruoti ir galiausiai paskandinti. Neaišku, ar tas stuobrys išplaukė į Neapolį, ar į Palermą, bet tuoktis jis taip ir nepasiūlė. Iki spontaniškai ir nuoširdžiai prakalbusio Dominiko dar niekas nebuvo pasipiršęs Rouzei; baisiausiai sujaudinta, ji prie virtuvės stalo apsipylė ašaromis, Dominikui dar nebaigus ant lengvos ugnies virti krevečių su marinara padažu. Iškankinta jauna moteris kūkčiodama nuėjo gulti taip ir nepavalgiusi.

Naktį Anunciata pabudo išgirdusi trikdančius Rouzės persileidimo garsus – „trikdančius“ todėl, kad Nuncė iškart net nesuprato, ar to kūdikio praradimas yra palaima, ar prakeiksmas. Dominikas Bačiagalupas gulėjo lovoje ir klausėsi antros eilės arba „netikros“ pusseserės verksmo. Tualete vis buvo nuleidžiamas vanduo, atsukti vonios čiaupai – tikriausiai buvo kraujo – ir tame triukšme guodžiamai skambėjo užuojautos kupinas jo motinos balsas:

– Rouze, gal taip ir geriau. Dabar tau nereikės išeiti iš darbo – netgi laikinai! Ir mums nereikės ieškoti tau vyro – nei tikro, nei tariamo! Paklausyk manęs, Rouze... tai dar nebuvo kūdikis, dar ne.

Bet Dominikas gulėjo ir galvojo: „Ką aš padariau?“ Net įsivaizduojama santuoka su Rouze berniukui sukėlė beveik nuolatinę erekciją. (Na, jam buvo šešiolika – taigi nieko keista!) Girdėdamas, kad Rouzė liovėsi verkusi, jaunasis Domas sulaikė kvėpavimą.

– Ar Dominikas girdėjo – ar aš jį pažadinau, kaip manote? – išgirdo Rouzę klausiant jo mamos.

– Na, jis miega kaip užmuštas, – atsakė Nuncė, – bet tu čia kaip reikiant patriukšmavai – tai, be abejo, suprantama.

– Jis tikriausiai mane girdėjo! – sušuko mergina. – Turiu su juo pasikalbėti! – tarė. Dominikas išgirdo, kad Rouzė lipa iš vonios. Paskui ji energingai apsitrynė rankšluosčiu ir basomis kojomis nušlepsėjo per vonios kambario grindis.

– Aš Domui viską paaiškinsiu iš ryto, – siūlėsi mama, bet basos netikros Dominiko pusseserės kojos jau tapeno koridoriumi į laisvą kambarį.

– Ne! Turiu jam kai ką pasakyti! – šūktelėjo Rouzė. Dominikas girdėjo, kaip ji pradarė stalčių; jos sieninėje spintoje nukrito palto pakabas. Netrukus mergina jau buvo Domo kambaryje – ji tiesiog atvėrė duris, nesibeldusi, ir atsigulė ant lovos šalia jo. Jis jautė šlapius jos plaukus, besiliečiančius jam prie veido.

– Girdėjau, – pasakė jis jai.

– Man viskas bus gerai, – tarė Rouzė. – Aš turėsiu kūdikį, kada nors.

– Skauda? – paklausė Dominikas. Jis laikė nusukęs veidą nuo jos veido ant pagalvės, nes jau senokai buvo valęsis dantis, – bijojo, kad jam, ko gero, dvokia iš burnos.

– Nemaniau, kad noriu to kūdikio, kol jo nepraradau, – prisipažino Rouzė. Dominikas nesugalvojo, ką galėtų pasakyti, bet ji kalbėjo toliau: – Tai, ką tu man pasakei, Dominikai, buvo gražiausia iš viso to, ką man apskritai kas nors yra sakęs, aš niekada to nepamiršiu.

– Mielai tave vesčiau, žinai, pasakiau ne šiaip sau, – tarė berniukas.

Rouzė apkabino jį ir pabučiavo į ausį. Ji gulėjo ant antklodės, o Dominikas buvo užsiklojęs, bet jis vis tiek jautė ją, visu kūnu prisispaudusią jam prie nugaros.

– Niekada nesulauksiu gražesnio pasiūlymo – žinau, – pasakė Dominikui netikra pusseserė.

– Gal tikrai galėtume susituokti, kai aš būsiu šiek tiek vyresnis, – pasiūlė Dominikas.

– Gal ir susituoksime ! – sušuko Rouzė vėl suspausdama jį glėbyje.